D.Motiejūnas mėgino amerikiečiams paaiškinti ir kodėl tokia maža šalis nuo 1990 metų, kai NBA debiutavo Šarūnas Marčiulionis, į pajėgiausią krepšinio lygą išsiuntė net 11 krepšininkų.
„Lietuvoje buvo talentingesnių krepšininkų už mane, tačiau ne visi dirbo taip sunkiai kaip aš, ne visi turėjo tokį pat mentalitetą. Kai kurie tikrai turėjo gerą progą žaisti aukštu lygiu, tačiau tam sutrukdė traumos“, – sakė 26 metų 213 cm ūgio „New Orleans Pelicans“ krepšininkas.
– Jūsų šalyje gyvena panašus žmonių skaičius kaip Kanzase, 34-oje pagal dydį JAV valstijoje. Kodėl tokia šalis gali išauginti tiek daug NBA ir pasaulinio lygio krepšininkų?
– Tiksliai nežinau, tačiau krepšinyje esame ypač apdovanoti. Po olimpinių žaidynių pasaulio reitinge nukritome žemyn, tačiau pirma trijų milijonų šalis buvo trečia pasaulyje. Prieš mus buvo tik Ispanija ir JAV.
Turime labai tvirtas tradicijas ir istoriją. Krepšinis – tarsi religija. Krepšinį atrandi anksčiau už Dievą. Skamba juokingai, tačiau aš nuo vaikystės žiūrėjau krepšinį.
Lietuvoje faktiškai visi mėgsta krepšinį. Nesvarbu, kas esi – mėgėjas, profesionalas, bet žaidžia visi.
Būtumėte nustebęs, kad vasarą sunku surasti laisvą sporto salę ar aikštelę.
– Kada pradėjote žaisti ir supratote, kad norite siekti krepšininko karjeros?
– Krepšinį pamilau jau pirmąją dieną. Tada buvau šešerių. Pradėjau eiti į krepšinio mokyklą. Treniravausi ir žaidžiau kasdien. Mes dirbome labai daug. Lietuvoje krepšinio kamuolys visada tavo rankose ir tu daug dirbti, kad įgytum krepšinio įgūdžių.
Iš Europos atvyksta ir krepšininkų, kurie nežaidė, kai buvo jauni. Jie tada ir neturi gerų įgūdžių. Pačius įgūdžius išsiugdyti labai svarbu. Ypač tada, kai esi jaunas.
Daug įgūdžių, kuriuos turiu dabar, įgijau dar būdamas septynerių metų.
Europiečiai fiziškai išsivysto šiek tiek vėliau nei amerikiečiai. Čia ir praverčia įgūdžiai. Vaikystėje žaisdavau prieš daug didesnius vaikinus, kurių jėga įveikti negalėjau. Turėjau išmokti juos pergudrauti, atrasti savo kelią. Įgūdžiai padėjo man tobulėti.
– Ar galite palyginti JAV jaunuosius žaidėjus ir jų ugdymą su jūsų patirtimi?
– JAV krepšinį žaidi mokykloje, kurioje lankai pamokas. Europoje krepšinis turi atskiras mokyklas. Po mokyklos turi 2–3 valandų treniruotes. Lietuvoje vaikų niekas nestato tiesiog po krepšiu – darai viską, ką daro gynėjai. Visi mokosi tų pačių klaidinančių judesių. Į pozicijas skirsto gal 17–18 metų.
– Minėjote savo įgūdžius – gebėjimą atlikti klaidinančius judesius, mesti, perduoti kamuolį. Esate 213 cm ūgio – ar tai laikote priežastimi, kodėl patekote į NBA?
– Viso to nepasieksi be darbo. Į NBA patekau dėl to, kad daugybę metų buvo susitelkęs į darbą. Dirbau kasdien. Nieko negavau lengvai – teko daug arti. Daug žmonių sako, kad įgūdžiai nėra talentas, ir aš sutinku. Negimsti krepšininku, privalai pats dirbti.
Žmonės gali sakyti: „O, šis vyrukas gerai meta kabliu.“ Taip, bet aš per dieną atlieku 200–300 tokių metimų. Netgi kai pataikau 10 iš 10, vis tiek metu daugiau, kol pats metimas būna tobulas. Be geros darbo etikos įgūdžių neturėsi.
Lietuvoje buvo talentingesnių krepšininkų už mane, tačiau ne visi dirbo taip sunkiai kaip aš, ne visi turėjo tokį pat mentalitetą. Kai kurie tikrai turėjo gerą progą žaisti aukštu lygiu, tačiau tam sutrukdė traumos.
Į JAV atvykau būdamas 20 metų. Tada žaidžiau su Terrence'u Jonesu ir kitais vyrukais, kurie buvo triskart už mane stipresni.
– Kaip žiūrėjote į kelionę į JAV ir pačią galimybę žaisti NBA? Ar tai buvo jūsų svajonė?
– Mano tikslas buvo žaisti Eurolygoje. Žinome, NBA buvo svajonė, tačiau ne dėl to keldavausi kas dieną. Be labai ryškaus darbo tai nebuvo realu.
Čia gyvenimas – kitoks. Ir galimybės kitokios. Ypač dabar Europoje, kurią nuo 2008 metų buvo apėmusi krizė. Jeigu norite kalbėti apie atlyginimus – mano mama uždirba 400 eurų per mėnesį.
Abu mano tėvai dirba sunkiai, tačiau štai ką jie gauna. Ten gyventi – sunku. Todėl daug žmonių ir palieka šalį, jie ieško geresnių galimybių.
Mūsų švietimo sistema yra labai stipri, tad Lietuvoje rasi daug išsilavinusių žmonių, tačiau ten nėra gerų darbų.
Žmonės išvyksta į Angliją, Airiją ar Vokietiją.
Vienas geriausių dalykų čia – požiūris į krepšininkus ir proga tapti geresniam. Viena didžiausių problemų Europoje, nekalbant apie geriausius klubus, – per mažai gerų ar labai patyrusių trenerių.
– Kas jums labiausiai padėjo kilti krepšinio karjeros laiptais?
– Man daugiausia įtakos gyvenime padarė mama ir tėtis. Tėtis padėjo įveikti daugelį dalykų. Netgi šiandieną jis man skambina ir ką nors pasako. Jis niekada nežaidė krepšinio po mokyklos. Jis buvo futbolininkas, tačiau turėjo neįtikėtinai aukštą krepšinio IQ. Jis ir dabar pasako mano klaidas.
Nuo jaunų dienų jis matė mano meilę krepšiniui ir jam nereikėjo manęs spausti treniruotis.
