Nors A.Pavilonis optimistiškai tikina, jog mes teisėjavimo lygiu nė kiek neatsiliekame nuo kaimyninių valstybių, tačiau statistika kalba priešingai – stipriausiuose Senojo žemyno turnyruose gerokai dažniau matomi latvių, estų, kitų Rytų Europos šalių arbitrai.
Pavyzdžiui Eurolygoje šiuo metu dirba tik 39-erių Jurgis Laurinavičius, mat turnyrui sumažinus jame dirbančių teisėjų skaičių, kitiems mūsų šalies atstovams ten prasibrauti tapo praktiškai neįmanoma.
Tačiau tai toli gražu ne vien kiekybės klausimas – Lietuvos arbitrų darbo kokybė įtinka ne visiems.
Dar praėjusį sezoną LKL klubų vadovai išreiškė norą pirmenybėse matyti ir užsienio teisėjus, tačiau tuomet naujovei kelią pastojo Lietuvos krepšinio federacija (LKF).
Apie tai, kodėl Lietuvos krepšinis su nostalgija prisimena auksinius teisėjavimo laikus ir kokios problemos slegia mūsų šalies arbitrus, portalui lrytas.lt pasakojo A.Pavilonis.
– LKL reguliarusis sezonas artėja į pabaigą, koks jis yra mūsų teisėjams?, – lrytas.lt paklausė A.Pavilonio.
– Sezoną vertinčiau gerai, nes turėjome keletą naujovių, su kuriomis susitvarkėme gerai. Anksčiau greitų atakų stabdymas buvo traktuojamas švelniai ir skiriama paprasta pražanga, o dabar, kai nebandoma net žaisti į kamuolį, teisėjas duoda nesportinę pražangą.
Iš pradžių prisibijojome to naujo taisyklių taikymo, kuris vasarą buvo pakeistas Eurolygos ir FIBA rungtynėse. Nes suklydus tokiais atvejais viena ar kita komanda įgautų rimtą pranašumą.
– Bet LKL teisėjų darbas dažnai vertinamas nekaip. Kas lėmė tokią tendenciją?
– Tų komentarų teisėjų atžvilgiu buvo ir bus. Palyginus su Balkanais, Graikija ar Turkija, mūsų šalyje situacija pakankamai nebloga. Aišku, klaidų buvo ir bus, bet žiūrint į tarptautinį kontekstą nieko tragiško nėra.
Jei krepšinio žaidėją galima greitai ir paprastai nusipirkti, tai su teisėjais taip neišeina, juos reikia auginti. Kartais matome, kad jaunesni mūsų teisėjai padaro klaidelių, nedrįsta priimti tam tikrų sprendimų, bet apskritai lygis neprastas.
Artimiausiu metu turėtų pasipildyti ir tarptautinėse rungtynėse dirbančių teisėjų skaičius, o tai labai svarbu. Jei Lietuvos teisėjai tarpusavyje daugiau ar mažiau pažįstami, tai susidūrus su užsieniečiais jaučiasi patirties trūkumas. Norint patekti į elitą, reikia praeiti labai daug etapų ir užsigrūdinti psichologiškai.
Lietuvoje šis dalykas turi nemažą įtaką, nes bendravimas ir santykiai su treneriais ar krepšininkais gali pagadinti ar pataisyti reikalus. Šioje srityje matosi progresas, nes supratimas tarp teisėjų ir komandų po truputį gerėja.
– Šiuo metu LKL yra tapusi nenuspėjama lyga – lyderiai jau ne kartą patyrė netikėtas nesėkmes. Kaip tokia situacija daro įtaką formuojant teisėjų komandas atskiroms rungtynėms?
– Tai mums tikras galvos skausmas (juokiasi). Kas galėjo pagalvoti, kad „Lietkabelis“ namuose pralaimės „Šiauliams“? Čia tik vienas pavyzdys, bet tokių atsitiktinumų būna vis daugiau. O sunku dėl to, kad visos ekipos nori geriausių teisėjų.
– Kaip tokiu atveju nuspręsti, kas būtent turėtų teisėjauti konkrečioms rungtynėms?
– Žiūrime į bendrą situaciją, kas kam jau teisėjavo anksčiau. Kartais pasitaiko darbinių konfliktų, kai nesinori komandai vėl skirti to pačio teisėjo. Tarkim, jei kažkurioje situacijoje prieš tai teisėjas jau susipyko su treneriu, net jei teisus ir buvo teisėjas, jo ateinančiam mačui geriau nebesirinkti. Teisėjas gali jaustis neužtikrintas, atsiras baimė.
Iš praeities atėję epizodai kartais nukreipia dėmesį ir neleidžia koncentruotis darbui, todėl kai tik galime, bandome išvengti tokių dalykų. Aišku, kadangi turime tik dvidešimt teisėjų, iš kurių aukštesnio lygio yra septyni aštuoni, daug pasirinkimo nelieka.
– Skiriant teisėjus LKL atkrintamųjų etapui, daug variantų tikriausiai taip pat neturėsite?
– Įvertinsime, kurie teisėjai padarė mažiausiai klaidų ir yra labiau patyrę. Ne paslaptis, kad ir patys komandų treneriai analizuoja teisėjus – žinodami jų silpnąsias vietas, bando jomis pasinaudoti ir taikydami psichologinį spaudimą išpešti vieną ar kitą švilpuką sau. Todėl lemiamoms rungtynėms stengsimės rinktis kietesnius ir atsparesnius teisėjus. – Kaip vertinate mūsų teisėjų elito – Tomo Jasevičiaus, Jurgio Laurinvičiaus perspektyvas?
– Jie abu pagal klubų ir inspektorių vertinimus yra panašaus lygio ir gali teisėjauti bet kokiose rungtynėse. Bėda ta, kad jie yra tik du. Anksčiau T.Jasevičius dirbdavo ir Eurolygoje, dabar ten teisėjauja tik J.Laurinavičius, nes Eurolyga arbitrų skaičių sumažino nuo 94 iki 60.
Dar vienas teisėjų lygio požymis yra darbas Jugtinėje lygoje. Ten žaidžia daug stiprių klubų ir kviečiami tik aukšto lygio teisėjai. Iš lietuvių ten dirba ir T.Jasevičius, ir J.Laurinavičius.
Aišku, mums norėtųsi, kad jie daugiau teisėjautų ir pačioje Eurolygoje, bet reikia turėti galvoje įtampą tarp FIBA ir Eurolygos – visi yra nežinioje. Anksčiau tokiu metu jau būdavo aišku, kurie teisėjai bus pakviesti į jaunimo ar Europos vyrų čempionatą, o dabar niekas neaišku.
– Vasarą buvo pasigirdę kalbų, kad norima Eurolygoje dirbantiems teisėjams uždrausti teisėjauti Eurolygos komandoms nacionalinėse pirmenybėse. Kaip išsisprendė šis klausimas?
– Įvairios šalys apie tai turi skirtingą nuomonę. Svarbiausius sprendimus šioje vietoje priima federacijos, o FIBA ir Eurolyga lieka užsidariusios. Tai palies ir pasaulio čempionatus bei olimpiadas. Gaila, kad nemaloni problema apima teisėjus, nes jie šioje vietoje tikrai nėra kalčiausi.
– Kalbant apie mūsų teisėjus tarptautinėje arenoje, kodėl Eurolygoje ar Europos taurėje kaimyninių šalių atstovus vis dar matome dažniau nei mūsiškius?
– Puikiai žinau, kokia ta situacija pas mūsų kaimynus. Realiai, latviai turi vieną gerą teisėją – Olegą Latyševą, estai taip pat turi vieną. Bet kiti teisėjai nėra geresni už lietuvius, didelio skirtumo nematau. Aišku, vyresnė mūsų karta – Romualdas Brazauskas ar Kęstutis Pilipauskas – leido Lietuvai būti gerokai aukštesniame lygyje, bet dabar tas laikas jau praėjo. Negalime per metus ar dvejus išauginti tokio kalibro teisėjų.
– Kas labiausiai trukdo šiuo metu pagerinti Lietuvos teisėjų lygį?
– Problema ta, kad norint tapti geriausio lygio teisėju reikia būti profesionalu ir atsisakyti bet kokio kito darbo. Ne kiekvienas tai sau gali leisti. Dabar teisėjų atlyginimas yra šiek tiek kilstelėtas ir pastebėjau, kad tai pagerino situaciją.
Daug kas įsivaizduoja, kad teisėjas po visų dienos darbų, vakare atvažiuoja į rungtynes ir pasiėmęs švilpuką tiesiog pradeda dirbti. Prieš tai dar reikia atlikti daug analizių, išstudijuoti komandas, o tai užima ne vieną valandą. Gera ir detali analizė užtrunka bent šešias valandas, o kur dar laikas skirtas fiziniam pasirengimui.
– Minėjote, kad neseniai LKL padidino teisėjų atlyginimą. Ar tas skirtumas nors kiek pasijaus?
– Kilstelėjimas tikrai nėra labai didelis, bet jaučiamas (už reguliariojo sezono rungtynes LKL teisėjai gauna kiek daugiau nei 100 eurų – Red.). Bet reitinge užimantys aukštesnes vietas dar gali teisėjauti atkrintamosiose varžybose, todėl tam tikra finansinė motyvacija yra. Nors būkime realistai – to nepakanka.
Lyga atlyginimus bandys kelti pagal galimybes. Lėšų reikia skirti ir daugeliui kitų dalykų, todėl vadovybė turės spręsti šiuos dalykus.
– LKL klubai buvo išreiškę norą pasikviesti ir užsienio teisėjus, tačiau tuomet kelią užkirto LKF. Ar galime tikėtis, kad šis klausimas dar bus iškeltas?
– Mano nuomone, tokia idėja nėra gera. Reikia pagalvoti, kas bus po to, kai prisikviesime užsieniečių. Ar po kelių metų turėsime gerų savo teisėjų? Kitas dalykas yra pasitikėjimas, kurį reikia nuolat auginti. Jau dabar pradėjome ties tuo dirbti, kelis kartus per sezoną susitinkame kartu su klubų vadovais, treneriais ir teisėjais. Negalima užsidaryti savyje ir pyktis.
Prieš atkrintamąsias varžybas turėsime dar vieną seminarą, aptarsime problemas ir įvairių situacijų interpretacijas. Taip išvengsime nereikalingų problemų, todėl viskas su mūsų teisėjais turėtų būti gerai. Aišku, klausimų išlieka, bet dialogas yra.
– Kaip pasiteisino lygos teisėjų vertinimo sistema, kai jų reitingavimas priklauso nuo LKL trenerių, klubų vadovų ir inspektorių?
– Subjektyvumo šiek tiek sumažėjo, bet kartais dar pastebime, kad po po blogų rungtynių teisėjas, kad ir kokio aukšto lygio būtų, įrašytas paskutinėje vietoje. Žinoma, trenerių emocijos išsprūsta, bet sulyginus visus vertinimus, variacijų neatsiranda labai daug ir jos didelės reikšmės neturi.
Pastarąjį kartą vertinimas buvo pasibaigus dviem ratams, kitas laukia po keturių ratų, prieš pat atkrintamasias. Tokia sistema leido išrinkti teisėjus Karaliaus Mindaugo taurei, o dabar rinksime lemiamam LKL etapui.
– Ar auga pamaina dabartiniam Lietuvos teisėjų elitui?
– Situacija pakankamai nebloga – du tris jaunesnius Lietuvos teisėjus galima drąsiai priskirti tarptautinės kategorijos lygiui. Neaiškumas atsiranda tik dėl to, kad dabar yra keičiama tarptautinės kategorijos suteikimo sistema. Iki šiol kiekviena šalis gaudavo tam tikrą vietų skaičių ir FIBA išrinkdavo tinkamus kandidatus, o nuo 2017- ųjų to gali nebelikti. Dėl to kai kurios šalys jau kelia audras. Lietuvai dabar sąrašuose yra skirta dešimt ar vienuolika vietų, galbūt jų padaugės.
– Apskritai, ar tarp Europos teisėjų jaučiasi kartų kaitos problema?
– Taip, nes teisėjų amžiaus riba labai griežta – 50 metų. Bet čia nieko nepadarysi, tie kartų skirtumai matomi visur krepšinyje. Jei vieni būna stipresnė, juos deramai pakeisti sunku. To bandome išvengti įvairiais būdais. Po FIBA ir Eurolygos skandalo jų teisėjai persiskirstė, todėl FIBA ėmė skubiai specialiai rengti naują pamainą ir kviesti daugiau jaunesnių teisėjų.
Bet, aišku, visur yra teisėjų, kuriuos pakeisti labai gaila. Ir LKL matome, kad kai kuriais teisėjais tie patys treneriai labiau pasitiki, ne visada pyksta už jų žmogiškas klaidas. Yra ir teisėjų, kuriais dėl įvairių priežasčių tiesiog nepasitikima, jiems nuo pat rungtynių pradžios taikomas spaudimas. Tokių teisėjavimo grandų, dėl kurių komandos gali būti visiškai ramios, nėra daug. Taip yra ir Lietuvoje, ir Eurolygoje.
– Ar už LKL teisėjus atsakingi lygos atstovai daug dėmesio kreipia į konkrečius ekipų trenerių pasisakymus, kritiką dėl tam tikrų epizodų?
– Po kiekvienų rungtynių visi teisėjai rašo analizes, pamini visus momentus, įvertina rungtynių valdymą. O techninės pražangos ir konfliktai reikalauja gilesnio dėmesio – žiūrima, ar čia teisėjo klaida, ar treneriai patys specialiai nespaudė brigados lemiamu momentu.
Treneriai irgi elgiasi nevienodai – mes jau neblogai žinome, kaip kas žiūri į teisėjus. Savo ruožtu kiekvienas teisėjas prieš rungtynes pasidomi, kurie krepšininkai labiau mėgsta vaidybą, provokacijas, ar asistentai ir atsarginių suolelis gali kelti problemų.
– Kaip klubai reaguoja į jiems nepalankias teisėjų klaidas?
– Klubai dažnai atsiunčia savo iškarpas iš rungtynių, skundžiasi, kad kai kurie epizodai blogai traktuoti. Iki šiol iš vienos komandos daugiausiai gavome 32 vienerių rungtynių momentus, kuriuose, anot jų, viskas buvo blogai (šypsosi). Jei randame daug teisėjų klaidų, jiems taikomos baudos ir sankcijos.
Blogesnis dalykas – kai išryškėja nesportinių pražangų ar žingsnių tendencijos. Kartais tiesiog atsiranda neaiškių klausimų.
Pavyzdžiui vienas žaidėjas, nelietuvis, turi Amerikos krepšininkams būdingą bruožą, kad imdamas kamuolį nuolat žingsniuoja. Todėl negalima taisyklių taikyti tiesiogiai – jei žaidėjas dėl savo veiksmų neįgyja akivaizdaus pranašumo, mačo stabdyti nereikia. Šis krepšininkas mums sukėlė daug diskusijų, bet vėliau jis perėjo į kitą klubą ir problemos nebeliko (juokiasi).
