Tas ispanas – garsus treneris Javieras Imbroda, dirbęs Lietuvos rinktinės trenerių štabe. Kaip šis ispanas atsidūrė Lietuvos komandoje? Viskas prasidėjo nuo to, kad Arvydas Sabonis ir Valdemaras Chomičius turėjo namus Toremolinoso mieste.
„Kai jie atvyko į Valjadolido „Forum“ komandą, nusprendė įsikurti mieste, nusipirkti namus. Prasidėjus vasarai, jie paprašė treniruotis su mano komanda, dalyvauti stovyklose. Ir kažkuriuo momentu jie paklausė manęs, ar nenorėčiau jų ruošti ir olimpinėms žaidynėms“, – į prisiminimus pasinėrė J.Imbroda.
Iš pradžių J.Imbroda tikėjosi treniruoti tik A.Sabonį ir V.Chomičių, nes buvo dar jaunas treneris. Tačiau tada į Ispaniją atvyko Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atstovas ir pradėjo kalbas dėl darbo su visa rinktine.
Rado sugriautą šalį
Prieš 25-erius metus J.Imbroda pats pirmą kartą nuvyko į Lietuvą – tuo metu šalis buvo tik atgavusi nepriklausomybę.
„Visą laiką praleidau Kaune, kur nebuvo nieko – parduotuvės tuščios, maistas skurdus. Kai pirmą kartą nuvykau į rungtynes, jos vyko blogesnėje sporto salėje, nei Ispanijoje vykdavo mokyklų varžybos“, – pasakojo ispanas, kurį lietuviai vadino savaip – kreipdavosi į jį Javieras Imbrodas.
Treneris prisimena, kad tuo metu žaidėjai neturėjo nieko – patys nešiodavo kamuolius, važinėjo senu autobusu, gyvendavo prastuose viešbučiuose, tačiau kartu tai buvo viskas, ką jie turėjo.
„Buvau sujaudintas, nes tiems krepšininkams tai buvo galimybė parodyti pasauliui, kad Lietuva egzistuoja kaip šalis. Jie turėjo progą garsinti savo valstybę per krepšinį. Juk turėjote tokius žaidėjus – Sabonį, Marčiulionį, Chomičių, Kurtinaitį... Tai labai stiprūs žmonės“, – įspūdžiai dalinosi J.Imbroda.
Tuo metu rinktinę sudarė veteranų ir jaunų žaidėjų mišinys, o pagrindiniu treneriu dirbo Vladas Garastas. Jam be J.Imbrodos talkino Donnie Nelsonas. Abu šiuos specialistus į rinktinę atviliojo žaidėjai.
J.Imbrodą V.Chomičius ir A.Sabonis, o D.Nelsoną – Šarūnas Marčiulionis.
„Tai buvo žaidėjų reikalavimas ir federacija bei V.Garastas turėjo tam paklusti. Vladas buvo uždaras. Nors mūsų skirtumai buvo akivaizdūs, formulė suveikė. Stengiamės gerbti vienas kito erdvę“, – teigė buvęs Madrido „Real“ ir Malagos „Unicaja“ strategas.
Tam, kad žaistų žaidynėse, lietuviai dar turėjo įveikti atranką. Ji vyko skirtinguose Ispanijos miestuose, o pogrupiuose buvo po šešias komandas. Lietuva pateko į vieną grupę su buvusia SSRS rinktine – Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) krepšininkais, kurioje jau nebuvo Baltijos šalių atstovų.
Rinktinės susitiko, kai jau buvo užsitikrinusios kelialapį į paskutinį atrankos etapą Saragosoje.
„Prieš rungtynes jiems pasakiau, kad vieneri okupacijos metai prilygs vienam pergalės taškui. Todėl turėjome juos įveikti 50 taškų. Mes laimėjome 44!“, – pergalę 116:79 prisiminė J.Imbroda.
Lietuva sėkmingai baigė atranką, nepatyrusi nė vieno pralaimėjimo.
Turėti Sabonį – unikalus jausmas
Jau tada visa rinktinė ir J.Imbroda žinojo, kad yra puiki galimybė laimėti medalius žaidynėse.
„Turėti Sabonį komandoje buvo kažkas neįtikėtino. Jis buvo neįtikėtinas žaidėjas. Tada galvojau, kad turint jį pralaimėti neįmanoma. Visas žaidimas sukosi aplink jį, o patį Arvydą supo Marčiulionis, Kurtinaitis, Chomičius, Artūras Karnišovas... Nuostabūs žaidėjai, bet Arvydas buvo geriausias“, – liaupsių dabartiniam Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentui negailėjo J.Imbroda.
Barselonos žaidynėse Lietuvos ir NVS keliai susiskirto dar kartą. Tada buvo stipresnė NVS, užėmusi grupėje pirmą vietą ir iki finalo išvengusi JAV Svajonių komandos.
Lietuva su ja susitiko pusfinalyje ir pralaimėjo 76:127. Kovoje dėl bronzos Lietuva ir vėl varžėsi su NVS ir šį kartą laimėjo 82:78. Olimpiniai bronzos medaliai tapo pirmu tarptautiniu krepšinio rinktinės laimėjimu nuo 1939 metų Europos čempionų aukso.
Bronza sukėlė tikrą džiaugsmo bombą Lietuvoje, o pats J.Imbroda sulaukė kvietimo treniruoti Kauno „Žalgirį“.
„Tada jie man siūlė 60 tūkst. dolerių – milžinišką sumą. Bet teko atsisakyti, nes jau buvau sutaręs su Malagos „Unicaja“, Ispanijoje buvo mano namai, mano gyvenimas. Bet visada prisimenu šią neišnaudotą galimybę“, – atsiduso J.Imbroda, jau senokai atitolęs nuo profesionalaus sporto.
Bet Barselonos prisiminimai jį vis dar šildo.
„Didžiuojuosi, kad buvau dalis istorijos. Tai man reiškė ir suteikė labai daug“, – pokalbį baigė 56-erių ispanas.
