Tačiau antroji vieta nebūtų geriausias rezultatas Panevėžio krepšinio istorijoje. Dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje „Lietkabelis“ keliskart iškovojo Lietuvos pirmenybių medalius, o 1985 ir 1988 metais tapo šalies čempionu.
Pranoko SSRS čempionus
XX amžiaus devintajame dešimtmetyje Lietuvos krepšinio čempionatas buvo visiškai kitoks. Geriausieji iš geriausiųjų visai neturėjo teisės žaisti Lietuvos pirmenybėse, o kiti SSRS čempionate rungtyniavusių ekipų krepšininkai atstovavo kelioms Kauno ir Vilniaus komandoms.
Kauno „Žalgirio“ žaidėjai per Lietuvos pirmenybes išsiskirstydavo į „Drobę“, „Atletą“, „Bangą“, „Šilumos tinklus“, „Pilėnus“, Vilniaus „Statybos“ krepšininkai – į „Šviesą“, „Mokslą“, „Statybą“.
Šios dviejų didžiausių miestų komandos dažniausiai laimėdavo medalius, tačiau kauniečiams ir vilniečiams būdavo nesaldu, kai prieš juos išsirikuodavo Vidmanto Paškausko treniruojamas „Lietkabelio“ penketas.
Iš panevėžiečių sudarytoje komandoje nebuvo „Žalgirio“ ar „Statybos“ žaidėjų, bet Gintarui Leonavičiui, Ričardui Strašauskui, Virgaudui Simanavičiui, Virginijui Dambrauskui ir kitiems netrūko noro parodyti, kad ir jie moka žaisti krepšinį.
1983 ir 1984 metais šie vyrai iškovojo Lietuvos čempionato bronzos medalius, o 1985 ir 1988 metais nustūmė į šalį visas Kauno bei Vilniaus komandas ir dukart užlipo ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio.
„Lietkabelio“ laimėjimo svorį galima geriau suvokti pažvelgus į kitų komandų sudėtis. O jose buvo išties nemažai garsių to meto krepšininkų. 1985 metais sidabro medalius laimėjusioje „Statyboje“ žaidė Rimas Girskis, Algimantas Pavilonis, Jonas Kazlauskas, Edmundas Narmontas, Vytenis Urba, bronzos medalius iškovojusioje „Drobėje“ – Algirdas Brazys, Mindaugas Lekarauskas, Virginijus Jankauskas (šie trys krepšininkai tais pačiais metais tapo SSRS čempionais), Algirdas Linkevičius.
Sidabro dar neturi
Devintajame dešimtmetyje „Lietkabelis“ iškovojo penkis Lietuvos pirmenybių medalių komplektus (dar – bronzą 1990 m.). Tai nebuvo pirmieji Panevėžio krepšininkų laimėjimai. Dar 1950 ir 1951 metais trečiąją vietą dukart užėmė Panevėžio „Spartakas“, o 1956 ir 1963 metais Lietuvos spartakiados bronzos medalius ir kartu Lietuvos pirmenybių bronzos medalius laimėjo Panevėžio rinktinė.
Tad panevėžiečių kolekcijoje jau yra ir auksas, ir bronza, tačiau dar nėra Lietuvos pirmenybių sidabro.
Antrąją vietą Panevėžio komandos dažnai užimdavo Lietuvos taurės turnyre. Nuo 1950 iki 1986 metų „Spartakas“ ir „Lietkabelis“ net šešis kartus nusileido tik nugalėtojams, bet patys panevėžiečiai Lietuvos taurės nė sykio neiškovojo. Kaip ir šiais metais, kai Karaliaus Mindaugo taurės finale „Lietkabelis“ pralaimėjo „Žalgiriui“.
Žaidė garsūs krepšininkai
Vėlyvuoju sovietmečiu Panevėžys buvo trečias pagal svarbą Lietuvos krepšinio miestas. Kauno ir Vilniaus komandos tuo metu žaidė SSRS čempionato aukščiausioje lygoje, o „Lietkabelis“ gavo teisę rungtyniauti antrojoje sovietų krepšinio pakopoje – pirmojoje lygoje.
Kodėl Panevėžys, o ne didesni miestai Klaipėda arba Šiauliai? Panevėžio koziriu tapo dar 1965 metais atidaryti sporto rūmai. Nei Klaipėda, nei Šiauliai tokios arenos neturėjo, dėl to į kovas su kitų respublikų komandomis buvo pasiųstas „Lietkabelis“, o ne Klaipėdos „Neptūnas“ arba Šiaulių „Statyba“, kurių rezultatai Lietuvos pirmenybėse tuo metu buvo panašūs (klaipėdiečių – net truputį, bet stabiliai geresni).
SSRS pirmojoje lygoje „Lietkabelis“ debiutavo 1977 metais ir žaidė septynis sezonus (su pertraukomis). Per sąjungines varžybas Panevėžio ekipa vertėsi ne vien savo pajėgomis. „Lietkabeliui“ padėdavo vyresnės kartos buvę „Statybos“ ir „Žalgirio“ krepšininkai ar į pagrindinę sudėtį dar nepatekdavę „Žalgirio“ dubleriai.
„Lietkabelio“ aprangą pasimatavo ir Rimas Kurtinaitis, J.Kazlauskas, A.Brazys, Mykolas Karnišovas, Vitoldas Masalskis, Raimondas Čivilis, Gintaras Einikis.
Nors Panevėžio komanda sulaukdavo pastiprinimo, jos rezultatai rezultatai SSRS pirmojoje lygoje nebuvo labai geri. „Lietkabelis“ tik kartą pateko į antrąjį šešetą (varžybos iš pradžių vykdavo grupėse, paskui komandos kovodavo dėl 1-6, 7-12 vietų ir t.t.) ir užėmė devintąją vietą (1981 m.).
Prizininkai ritosi žemyn
Atkūrus Nepriklausomybę, „Lietkabeliui“ porą sezonų dar pavyko likti tarp stipriausiųjų. 1991 metais panevėžiečiai Lietuvos pirmenybėse atsiliko tik nuo „Žalgirio“ bei „Statybos“ ir vėl iškovojo bronzos medalius. „Žalgiris“ ir „Statyba“ buvo ką tik pasitraukę iš SSRS pirmenybių, todėl kitos komandos net nesvajojo išstumti juos iš dviejų pirmųjų pozicijų, bet tarp „paprastų mirtingųjų“ „Lietkabelis“ buvo geriausias.
1992 metais „Lietkabelis“ užėmė ketvirtąją vietą. Mažajame finale Panevėžio krepšininkai tik po lygios kovos nusileido Kauno „Atletui“.
Bet jau kitą sezoną, paskutinį prieš LKL įkūrimą, Panevėžio krepšinio pozicijoms buvo suduotas skaudus smūgis – penktojo pagal dydį Lietuvos miesto komanda šalies pirmenybėse nukrito į septintąją vietą.
Lietuvoje tuo metu sustiprėjo nedidelių miestų Plungės ir Šilutės komandos, jau LKL laikotarpiu krepšinio tradicijas pamažu atgaivino Šiauliai, kelis sezonus favoritams akis draskė Alytaus klubas, o Panevėžys dažniausiai net neturėjo ambicijų sudrumsti lyderių ramybę.
Pavadinimų karuselė
Panevėžio komanda nuo XX amžiaus pabaigos labiausiai pasižymėjo ne rezultatais, o dažnai keičiamu pavadinimu. Šiandien net ištikimiausiems Panevėžio krepšinio aistruoliams tikriausiai būtų sudėtinga išvardinti visus buvusius komandos pavadinimus: „Kalnapilis“ (1996-1999 m.), „Sema“ (1999-2000 m.), „Panevėžys“ (2000-2001 m.), „Preventa-Malsena“ (2001-2002 m.), „Malsena“ (2002-2003 m.), „Aukštaitija“ (2003-2004 m.), dar kartą „Panevėžys“ (2004-2007 m.), „Techasas“ (2007-2011 m.). Tik 2011 metais ant Panevėžio krepšininkų marškinėlių vėl, po 15 metų pertraukos, atsirado primirštas žodis „Lietkabelis“.
Per 23 sezonus (1993-2016 m.) Panevėžio komanda tik 11 kartų pateko į LKL atkrintamąsias varžybas. O ir ten patekusi sužaisdavo vos dvejas ar trejas rungtynes ir iš kovos dėl medalių pasitraukdavo jau ketvirtfinalyje.
Tris kartus Panevėžio ekipa LKL čempionate užėmė paskutiniąją vietą (1996 ir 1998 m. – dešimtąją, 2002 m. – devintąją).
2002 metais paskutinėje vietoje likęs Panevėžio klubas turėjo žaisti perėjimo rungtynes. Jose panevėžiečiai įveikė stipriausią antrosios pakopos (tuometinę Lietuvos krepšinio A lygos) komandą Kėdainių „Nevėžį“.
Žemiausią vietą Panevėžio komanda užėmė 2012 metais, kai liko vienuolikta tarp dvylikos ekipų. Tą sezoną „Lietkabelis“ aplenkė tik Palangos „Naglį“.
Iš kibirkščių liepsnos neįžiebė
Negalima teigti, kad per tuodu dešimtmečius Panevėžio krepšinis visai nematė šviesos tunelio gale.
Dar XX amžiaus pabaigoje vilties kibirkštį panevėžiečiams įžiebė vienas turtingiausių Lietuvos žmonių Benas Gudelis. Jam priklausiusi bendrovė „Sema“ tapo pagrindine klubo rėmėja, o į komandą 1999 metais buvo pakviesti visas būrys patyrusių krepšininkų: Vaidas Jurgilas, Darius Dimavičius, Martynas Purlys, Nerijus Zabarauskas, daugelio Lietuvos sirgalių numylėtiniu tapęs kamerūnietis Herve Djoumbi. Truputį anksčiau į Panevėžį atvyko Kęstutis Kemzūra, o sezonui jau įsibėgėjus komandos treneriu tapo Alfredas Vainauskas.
Tačiau A.Vainauskui nepavyko sukurti pergalių recepto, kovoti dėl medalių norėjusi „Sema“ užėmė tik šeštąją vietą ir B.Gudelio ūpas kelti Panevėžio krepšinį užgeso. Jau prieš kitą sezoną visi garsiausi krepšininkai išsivažinėjo, o panevėžiečių viltys buvo atidėtos „iki geresnių laikų“.
Tapti kitu „geresnių laikų“ šaukliu bandė bendrovės „Techasas“ savininkas Darius Gaudiešius, ėmęsis vadovauti Panevėžio klubui 2007 metais. Vis dėlto greitai paaiškėjo, kad D.Gaudiešiui geriausiai sekėsi pliaukšti liežuviu. Nors Panevėžio komandos rezultatai šiek tiek pagerėjo, šis laikotarpis labiausiai prisimenamas dėl neaukšto lygio amerikiečių krepšininkų gausos ir prarandamų sirgalių.
Ši kibirkštis irgi buvo užpūsta, o Panevėžio krepšinis išties įsiliepsnojo tik 24-ajame LKL sezone.
