„Ryškiausias viso čempionato prisiminimas – mes buvome vieninga komanda ir visiškai neišgyvenome dėl rezultato. Pradėjome pralaimėjimu Jugoslavijai 79:82, o jau paskui visus šlavėme nuo kelio – septynios pergalės iš eilės“, – istorinę šalies moterų krepšiniui pergalę prisiminė viena iš rinktinės lyderių, dabartinė merginų (U-20) nacionalinės ekipos strategė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė.
Kartu su jaunosiomis kandidatėmis ji Anykščiuose rengiasi Europos pirmenybėms Portugalijoje, kurios vyks liepos 8–16 dienomis.
Dabar didžiąją dalį tos auksinės rinktinės būtų sunku surinkti: Lina Dambrauskaitė, J.Štreimikytė-Virbickienė, Rasa Kreivytė, Lina Brazdeikytė ir Rima Petronytė savo patirtį perduoda jaunosioms krepšininkėms ir treniruoja mūsų šalies ekipas, Jolanta Vilutytė, Jovita Jutelytė ir Irena Baranauskaitė pasitraukė už didžiojo krepšinio zonos ribų, o Dalia Kurtinaitienė persikėlė gyventi į Austriją, Reda Aleliūnaitė – į Lenkiją, Jurgita Kaušaitė – į Švediją, o jos sesuo Aneta – į Suomiją.
Nors geriausia Lietuvos krepšininke per visą mūsų istoriją tituluojama 45 metų J.Štreimikytė-Virbickienė tikino, kad nevertėtų kalbėti apie tas sąlygas, kurios buvo suteiktos rinktinei prieš 1997-ųjų Europos pirmenybes, ji nesureikšmina ir fakto, jog namo po čempionato skrido užsakomuoju reisu.
„Kiek atsimenu, mes buvome nieko prieš grįžti iš Vengrijos autobusu. Atrodo, kažkas iš valdžios vyrų per čempionato kovas nevykusiai leptelėjo, jog pergalės atveju teks siųsti į Budapeštą lėktuvą, todėl teko tą pažadą tesėti. Ir skridome, kad valdžia pasijustų prisidėjusi prie triumfo. O tai, kad buvo nesklandumų per pasirengimą, neakcentuočiau – Krepšinio federacija darė viską, ką galėjo tuo metu, ir niekas iš mūsiškių dėl to nepriekaištavo“, – kalbėjo garsi moteris, dar metus sutikusi treniruoti Vilniaus „Kibirkšties“ klubą.
Pastaroji lietuvėms padėjo prasmukti ir į finalą po dramatiško pusfinalio su Vokietija, kai paskutinę ketvirto kėlinio sekundę išlygino rezultatą 70:70, o po dar penkių minučių lietuvės triumfavo 78:77. Tąkart J.Štreimikytė-Virbickienė buvo rezultatyviausia mūsų rinktinėje – įmetė 18 taškų.
„Kai laimėjome tąkart auksą, visos tik tarpusavyje ir šnekėjome, kad visiems tiesiog įrodėme – maža šalis gali padaryti daugiau, jei tik tiki tuo, ką daro. Dabar tai suprantu dar stipriau. Mūsų noras buvo paprastas – kad mumis didžiuotųsi, o išėjo, kad tapome lyg ir didvyrėmis“, – juokėsi buvusi rinktinės vedlė.
– Tuomet dar nebuvo valstybės premijavimo politikos už sportininkų laimėjimus tarptautinėje arenoje. Gavote atlygį? – lrytas.lt paklausė J.Štreimikytės-Virbickienės.
– Kaip Europos čempionės titulas pakeitė jūsų karjeros kelią? Šis vardas buvo naudingas?
– Mano, krepšininkės, karjera būtų nepasikeitusi net ir tuomet, jei būčiau užėmusi čempionate 5 vietą. Esmė paprasta: kaskart naujame klube privalai įrodyti savo vertę, o čempionės vardas tik dar labiau kitus verčia į tave žiūrėti kritiškai. Jei grybą pjausi, titulai tikrai nepadės.
Todėl prancūzų Valensjeno USVO, italų Komo „Ginnastica Comence“ komandose buvau po didinamuoju stiklu, turėjau įrodinėti, kad ne šiaip esu čempionė. Apskritai, kai kėliausi žaisti į WNBA Indianos „Fever“ klubą, irgi buvo situacija, kad 1999-aisiais Lenkijoje vykusiame Europos čempionate Lietuvos rinktinė užėmė vos 6 vietą, tačiau mano žaidimas buvo reikalingas NCAA klubui.
– Sklinda gandų, kad rinktinės treneris, praeityje buvęs politikas Vydas Gedvilas nebuvo vienintelis pergalių kalvis, be jo, buvo ir pilkųjų kardinolų, kurie padėjo ekipai tapti čempione. Tai tiesa?
– Žinote, pergalės ateina tik tuomet, kai susideda tam tikra mozaika: žaidėjai, treneriai, data, nuotaikos ir dar begalė veiksnių. Išimk vieną gabaliukų ir ji nebus mozaika – viskas subyrės. Tuomet čempionate reikėjo tokio trenerio kaip V.Gedvilas, reikėjo, kad prieš čempionatą mus laikytų autsaiderėmis. Jau kitąmet į pasaulio čempionatą Vokietijoje vykome su tam tikromis ambicijomis ir likome šeštos – galbūt tuomet ir reikėjo kito stratego.
– 1997-ieji turėjo būti moterų krepšinio Lietuvoje atgimimo metai, tačiau buvo tik blyksnis. Kodėl?
– Iki mūsų pergalės moterų krepšinis gyveno taip, kaip žaidė: nėra laimėjimų, nėra ir sąlygų. Mes būsimai krepšininkių kartai perdavėme puikias pasirengimo galimybes, nes moterų krepšiniu netikėtai patikėjo.
Negaliu pasakyti, kas tuomet atsitiko ir kodėl Lietuvos moterų krepšinis šansu nepasinaudojo, – nuo 1997 metų iki 2002-ųjų žaidžiau užsienyje ir neviriau tame katile. O kritikuoti atvykus pailsėti po sezono yra pats lengviausias darbas – pasakai, bet už nieką neatsakai. Dabar, kai esi sistemos dalis, supranti, kad jau 2003 metais skambėjo perspėjimo varpai, nes į rinktinę nėra kam ateiti.
Negali sakyti, kad ir dabar visiškai blogai su tuo moterų krepšiniu – kitas dalykas, kad nėra rezultato. O kai jo nėra, atrodo, kad blogiau ir būti negali. Vis dėlto tikiu, kad kada nors Lietuvos moterys vėl bus Europos krepšinio čempionės. Reikia, kad ir vėl susidėliotų mozaika, bet gal 59 metus laukti būtų per ilgai.
