1. Stambulo „Fenerbahce“
(61 pergalė ir 15 pralaimėjimų)
Vienas labiausiai tituluotų Europos trenerių Željko Obradovičius išpildė seną „Fenerbahce“ svajonę. Prieš ketverius metus „kanarėlėms“ vadovauti pradėjęs serbas kiekvieną sezoną vis labiau artėjo prie pagrindinio tikslo, ir šių metų gegužės viduryje „Fenerbahce“ pagaliau tapo pirmuoju Turkijos klubu, iškovojusiu Eurolygos čempiono vardą.
„Mėlyni-geltoni“ į priekį judėjo nedideliais žingsniai: užpernai pirmą kartą pateko į finalo ketvertą, pernai pirmą kartą žaidė finale. O šiais metais Ž.Obradovičiaus kariauna spėjo pasėti abejonių, kai Eurolygos reguliariajame sezone užėmė tik penktąją vietą, bet galiausiai priminė seną tiesą, kad krepšinio viščiukai skaičiuojami pavasarį.
Paskutinius viščiukus „Fenerbahce“ suskaičiavo birželį, kai apgynė Turkijos čempiono vardą. Nacionalinės lygos finale „Fenerbahce“ įveikė kitą Stambulo klubą „Besiktas“ 4:0 ir sezoną baigė tęsdamas balandžio pradžioje prasidėjusią 22 pergalių seriją (skaičiuojant visus turnyrus).
(Eurolyga: 23-12, Turkijos lyga: 37-2, Turkijos taurė: 0-1, Turkijos supertaurė: 1-0)
2. Maskvos CSKA
(60 pergalių ir 11 pralaimėjimų)
CSKA prarado Eurolygos čempiono vardą, bet vėl buvo labai arti viršūnės. „Armiečiai“ reguliariajame sezone užėmė antrąją vietą ir tik pusfinalyje nerado priešnuodžių Pirėjo „Olympiakos“ komandai. Vieningoje lygoje varžovai nerado priešnuodžių Dimitrio Itoudžio vadovaujamai komandai. CSKA regioniniame turnyre per visą sezoną patyrė vos du pralaimėjimus (išvykose Krasnodaro „Lokomotiv“ ir Sankt Peterburgo „Zenit“), o finalo serijoje, ko gero, net nepastebėjo savo varžovo „Chimki“ klubo, kurį be jokio vargo nugalėjo 3:0.
CSKA varžovams apskritai nusileisdavo labai retai ir per visą sezoną pralaimėjo vos 11 rungtynių – mažiausiai didžiajame Europos krepšinyje (tai yra neskaičiuojant komandų, kurios žaidė silpnose lygose ir nedalyvavo Europos turnyruose).
(Eurolyga: 26-9, Vieninga lyga: 34-2)
3. Atėnų „Panathinaikos“
(53 pergalės ir 18 pralaimėjimų)
Sezono viduryje į Graikijos sostinę pakviestas treneris Xavieras Pascualis įvykdė vieną iš dviejų didžiųjų užduočių. Katalono vadovaujamas „Panathinaikos“ nepateko į Eurolygos finalo ketvertą, tačiau atėmė Graikijos čempiono vardą iš amžino varžovo Pirėjo „Olympiakos“. Maža to, „žalieji“ iškovojo ir Graikijos taurę, o abiejuose nacionaliniuose turnyruose lemiamas rungtynes laimėjo „raudonųjų“ tvirtovėje. Graikijos lygos finale po dviejų sezonų pertraukos titulą susigrąžinęs „Panathinaikos“ pranoko „Olympiakos“ klubą 3:2.
Šios pergalės privertė pamiršti labai skaudų kirtį Eurolygos ketvirtfinalyje, kuriame Atėnų komanda nepasinaudojo aikštės pranašumu ir sausu rezultatu 0:3 pralaimėjo Stambulo „Fenerbahce“ klubui.
(Eurolyga: 19-14, Graikijos lyga: 31-4, Graikijos taurė: 3-0)
4. „Valencia“
(51 pergalė ir 18 pralaimėjimų)
Valensijos komandai buvo prilipusi „rudens čempionės“ etiketė. Praėjusiais metais „apelsininiai“ ne kartą puikiai pradėjo sezoną, gerindavo pergalingų serijų rekordus, bet pavasarį išsikvėpdavo ir visų tikslų nepasiekdavo.
Šį sezoną atrodė, kad istorija gali pasikartoti. Ypač po to, kai puikiai abiejuose Europos taurės grupių etapuose žaidusi „Valencia“ antrojo pagal svarbą žemyno turnyro finalo serijoje pralaimėjo Malagos „Unicaja“ ekipai 1:2. „Valencia“ pralaimėjo ir Ispanijos taurės finale (Madrido „Real“ klubui 95:97), bet trečiasis kartas nemelavo. Pasimokęs iš savo klaidų, treneris Pedro Martinezas sukūrė tobulą planą ir jo komanda lemiamoje Ispanijos lygos serijoje atsiskaitė su „Real“ klubu, kurį nugalėjo 3:1, ir iškovojo didžiausią Valensijos krepšinio istorijoje pergalę.
(Europos taurė: 18-5, Ispanijos lyga: 31-12, Ispanijos taurė: 2-1)
5. Pirėjo „Olympiakos“
(54 pergalės ir 19 pralaimėjimų)
„Olympiakos“ krepšininkams visuose turnyruose iki galutinio tikslo trūko labai nedaug. Tačiau ko nors vis pritrūkdavo ir „raudonieji“ šiais metais liko tuščiomis. Eurolygos finale Pirėjo komanda pralaimėjo Stambulo „Fenerbahce“ klubui, Graikijos lygos finale ir Graikijos taurės pusfinalyje – Atėnų „Panathinaikos“ komandai.
„Olympiakos“ pirmą kartą nuo 2008-2009 metų sezono (ir pirmą kartą nuo Vasilio Spanoulio atvykimo) neiškovojo nė vieno titulo. Tiesa, neseniai jau buvo vienas „apysausis“ sezonas (2013-2014 m.), per kurį vienintelis Pirėjo komandos trofėjus buvo Tarpžemyninė taurė.
(Eurolyga: 23-14, Graikijos lyga: 30-4, Graikijos taurė: 1-1)
6. Madrido „Real“
(60 pergalių ir 22 pralaimėjimai)
„Karališkajame“ klube prasidėjo sąstingio laikotarpis. „Real“ krepšininkai bandė viską daryti taip pat, kaip pergalingame užpraeitame sezone, kuriame tapo Eurolygos čempionais, bet jiems trūko šviežumo, o varžovai svarbiausiose dvikovose perkando trenerio Pablo Laso sumanymus.
Madridiečiams užteko seno bagažo ir individualių Sergio Llullio pastangų, kad iškovotų Ispanijos taurę ir taptų Eurolygos bei Ispanijos lygos reguliarųjų sezonų nugalėtojais, tačiau du svarbiausius titulus iškovojo varžovai. Eurolygos pusfinalyje „Real“ pralaimėjo Stambulo „Fenerbahce“ klubui, o Ispanijos lygos finale – „Valencia“ komandai.
(Eurolyga: 26-10, Ispanijos lyga: 31-11, Ispanijos taurė: 3-0, Ispanijos supertaurė: 0-1)
7. Belgrado „Crvena Zvezda“
(67 pergalės ir 17 pralaimėjimų)
„Crvena Zvezda“ šį sezoną laimėjo daugiausiai rungtynių tarp visų Europos klubų. Tarp pergalių buvo ir netikėtų – Eurolygoje Serbijos čempionai pranoko lūkesčius: iki paskutiniųjų turų kovojo dėl kelialapio į ketvirtfinalį ir reguliariajame sezone užėmė devintąją vietą.
Patekti į Eurolygos atkrintamąsias varžybas nepavyko, bet savame krašte „Crvena Zvezda“ vėl buvo aiškiai geriausia ir antrą kartą per trejus metus iškovojo tris titulus: tapo Serbijos bei Adrijos lygos čempione ir laimėjo Serbijos taurę. Adrijos lygoje „raudoni-balti“ per visą sezoną pralaimėjo vos dvejas rungtynes (Belgrado „Partizan“ ir Podgoricos „Budučnost“ klubams) ir finale įveikė Zagrebo „Cedevita“ ekipą 3:0, o Serbijos lygoje suklupo vos sykį (žaisdami su „Partizan“) ir finalo serijoje tiesiog suniokojo Belgrado FMP komandą, kurią nugalėjo 28, 15 ir 30 taškų skirtumu.
(Eurolyga: 16-14, Adrijos lyga: 30-2, Serbijos lyga: 18-1, Serbijos taurė: 3-0)
8. Stambulo „Besiktas“
(41 pergalė ir 16 pralaimėjimų)
„Besiktas“ gerbėjus sezono pabaigoje turbūt plėšė prieštaringi jausmai. „Ereliai“ turėjo dėl ko džiaugtis, nes po penkerių metų pertraukos pateko į Turkijos lygos finalą, kuriame beveik niekuo nenusileido naujajam Eurolygos čempionui „Fenerbahce“ („Besiktas“ pralaimėjo visas ketverias rungtynes, bet dvejas paskutiniąsias – tik po pratęsimo), tačiau neiškovojo jokio titulo.
Vladimirui Štimacui, D.J.Strawberry ir kitiems po trenerio Ufuko Saricos sparnu buvusiems vyrams labiausiai apmaudu dėl nesėkmės Čempionų lygoje. Šio turnyro grupių etape „Besiktas“ buvo viena iš dviejų geriausių komandų (laimėjo 12 iš 14 rungtynių), bet jau aštuntfinalyje pralaimėjo kitam Turkijos klubui Izmyro „Karsiyaka“.
(Čempionų lyga: 12-4, Turkijos lyga: 29-11, Turkijos taurė: 0-1)
9. Venecijos „Umana“
(45 pergalės ir 24 pralaimėjimai)
Venecijos krepšinis šios dienos laukė tris ketvirčius amžiaus. Būtent prieš tiek laiko (1942 ir 1943 m.) Venecijos klubas duakrt tapo Italijos čempionu, bet nuo tada nė sykio nežaidė nė vieno nacionalinio turnyro finale.
Užpernai ir pernai „Umana“ iškrito Italijos lygos pusfinalyje, o šį sezoną pusfinalių prakeiksmui persikėlus į tarptautinę areną (Venecijos krepšininkai rungtynėse dėl teisės žaisti Čempionų lygos finale nusileido Tenerifės „Iberostar“ ekipai), prietaringiausius sirgalius galėjo apimti visiškos nevilties jausmas. Laimei, toks jausmas neapėmė pirmą sezoną „Serie A“ komandai vadovavusio trenerio Walterio De Raffaele ir „Umana“ žaidėjų. Jie Italijos lygos atkrintamosiose varžybose iš pradžių įveikė nelemtąjį pusfinalio barjerą, o paskui svarbiausiame sezono mūšyje nugalėjo irgi pirmą kartą finale žaidusią Trento „Dolomiti Energia“ komandą 4:2.
(Čempionų lyga: 13-9, Italijos lyga: 32-14, Italijos taurė: 0-1).
10. Kauno „Žalgiris“
(60 pergalių ir 21 pralaimėjimas)
Nors Eurolygoje „Žalgiris“ laimėdavo daug dažniau negu praėjusiais metais ir reguliariajame sezone užėmė dešimtąją vietą, žengti pastebimo žingsnio aukštyn nepavyko – į ketvirtfinalį Kauno komanda ir vėl nepateko.
Pastebimą žingsnį kauniečiai žengė tik Lietuvos taurės turnyre, kuriame įveikė visus varžovus (finale – Panevėžio „Lietkabelį“) ir po metų pertraukos susigrąžino antrąjį pagal svarbą nacionalinį prizą. O žengti aukštyn Lietuvos lygoje „Žalgiris“ net negali, nes aukščiausiame soste tvirtai sėdi jau septynis sezonus. Septintąjį iš eilės Lietuvos čempiono titulą Šarūno Jasikevičiaus treniruojama komanda iškovojo finale nugalėjusį „Lietkabelį“ 4:1.
(Eurolyga: 14-16, Lietuvos lyga: 43-5, Lietuvos taurė: 3-0)
11. Malagos „Unicaja“
(37 pergalės ir 24 pralaimėjimai)
Malagos komanda ilgai slėpėsi pasaloje. Rudenį ir žiemą jos rezultatai nebuvo labai geri nei Europos taurės grupių etapuose, nei ACB lygos reguliariajame sezone. Vis dėlto atėjus reikiamai akimirkai treneris Joanas Plaza išvedė „Unicaja“ į dienos šviesą ir katalono auklėtiniai driokstelėjo Europos taurės atkrintamosiose varžybose.
Malagos komanda, nė viename etape neturėjusi aikštės pranašumo, įveikė Miuncheno „Bayern“, Krasnodaro „Lokomotiv“ bei „Valencia“ klubus ir iškovojo antrąjį pagal svarbą europinį prizą, prie kurio buvo pridėtas kelialapis į Eurolygą.
ACB lygoje Andalūzijos komanda pateko į pusfinalį. Buvusiems Ispanijos čempionams šis rezultatas nėra svajonių viršūnė, bet šį dešimtmetį „Unicaja“ net į geriausių ketvertą patenka anaiptol ne kasmet.
(Europos taurė: 13-9, Ispanijos lyga: 24-14, Ispanijos taurė: 0-1)
12. Bambergo „Brose“
(51 pergalė ir 24 pralaimėjimai)
Bambergo klubas trečius metus iš eilės tapo Vokietijos čempionu ir po netrumpos ketverių metų pertraukos susigrąžino Vokietijos taurę. Tai, kad reguliariajame sezone „Brose“ į priekį praleido Ulmo „ratiopharm“ klubą ir užėmė tik antrąją vietą, nebuvo kliūtis. Viena kryptimi vykusiame finale Bambergo krepšininkai 3:0 įveikė Oldenburgo EWE penketą.
Nacionalinėse varžybose Vokietijos krepšinio lyderiams viskas klostėsi sklandžiai, bet rezultatai Eurolygoje nebuvo pakankamai geri. Galbūt „Brose“ ir nesitikėjo patekti į ketvirtfinalį, bet per anksti nukrito į autsaiderių gretas ir per daug atsiliko nuo vidutiniokų.
(Eurolyga: 10-20, Vokietijos lyga: 38-4, Vokietijos taurė: 3-0)
13. Jeruzalės „Hapoel“
(44 pergalės ir 23 pralaimėjimai)
Trenerį Simone Pianigianį ir buvusią NBA žvaigždę Amare Stoudemire‘ą pakvietęs „Hapoel“ tikėjosi geresnių rezultatų tarptautinėje arenoje, bet galutinio tikslo Europos taurės turnyre nepasiekė. „Raudoniesiems“ sutrukdė pusfinalyje juos įveikusi „Valencia“ komanda.
Vis dėlto Jeruzalės klubui pavyko sezoną baigti skambia gaida – jis po metų pertraukos susigrąžino Izraelio čempiono vardą.
Nacionalinės lygos finale „Hapoel“ įveikė Haifos „Maccabi“ klubą 83:76, o čempionato auksą padėjo šalia Izraelio lygos taurės, kurią irgi iškovojo po metų pertraukos. Pergalė lygos taurės turnyre buvo gal net saldesnė, nes finale „Hapoel“ nugalėjo pagrindinį varžovą Tel Avivo „Maccabi“ klubą. Tačiau Izraelio federacijos taurės turnyro finale Jeruzalės krepšininkai Tel Avivo ekipai nusileido.
(Europos taurė: 13-6, Izraelio lyga: 24-16, Izraelio taurė: 4-1, Izraelio lygos taurė: 3-0)
14. Bandirmos „Banvit“
(38 pergalės, 16 pralaimėjimų ir 1 lygiosios)
Bandirmos krepšiniui šis sezonas buvo geriausias istorijoje. „Banvit“ nacionalinės lygos reguliariajame sezone vieną po kito klupdė Eurolygos klubus, iškovojo pirmąjį trofėjų – Turkijos taurę (finale nugalėjo Stambulo „Anadolu Efes“ komandą 75:66) ir pirmą kartą pateko į tarptautinio turnyro finalą (Čempionų lygoje pralaimėjo lemiamas rungtynes Lagunos „Iberostar“ ekipai 59:63).
Vis dėlto Sašo Filipovskio treniruojamai komandai, kuri laikėsi ant dviejų krepšininkų Jordano Theodore‘o ir Gedimino Oreliko pečių, jėgų visam sezonui neužteko. Nors Turkijos lygoje „Banvit“ ilgai kovojo dėl trečiosios vietos, užėmė tik penktąją ir ketvirtfinalyje pralaimėjo Stambulo „Darussafaka“ klubui.
(Čempionų lyga: 14-5/1, Turkijos lyga: 21-11, Turkijos taurė: 3-0)
15. Lagunos „Iberostar“
(38 pergalės, 17 pralaimėjimų ir 1 lygiosios)
Iki šių metų nė karto į Ispanijos lygos atkrintamąsias varžybas nepatekęs Lagunos klubas kelis mėnesius gyveno lyg pasakoje. „Iberostar“ pavadinimas kelias savaites puikavosi ACB lentelės viršūnėje, Marius Grigonis ir jo komandos draugai skynė pergalę po pergalės Čempionų lygoje.
Būtent šiame turnyre stebukladariu tapusiam treneriui Txusui Vidorettai pavyko pasaką paversti tikrove. „Iberostar“ pateko į finalo ketvertą, gavo teisę rengti Čempionų lygos baigiamąjį turnyrą ir, jo finale nugalėjusi Bandirmos „Banvit“ klubą 63:59, iškovojo pirmąjį titulą.
Ispanijos lygoje, kurioje konkurencija buvo didesnė, „Iberostar“ nukrito į penktąją vietą. Ir nors Tenerifės komanda nepateko į pusfinalį (ketvirtfinalyje pralaimėjo Malagos „Unicaja“ ekipai), vis tiek pasiekė geriausią rezultatą savo istorijoje.
(Čempionų lyga: 15-4/1, Ispanijos lyga: 23-12, Ispanijos taurė: 0-1)
16. Vitorijos „Baskonia“
(44 pergalės ir 31 pralaimėjimas)
Nors nepateko nė į vieną finalą, „Baskonia“ dar sykį patvirtino, kad yra vienas galingiausių Europos klubų. Stipriausia Baskų krašto komanda jau 11-ąjį kartą pateko į Eurolygos ketvirtfinalį (jame pralaimėjo Maskvos CSKA klubui 0:3), žaidė Ispanijos taurės pusfinalyje (po pratęsimo pralaimėjo Madrido „Real“ ekipai 99:103) ir Ispanijos lygos pusfinalyje (pralaimėjo pavasarį įsibėgėjusiai „Valencia“ komandai 1:3).
Tiesa, klubo vadovai turėjo pripažinti, kad kai kurie pirkiniai smarkiai nuvylė (pirmiausiai Andrea Bargnani ir Pablo Prigioni), bet iš kitų žaidėjų treneris Sito Alonso išspaudė ko gero viską, ką galėjo.
(Eurolyga: 17-16, Ispanijos lyga: 26-13, Ispanijos taurė: 1-1, Ispanijos supertaurė: 0-1)
17. „Chimki“
(36 pergalės ir 16 pralaimėjimų)
„Chimki“ gali džiaugtis tuo, kad laimėjo Vieningos lygos pusfinalio dvikovą su Sankt Peterburgo „Zenit“ klubu ir dar kartą iškovojo kelialapį į Eurolygą. Ši pergalė išgelbėjo trenerio Duško Ivanovičiaus kailį, nes didžiąją sezono dalį Chimkų komandos rezultatai nebuvo pakankamai geri. Nors „Chimki“ gretose ryškiai spindėjo Aleksejus Švedas, iš Europos taurės Pamaskvio krepšininkai pasitraukė jau ketvirtfinalyje, kuriame pralaimėjo „Valencia“ ekipai, Vieningos lygos reguliariajame sezone daug atsiliko ir nuo Maskvos CSKA, ir nuo to paties „Zenit“.
O pralaimėjimą Vieningos lygos finale CSKA klubui negti galima pavadinti gėdingu. „Chimki“ intrigos nesukūrė nė vieneriose runtynėse.
(Europos taurė: 11-6, Vieninga lyga: 25-10)
18. Šalono „Elan Sportif“
(50 pergalių, 18 pralaimėjimų ir 2 lygiosios)
Šalono klubas dalyvavo keturiuose turnyruose ir vis gerino savo rezultatus. Vasarį „Elan Sportif“ jau ketvirtfinalyje iškrito iš Prancūzijos lygos taurės, kovą pralaimėjo Prancūzijos taurės pusfinalio rungtynes, balandį patyrė nesėkmę FIBA Europos taurės finale (beje, nusileido kitam Prancūzijos klubui „Nanterre“).
Vis dėlto pralaimėjimų užgrūdinti Šalono krepšininkai bent vieną tikslą pasiekė. Birželio mėnesį jie nuėjo visą kelią Prancūzijos lygoje, kurios finalo serijoje nugalėjo Strasbūro SIG komandą.
(FIBA Europos taurė: 12-6/2, Prancūzijos lyga: 35-10, Prancūzijos taurė: 3-1, Prancūzijos lygos taurė: 0-1)
19. Stambulo „Anadolu Efes“
(47 pergalės ir 29 pralaimėjimai)
Velimiras Perasovičius ir jo treniruojami „Anadolu Efes“ krepšininkai sezono viduryje sirgaliams suteikė daug vilčių. Stambulo „aludariai“ Turkijos lygos reguliariajame sezone ilgai kovojo dėl pirmosios vietos su Stambulo „Fenerbahce“, gerai žaidė Eurolygos turnyre, kuriame pateko į atkrintamąsias varžybas.
Bet atėjus lemiamų kovų metui „Anadolu Efes“ mechanizmas išsiderino. Pirmą skaudų kirtį Stambulo komanda gavo dar vasario mėnesį Turkijos taurės finale, kuriame pralaimėjo Bandirmos „Banvit“ komandai, paskui atkaklioje Eurolygos ketvritfinalio serijoje nusileido Pirėjo „Olympiakos“ klubui ir galiausiai Turkijos lygos pusfinalyje pripažino Stambulo „Besiktas“ pranašumą.
(Eurolyga: 19-16, Turkijos lyga: 26-11, Turkijos taurė: 2-1, Turkijos supertaurė: 0-1)
20. Sankt Peterburgo „Zenit“
(35 pergalės ir 13 pralaimėjimų)
Antrasis pagal dydį Rusijos miestas nėra išlepintas krepšinio pergalių, bet pastaraisiais metais brandina vis ambicingesnius planus ir vis garsiau beldžiasi į Eurolygą. Šį sezoną iki svarbiausio tikslo „Zenit“ krepšininkams trūko labai nedaug. Sankt Peterburgo komanda Vieningos lygos reguliariajame sezone užėmė antrąją vietą ir turėjo aikštės pranašumą pusfinalio serijoje, bet namie pralaimėjo lemiamas rungtynes „Chimki“ ekipai.
Bandymas patekti į Eurolygą kitu keliu – per Europos taurės turnyrą – irgi žlugo. „Zenit“ dar „Top 16“ etape pradėjo šlubčioti, o ketvirtfinalyje Vasilijaus Karasiovo auklėtiniai neįveikė kitos Rusijos komandos Krasnodaro „Lokomotiv“.
(Europos taurė: 9-7, Vieninga lyga: 26-6)
21. Zagrebo „Cedevita“
(58 pergalės ir 26 pralaimėjimai)
„Cedevita“ jau ketvirtus metus iš eilės laimėjo abu Kroatijos krepšinio prizus. Šį sezoną šalies pirmenybių finale „Cedevita“ nugalėjo kitą Zagrebo komandą „Cibona“ 3:2, o nacionalinės taurės lemiamose rungtynėse sutriuškino Šibeniko „Jolly“ klubą 102:66.
Vis dėlto „Cedevita“ ambicijos siekia daug toliau, o įgyvendinti visų planų regioninėse ir europinėse varžybose Kroatijos krepšinio lyderiams nepavyko. „Cedevita“ jau ketvirtą kartą per šešis pastaruosius sezonus pralaimėjo Adrijos lygos finale (Belgrado „Crvena Zvezda“ klubui 0:3), o iš Europos taurės pasitraukė „Top 16“ etape.
Šios nesėkmės privertė vadovybę susimąstyti apie permainas. Iš vyriausiojo trenerio pareigų pasitraukė buvęs Kauno „Žalgirio“ žaidėjas Veljko Mršičius, o jį pakeis Jure Zdovcas.
(Europos taurė: 8-6, Adrijos lyga: 22-10, Kroatijos lyga: 25-10, Kroatijos taurė: 3-0)
22. Stambulo „Darussafaka“
(42 pergalės ir 28 pralaimėjimai)
Dviem sezonams Eurolygos vardinį kvietimą nusipirkusi „Darussafaka“ svarbiausiame žemyno turnyre spėjo palikti šiokį tokį pėdsaką (tiesa, jis veikiausiai bus pamirštas nepraėjus nė pusei tuzino metų), kai paskutiniajame reguliariojo sezono ture išplėšė kelialapį į ketvirtfinalį. Tiesa, per ketvirtfinalio dvikovą su Madrido „Real“ klubu nieko išpešti nebepavyko.
„Darussafaka“ nieko ypatingo nepešė ir nacionaliniuose turnyruose. Tiesa, Davido Blatto auklėtiniai pateko į Turkijos lygos pusfinalį, bet jame žaidė taip (beviltiškai pralaimėjo visas trejas rungtynes Stambulo „Fenerbahce“ klubui), kad sirgaliai tikriausiai nebūtų prieštaravę, jei
„Darussafaka“ būtų iškritusi anksčiau. O iš kovos dėl Turkijos taurės „Darussafaka“ pasitraukė jau ketvirtfinalyje.
(Eurolyga: 17-17, Turkijos lyga: 25-10, Turkijos taurė: 0-1)
23. Atėnų AEK
(38 pergalės ir 17 pralaimėjimų)
AEK greitai atsigavo po didelės finansinės krizės, kuri sukrėtė šį klubą dešimtmečio pradžioje. Šį sezoną AEK jau buvo tvirtai trečias Graikijos klubas, o jo atsilikimas nuo lyderių Atėnų „Panathinaikos“ ir Pirėjo „Olympiakos“ nebuvo didesnis negu persvara prieš Salonikų klubus „Aris“ ir PAOK, kurie kovojo dėl ketvirtosios vietos.
„Geltoniems-juodiems“ turbūt labiausiai apmaudu dėl neįgyvendintų užduočių Čempionų lygoje. Žiemos pabaigoje pajėgiais naujokais sudėtį sustiprinęs AEK jau aštuntfinalyje nusileido „Monaco“ klubui. Ši nesėkmė kainavo dabrą treneriui Jure Zdovcui, kurį pakeitė Sotiris Manolopoulos.
(Čempionų lyga: 12-6, Graikijos lyga: 25-10, Graikijos taurė: 1-1)
24. Milano „Emporio Armani“
(40 pergalių ir 34 pralaimėjimai)
Sezono pabaiga Milano komandai buvo košmariška. Ji užėmė paskutiniąją vietą Eruolygos reguliariajame sezone, kuriame laimėjo vos 8 iš 30 rungtynių), o Italijos lygos pusfinalio serijoje beviltiškai pralaimėjo kukliai Trento „Dolomiti Energia“ ekipai.
Vis dėlto „Emporio Armani“ sezonas nebuvo visiškai beviltiškas. Mantas Kalnietis ir jo komandos draugai dar rudenį iškovojo Italijos supertaurę, žiemos pabaigoje – Italijos taurę (finale nugalėjo Sasario „Banco di Sardegna“ komanda). O ir „Serie A“ reguliariajame sezone „Emporio Armani“ labai anksti užsitikrino pirmąją vietą. Galbūt kaip tik tai padarė meškos paslaugą per atkrintamąsias varžybas.
(Eurolyga: 8-22, Italijos lyga: 27-12, Italijos taurė: 3-0, Italijos supertaurė: 2-0)
