2010-ųjų pasaulio bronzos ir po trejų metų Europos čempionato sidabro medalio savininkas 35 metų 190 cm ūgio gynėjas T.Delininkaitis tikino, kad ir be „Neptūno“ juo domisi ir kiti klubai, o gandai, jog jis jau gimtojo miesto klube - perdėti.
„Galiu pasakyti, kad tikrai daug kas domisi manimi, yra nemažai kalbų, tačiau jokio konkretumo. Nesinori tik diskutuoti apie sklandančius gandus“, – dėstė Klaipėdoje gimęs žaidėjas.
Su gynėju dėl galimybės padėti Lietuvos krepšinio rinktinei kalbėjosi ir treneris Dainius Adomaitis.
- Tai apie kontraktą su „Neptūnu“ kol kas neina kalba? Galima kalbėti tik apie derybas?, – lrytas.lt paklausė T.Delininkaičio.
- Kas mane itin džiugina, tai kad po tiek daug metų pertraukos atsirado pokalbiai tarp visų pusių, prasidėjo bendravimas. Jau mažiausiai ketverius metus kaskart girdėdavau, kad „Neptūnas“ lyg ir norėdavo mane kviestis, lyg ir planuose būdavau, tačiau jokio judesio nebuvo. Per pastaruosius ketverius metus tik kartą buvau pakviestas ekipos vadovų pasišnekėti ir išgerti kavos. Ir po to tyluma. Dabar labai kokybiškai bendraujama, derinama, žmonės atsakingai žiūri į derybas – jau įvyko ne vienas pokalbis. Tikiuosi, kad viskas eis į gerąją pusę.
- Turėjote pasiūlymą iš Vokietijos Getingeno „Gottingen“ komandos. Kodėl nesutikote? Juk jūsų patirtis byloja, kad ilgai ieškojus karjeros stotelės jums teko ir važiuoti į tas komandas, kurios ir nemielos, ir pinigų nemoka.
- Žinote, esu nemažai žaidęs užsienyje ir galiu pasakyti, kad visur gerai, bet namie – geriausia. Mano norai visada buvo žaisti savo gimtojo miesto komandoje „Neptūne“. Juk šiame mieste gimiau, užaugau, pradėjau karjerą. Bet dėl keistų priežasčių dialogo su buvusiu „Neptūno“ vadovu nebuvo. Dabar ir vėl galvoju apie Klaipėdos komandą.
- Tai gali būti paskutinysis jūsų sezonas karjeroje?
- Tikrai nenorėčiau prognozuoti ir kalbėti apie tai. Krepšinį norisi žaisti kuo ilgiau, bet puikiai žinau, kiek man metų. Bet šiaip – dar neplanavau išeiti.
- Žaidėte ir „Lietuvos ryte“, ir „Žalgiryje“, ir „Neptūne“ ar „Vytaute“. Kuri komanda jums labiau prie širdies ir dar norėtumėte jai atstovauti?
- Kalbama, kad su Dainiumi Adomaičiu derėjotės dėl rinktinės reikalų.
- Taip, kalbėjomės baigiantis sezonui, kai jis dar buvo „Neptūno“ treneris: pradžioje šnekėjomės apie Klaipėdos ekipos reikalus, nes ir jis galvojo, kad liks klube kitam sezonui. Bet toks tas sporto žmonių gyvenimas – vieną dieną čia, kitą – jau kitur.
Dėl rinktinės reikalų aš jam pasakiau, kad žinau savo amžių ir šią vasarą tikrai nenoriu lįsti tarp kandidatų į ekipą. Juolab kad yra jaunesnių, tikrai ne blogesnių ir mano pozicijoje nemaža konkurencija. Su D.Adomaičiu labiau kalbėjomės apie tuos vadinamus „langus“, kai rudenį ir pavasarį nacionalinė rinktinė žais pasaulio čempionato atranką.
Paminėjau, kad jei būsiu reikalingas, neatsisakysiu žaisti už savo šalį. Jis norėjo sužinoti mano poziciją – ar galėsiu, ar norėsiu. Tai sudėliojome taškus, nors žinote kaip būna – užpuls koks sopulys ir pokalbiai liks tik pokalbiais.
