Tai buvo prieš septynerius metus, kai lietuviai laimėjo pasaulio čempionato bronzą.
Nuo to laiko M.Gecevičius žaidė Turkijoje, vedė buvusią tenisininkę Liną Stančiūtę, kartu Saragosoje išragavo skaniausias tapas ir mėgavosi medaus mėnesiu Maldyvuose.
„Kiekvienas treneris turi savo idėjų ir minčių. Iki šiol nežinau, kodėl Jonas Kazlauskas manęs nekvietė. Taip tiesiog buvo ir tai – istorija. Dabar vėl esu reikalingas“, – lrytas.lt pasakojo 29-erių krepšininkas.
M.Gecevičius jau nuo pirmosios dienos pradėjo dirbti Lietuvos kandidatų į rinktinę stovykloje. Kartą yra jam tekę padirbėti ir su J.Kazlausku, bet treneris nusprendė jo į 2013 metų Europos čempionatą nesivežti. Pamažu privertos durys galiausiai užsidarė visiškai, bet rinktinės treneriu tapus Dainiui Adomaičiui atsivėrė nauja galimybė.
„Paskambinęs treneris sakė, kad jam tinka tokio stiliaus krepšininkai. Ko nors konkretaus iškart ir nenurodė. Visi lūkesčiai paaiškės, kai pradėsime dirbti salėje“, – kalbėjo krepšininkas.
M.Gecevičius į rinktinę atsivežė keletą ginklų. Kai 2015 metais paliko Vilniaus „Lietuvos rytą“, jis prisijungė prie Ankaros klubo, o praėjusį sezoną rungtyniavo Saragosos „Tecnyconta“, tad šįkart krepšinio aistruoliai aikštėje išvys gerokai labiau patyrusį žaidėją.
Bet tai – ne vieninteliai ginklai.
Šiuo metu klubo neturintis M.Gecevičius Ispanijoje buvo išrinktas geriausiu snaiperiu, o iš visų lietuvių turėjo geriausią asmeninę statistiką – vidutiniškai rinko po 11,3 taško, o tritaškius mėtė 37,4 proc. taiklumu.
„Man patinka žaisti du prieš du, bet mėgstu ir mesti iš toli. Tai – mano stipriosios pusės. Reikės jomis pasinaudoti. Rinktinėje turėsiu aukščiausio lygio partnerius, todėl pačiam bus daug lengviau žaisti“, – sakė M.Gecevičius.
– Į rinktinės dvyliktuką pastarąjį kartą patekote 2010 metais, o šansą turėjote 2013–aisiais. Ar tikėjotės sugrįžti?, – lrytas.lt paklausė M.Gecevičiaus.
– Ką čia ir galvosi – keičiasi metai ir treneriai. Kai rungtyniauji, apie tai pernelyg negalvoji. Vėliau seki naujienas ir sužinai, ar esi reikalingas. Situacija paprasta: treneris paskambino, ir tapau reikalingas.
– Ar paskelbus, kad J.Kazlauską keičia D.Adomaitis, pagalvojote apie naują šansą?
– Tokių minčių gal ir buvo. Kiekvienas treneris į viską žiūri savaip. Treneriai stebi krepšininkus, tad gal nebūtų nieko nuostabaus, jeigu ir nebūtų pakvietęs, kaip dabar nėra nieko nuostabaus, kad pakvietė.
Tai – normalus dalykas. Kažkiek tikėjausi, nes esu su D.Adomaičiu dirbęs. Buvo malonu sulaukti skambučio.
– Kalbėjote su treneriu – kas būtent lėmė, kad sulaukėte D.Adomaičio kvietimo?
Paskambinęs treneris sakė, kad jam tinka tokio stiliaus krepšininkai. Ko nors konkretaus iškart ir nesakė. Pradėjus dirbti salėje ir išaiškės visi lūkesčiai.
– Ar jus įtraukus į išplėstinį 31 krepšininko sąrašą iškart pradėjote kitaip planuoti vasarą?
– Tada treneris jau buvo pasakęs, kad mane norės matyti pirmojoje stovykloje. Tada jau buvo daugiau ar mažiau viskas aišku.
– Rinktinėje pastarąjį kartą žaidėte 2010 metais, stovykloje buvote prieš trejus metus. Kaip viskas pasikeitė?
– Pirmiausia – daug kitų žaidėjų. Su kai kuriais net nėra tekę bendrauti, o tiktai žaisti prieš juos. Pasikeitė ir treneriai, personalas. Tų pokyčių nemažai, tačiau visi esame kur nors kažkaip susitikę, tad tie pokyčiai neturi įtakos.
– Aš visada sportuoju. Atostogų turėjau daugiau nei du mėnesius, tad tiesiog negali tiek nesportuoti. Esu šviežias.
Norėjo į Vilnių
– Šiuo metu neturite klubo. Kur gali pasukti jūsų karjera?
– Tikiuosi, kad viskas išsispręs greitai, bet niekada negali žinoti. Vieną dieną nieko neturi, o kitą tau skambina ir sako, kad reikia kuo greičiau važiuoti. Stengiuosi apie tai daug negalvoti – esu rinktinėje, ruošiuosi ir sportuoju. Klubo reikalai anksčiau ar vėliau išsispręs. Agentas juk dirba.
– Norėjote grįžti į Vilniaus „Lietuvos rytą“. Kalbėjote su klubo vadovais?
– Esu agentui sakęs, kad pakalbėtų su jais. Konkrečiai nežinau, bet sakė, kad iš pradžių jiems buvau įdomus, tačiau tolesnio bendravimo nebuvo. Galbūt įtakos turėjo tos permainos ar sutartys su mano pozicijos žaidėjais.
– Ispanijoje tarp lietuvių buvote rezultatyviausias. Gavote ir apdovanojimą kaip taikliausias snaiperis. Kaip pats vertinate savo žaidimą?
– Kai komanda – lentelės dugne, ta statistika netenka prasmės. Viskas galėjo būti kitaip, bet mes daug rungtynių pralaimėjome pačioje pabaigoje. Be to, keitėsi treneriai, žaidėjai. Klubas beveik viską pakeitė – pasiliko vos kelis žaidėjus, o kiti buvo nauji. Buvo ir gerų, ir blogų momentų. O save vertinti, kai komanda nežaidžia labai gerai, sudėtinga.
Statistika tam, kad darbą susirasčiau, o daugiau tai nieko gero neduoda.
Bet viskas gerai – metai bėga, jau 30 ne už kalnų. Neturiu kuo skųstis.
Mėgsta ir pozicinį, ir greitą krepšinį
– Šios rinktinės galvos skausmas – ketvirtoji pozicija. Netekus Domanto Sabonio reikės perstumdyti keletą žaidėjų, o ir Donato Motiejūno situacija nėra iki galo aiški. Ar tai labai apsunkins rinktinės kelią?
– Sunku, nes atsisakė atvykti Paulius Jankūnas, negalėjo ir Gediminas Orelikas. Tai – tikrieji „ketvirti numeriai“, tad lieka vos ne D.Motiejūnas. Treneris jau sakė, kad čia reikės slinktis kam nors iš „trečiųjų numerių“. Tai kažkiek keis žaidimo braižą ir komandą. Domantas yra NBA žaidėjas, tad tai tikrai didelis nuostolis. Kam nors reikės tą spragą užkamšyti.
– Kad ir ką rinktinė stums į sunkiojo krašto poziciją – Joną Mačiulį, Edgarą Ulanovą ar Mindaugą Kuzminską, penketas jau bus žemesnis ir automatiškai – greitesnis. Ar jums greitesnis krepšinis labiau prie širdies?
– Galiu prisitaikyti prie visko. Galiu žaisti ir greitą, ir pozicinį krepšinį. Man tikrai nėra didelio skirtumo. Ispanijoje krepšinis – greitas, tad esu prie jo pratęs. Patirties man užtenka, tad žaisime taip, kaip treneris sudėlios.
– Į rinktinę atvykstate laimėjęs geriausio snaiperio apdovanojimą. Ar tai ir bus jūsų pagrindinis ginklas? O gal žaidimas du prieš du?
– Abu dalykai yra svarbūs. Man patinka žaisti du prieš du, bet mėgstu ir mesti iš toli. Tai – mano stipriosios pusės. Reikės jomis pasinaudoti. Rinktinėje turėsiu aukščiausio lygio partnerius, todėl pačiam bus daug lengviau žaisti. Bus daug geriau, nei žaisti su silpnesnio lygio žaidėjais.
– Jeigu kalbėsime apie tradicinį du prieš du – priekyje dirbsite su Jonu Valančiūnu ir Artūru Gudaičiu. Ar teko stebėti, kaip jiems šį derinį sekasi žaisti klubuose?
– Su Jonu kažkiek ir esame žaidę. Su Artūru – ne, bet matai, kaip jie gali žaisti, kur geriau užbaigti ar per kur perdavimą daryti – viršų ar apačią.
Per treniruotes viskas susidėlios.
Pasijuto senas
– Esate naujų ir jaunų trenerių pasirinkimas: iš pradžių Kęstutis Kemzūra, dabar – D.Adomaitis. Kodėl taip sutampa?
– Kiekvienas treneris turi savo idėjų ir minčių. Iki šiol nežinau, kodėl J.Kazlauskas manęs nekvietė. Taip tiesiog buvo ir tai – istorija. Dabar vėl esu reikalingas. Tiesiog vienas treneris mėgsta vienus žaidėjus, kitas – kitus.
– Kai atvykote į rinktinę, jeigu lyginsime su 2010 metų rinktine, jus pasitiko visiškai nauji krepšininkai. Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis, kurie dar žaidė su jumis, atvyks vėliau. Jaučiatės esąs veteranas?
– Aš penktadienį pažiūrėjau, kad tik Artūras Milaknis vyresnis, o mes su Deiviu (Deivydu Gailiumi) esame 29 metų (M.Kalnietis atvyko antradienį, – Red.). Žinoma, kol tų dviejų nėra. Daug kas pasikeitė per tuos praleistus metus.
– Kas pasikeitė jūsų žaidime nuo to paskutinio čempionato su rinktine?
– Kai palikau Vilniaus „Lietuvos rytą“, žaidžiau sezoną Turkijoje, tada – Ispanijoje. Turkijoje gal buvo žemesnis lygis ir toks lėtesnis krepšinis, o Ispanijoje viskas greičiau, kontakto daugiau. Patirties tikrai sukaupiau.
Pats tiesiog stengiesi prisitaikyti. Ispanijoje žaidžiau pagal greito puolimo sistemą, kur metama daug tritaškių. Tai man tinka. Treneris net reikalaudavo, kad mestume tritaškius.
Seka krepšinio madas
– Pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį nė vienas Lietuvos krepšininkas netapo bent vienos iš pajėgiausių Europos lygų čempionu. Kodėl iš Europos elito tarsi nyksta lietuviški vardai?
– Štai NBA turime daugiausia krepšininkų per visą istoriją. Tai – didelis pasiekimas. Europoje žaidžia nemažai lietuvių, bet daug kas priklauso ir nuo trenerių. Vieni jų mėgsta imti amerikiečius, kiti – tuos, su kuriais ilgą laiką dirba. Europoje neturime daug trenerių, kurie imtų savus krepšininkus.
Serbai ir ispanai stumia savo krepšininkus. Viskas susideda į vieną ir turime tokį rezultatą.
– NBA daug kalbama apie tradicinių centrų išnykimą – esą jie jau tampa nereikalingi, nes visi nori žaisti žemesniais penketais. Ką manote apie tai?
– Atėjo tokia mada. Jau ir Europoje justi, kad visi mėgsta imti mobilius centrus, kurie gali keistis su gynėjais ir normaliai dengti varžovą. Didesni ir lėtesni centrai šiek tiek nyksta.
Europoje madas diktuoja Eurolyga. Dabar žaidžiant du prieš du anksčiau keisdavosi su ketvirtu, o dabar – jau ir su penktu. Taip krepšinis per kelerius metus ir keitėsi.
– Domitės NBA. Esate LeBrono Jameso ar Stepheno Curry gerbėjas?
– Pažiūriu atkrintamąsias. Aš už S.Curry. Man patinka tas stilius. Su visa pagarba LeBronui. Tai – neeilinių gabumų žmogus ir krepšininkas, bet man labiau patinka S.Curry ar Klay Thompsonas su Kevinu Durantu. Kai jie žaidžia vienoje komandoje, lengva pasirinkti, už ką sirgti.
– Kaip reagavote į K.Duranto sprendimą palikti „Oklahoma City Thunder“ klubą?
– Nieko blogo neatsitiko. Jis nuėjo į stipresnę komandą, kur iškart tapo finalo MVP. Jis visiems įrodė, kad padarė gerą sprendimą. Čia gal tik NBA bando įdiegti, kad turi kažkur likti.
Nustebino lietuviškos kainos
– Ispanijoje žaidėte Saragosoje. Daug krepšininkų nori nuvykti būtent į tokias šiltas šalis. Ar patiko miestas?
– Miestas – tarp Barselonos ir Madrido. Iki abiejų vietų – po 300 kilometrų. Šis miestas ramesnis nei Barselona, tačiau maistas čia – puikus. Dėl laisvalaikio nebuvo jokių problemų. Tikrai buvo geriau nei Ankaroje.
Ispanija paliko didelį įspūdį. Turėjau laiko aplankyti ir Barseloną, ir Madridą. Superinė šalis. Norėčiau sugrįžti.
– Koks Ispanijoje buvo jūsų laisvalaikis?
– Po vedybų su Lina jau faktiškai visada gyvename kartu. Treniruotės, miegas, maistas, pasivaikščiojimai ir buvimas su komandos draugais. Ramiau nei Vilniuje, nes kai būni Lietuvoje, atsiranda daugiau reikalų – šeima, draugai ir panašiai.
Ispanijoje būni arba dviese, arba su komandos draugais. Ispanijoje tave pastebi, bet viskas ramiai. Saragosoje nebuvo to perdėto dėmesio, kai prieina ir vos ne klausia, kodėl nepataikei.
O maistas čia – aukštos kokybės. Yra vietų, kur maistas – įspūdingas. O kai kas net pigiau nei Vilniuje. Tai keista. Jie pragyvena su 1500 eurų, o pas mus žmonės išgyvena ir su 600 ar 400 eurų. Tad keista, kad pas mus tokios kainos, nes kai pasakai ispanams, jie netiki. Klausia: „Tai kaip pas jus žmonės pragyvena?“ Taip ir pragyvena.
