Vis tik daliai Europos tai toli gražu neatrodo didelė problema, o artėjančiame Senojo žemyno čempionate pagal pirminius sudėčių sąrašus išvysime bent dešimt amerikiečių.
Pastaruosius kelis čempionatus šis skaičius išlieka stabilus – 2015-ųjų ir 2011-ųjų Europos pirmenybėse pasirodė 13 natūralizuotų krepšininkų, o 2013 metais jų buvo vos vienu mažiau.
Šįmet Slovėnijos rinktinės gretose oficialiai debiutuos Madrido „Real“ puolėjas Anthony Randolphas, Pasvalyje ir Alytuje rungtyniavęs Michaelas Dixonas gins Gruzijos spalvas, o turkams vėl padės Stambulo „Fenerbahce“ priklausantis Bobby Dixonas.
Pastarasis, 2015 metais įgijęs Turkijos pilietybę, netgi oficialiai pasikeitė vardą ir tapo Ali Muhammedu.
Nors tiek Lietuvos krepšinio federacija (LKF), tiek šalies rinktinių treneriai šiuo metu apie panašų scenarijų tikrai nesvarsto, tačiau visiškai atmesti natūralizacijos galimybės neverta.
Arčiausiai – buvęs „Lietuvos ryto“ amerikietis
Kai 2012-aisias lietuviai eilinį kartą susidūrė su įžaidėjo problema, treneris Tomas Pačėsas pasiūlė paprastą išeitį – nugalėti išdidumą ir natūralizuoti šios pozicijos krepšininką.
„Turėtume pasekti Balkanų šalių pavyzdžiu ir natūralizuoti užsienietį įžaidėją“, – tuomet sakė T.Pačėsas.
Nors toks pasiūlymas sulaukė skeptiškų žvilgsnių ir neišsipildė, tačiau dar prieš dešimtmetį, 2001-aisias, natūralizacijos variantas išties buvo svarstomas.
„Anksčiau būdavo visokių minčių, bet kiek jos realios, tai čia jau klausimas. Kai susidūrėme su įžaidėjų problema, Ericas Elliotas buvo arčiausiai tokio sprendimo.
Bet pažiūrėjus iš politinės pusės nuspręsta susilaikyti nuo šio sumanymo“, – apie „Lietuvos ryte“ žaidusį krepšininką, kuris vėliau rungtyniavo Lenkijos rinktinėje, pasakojo buvęs LKF generalinis sekretorius M.Balčiūnas.
Jis priminė, jog nepaisant griežto lietuvių nusiteikimo prieš natūralizaciją, tokų minčių buvo ir vėliau.
„Lietuva šiuo klausimu išliko stabiliausia, bet buvo svarstymų ir dėl Niko Stausko („Philadelphia 76ers" gynėjas), ir dėl kitų žaidėjų. Tačiau tai keblu tautos identiteto požiūriu, juk galutinis sprendimo rezultatas ir visuomenės reakcija būtų neaiškūs, – sakė vyras.
Anot M.Balčiūno, lietuviai nelabai seniai galėjo pasimokyti iš čiuožėjos Isabelos Tobias istorijos.
2013-aisias amerikietė, viešai prisiekinėjusi meilę partnerio Deivido Stagniūno tėvynei ir dėl paso liejusi ašaras, greitai pasuko savais kelia – po Sočio olimpinių žaidynių I.Tobias pradėjo atstovauti Izraeliui.
„Matėme šios čiuožėjos situaciją, kuri atrodė labai norinti gauti pilietybę, bet jos prioritetas buvo sportinis, o ne nacionalinis.
Tokius dalykus sunku atskirti – palankumą šaliai ir tiesiog siekį padaryti sportinę karjerą“, – I.Tobias poelgį vertino M.Balčiūnas.
Kategoriškumas tinka tik krepšinyje
Visgi krepšinio pasaulį puikiai išmanantis vyras pritarė, jog svetimšaliams pilietybę suteikiančios Europos valstybės neturėtų būti smerkiamos.
Pajėgių krepšininkų neturinčioms šalims dažniausiai pasitaikanti JAV krepšininkų natūralizacija tampa vienintele išeitimi išlikti konkurencinėje kovoje.
„Kiekviena šalis ieško sprendimų, kaip tą sporto šaką padaryti kuo populiaresnę. Jei kalbėtume apie, tarkime, Lietuvos futbolą ar tinklinį, natūralizaciją tikrai vertėtų svarstyti. Bet krepšinyje mes turime viską“ , – tikino M.Balčiūnas.
„Metai parodė, kad spragas galime kompensuoti. Net jei kurioje nors grandyje nėra išreikštų žaidėjų, vis tiek sugebame išlikti elite. Turime neblogas perspektyvas bent dešimt ar dvidešimt metų ten būti“, – pridūrė jis.
Tiesa, bandymai įsitvirtinti elite gali baigtis skaudžiai – tai įrodė Rusijos krepšinio federacijos eksperimentai.
Nors kai 2006-aisias prie šios rinktinės vairo stojo amerikietis Davidas Blattas, o komandą papildė gynėjas Jonas Robertas Holdenas, jiems pavyko tapti Europos čempionais, sėkmę greitai pakeitė didelis nuosmukis.
„Liūdniausi pavyzdžiai išties buvo būtent Rusijoje – jie natūralizacijų čempionai. Ko vertas Europos čempionato auksas, kurį rusai pasiekė su amerikiečių treneriu ir lyderiu amerikiečiu? Kas vyko po to, kai jie išėjo?“, – prisimindamas šią istoriją retoriškai klausė M.Balčiūnas.
„Kai išvažiavo D.Blattas, J.R,Holdenas ir kiti, rusai nėrė į didelę duobę. Jeigu nori tvarios ir ilgalaikės sistemos, toks kelias neteisingas.
Geras Suomijos pavyzdys – jie remiasi savais krepšininkais ir tada po truputį ateina rezultatai“ , – pridėjo jis.
Anot buvusio LKF sekretoriaus, natūralizacija savaime nėra blogai, tačiau procesas turi vykti savaime.
„Kai tai vyksta natūraliai, viskas gerai, bet kartais krepšininkai priimami labai dirbtinai, pilietybė suteikiama per kelias dienas. O kai po metų ar dviejų jie patys atsisako pilietybės, skamba visa šalis“, – atsiduso M.Balčiūnas.
Ateityje klausimas neišnyks
Kol kas Lietuvai svarstyti apie svetimšalių pasikvietimą neverta dėl paprastos priežasties – šalyje šiuo metu visiškai pakanka pajėgių žaidėjų ir, žiūrint į jaunimo rinktines, jų bent artimiausią dešimtmetį nepritrūks.
Bet neveltui egzistuoja posakis „niekada nesakyk niekada“ – lietuviams vis dažniau pasirenkant emigracijos kelią, ateityje LKF išties gali tekti atsigręžti į užsienį.
Tikėtina, kad tuomet turėsime lietuviškomis pavardėmis NBA rungtyniaujančių žaidėjų, kurie apie savo šaknis žinos tik miglotai ir į pasisveikinimą „labas“ neatsakys.
Tad kiek realu, kad anksčiau ar vėliau rinktinėje visgi turėsime natūralizuotą žaidėją?
„Tai realu ir šiai dienai. Pilietybės įstatymas aiškus, artėja ir dvigubos pilietybės klausimas. Su dabartine demografine situacija, greitai turėsime daug lietuvių kilmės krepšininkų užsienyje ir ypatingai JAV.
Tokių žaidėjų yra jau dabar ir nors jie tikriausiai nekalbės lietuviškai, bet turės lietuviško kraujo.
Tuomet svarbu atskirti – ar žmogus žaidžia dėl šaknų, sentimentų, ar dėl pinigų bei europietiško paso“, – įsitikinęs M.Balčiūnas.
Jis pridūrė, jog bet kokiu atveju, ryški riba tarp klubinio ir nacionalinio krepšinio turi išlikti, o Europoje ją gali brėžti būtent Lietuva.
„Klubinis krepšinis yra visiškai komercializuotas, bet nacionalinės rinktinės turėtų būti patrauklios savaip. Gerai, kad kol kas neleidžiama turėti daugiau natūralizuotų žaidėjų ir krepšinio pozicijos dar tvirtos.
Lietuvių požiūris visada aiškus – geriau saviems kovoti dėl savų pergalių. Dar tarybiniais laikais identitetas buvo labai stiprus ir tuometiniai partijos vadovai buvo tikinami, kad jau geriau būti žemiau, bet būti lietuviais.
Ta tradicija tęsiasi iki šiol. Mes esame geras pavyzdys ir norėčiau, kad tai nesikeistų“, – sakė M.Balčiūnas.
