Kritikos ir spaudimo neišvengė nė vienas rinktinės treneris, nes savo nuomonę apie svarbiausią šalies komandą turi visi trys milijonai aistruolių.
1999 metų Eurolygos čempionas su Kauno „Žalgiriu“ ir 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinis prizininkas su Lietuvos rinktine D.Adomaitis rinktinės vairą iš buvusio savo trenerio Jono Kazlausko perėmė pernai spalį ir dar neturėjo galimybių parodyti, ko yra iš tiesų vertas.
Bet net nespėjęs rinktinėje normaliai apšilti kojų 43 metų D.Adomaitis priverstas gesinti pirmuosius gaisrus.
Antrasis šansas A.Juškevičiui
Luko Lekavičiaus trauma – ne toks ir menkas rūpestis, tačiau rinktinės treneris negali nieko padaryti daugiau, tik toliau ieškoti sprendimų. Antrajam rinktinės įžaidėjui trečiadienį po 84:62 laimėtų rungtynių su Islandija diagnozavus padikaulio lūžį, teko susigrąžinti jau „atkabintą“ Adą Juškevičių.
2014 metais A.Juškevičius irgi taip grįžo į rinktinę, kai per paskutinę kontrolinę akistatą prieš pasaulio čempionatą traumą gavo Mantas Kalnietis.
Tąsyk planetos čempionate Ispanijoje Lietuvos rinktinė finišavo ketvirta, o A.Juškevičius buvo tvirtas komandos narys: žaidė vidutiniškai 19 min., pelnė po 8,2 taško (ketvirtas rinktinėje pagal rezultatyvumą), atliko po 1,6 rezultatyvaus perdavimo, atkovojo po 1,4 kamuolio.
Tąsyk atsarginio įžaidėjo vaidmuo buvo numatytas Šarūnui Vasiliauskui, tačiau šis gerokai daugiau sėdėjo ant suolo (vid. 14,5 min., vienų rungtynių iš viso nežaidė).
A.Juškevičius kartą jau nepabūgo imtis atsakomybės, o dabar vėl turės progą įrodyti, kad antroji galimybė jam suteikta ne veltui. Gerai bent tai, kad D.Adomaitis šį gynėją nuolat bandė kaip įžaidėją, nors ir žaidė jis nedaug.
Per rungtynes su Islandija rinktinės treneris kaip įžaidėją mėgino ir Marių Grigonį, nors šis ne visai atsigavo po čiurnos traumos ir net sau įprastoje atakuojančiojo gynėjo pozicijoje dar nesijaučia tvirtai.
Tačiau D.Adomaitis atkakliai ieško dar vieno įžaidėjo, o tai gali būti labai svarbu.
Nors daug kas iš to juokėsi, 2003 metais Antanas Sireika kaip įžaidėją į aikštę leisdavo net Ramūną Šiškauską – kone dvimetrinį puolėją. Lietuva tada tapo Europos čempione – vadinasi, trenerio sprendimas buvo logiškas.
Bėga greičiau, ginasi prasčiau
Normalu, kad D.Adomaitis rinktinėje lyginamas su savo pirmtakais. To neišvengė nė vienas treneris.
Dar neįmanoma tiksliai nusakyti D.Adomaičio braižo, mat spręsti galima tik iš dvejų kontrolinių rungtynių su prancūzais Kaune ir su latviais Rygoje (krepšinio paraščių komandos – Rumunijos ir Islandijos ekipos – nebuvo lygiavertės varžovės, o per kitas dvikovas treneris pats akcentavo, kad tik stengiasi išmėginti žaidėjus).
Tad iš tų dvejų rungtynių matyti, kad D.Adomaičio rinktinė bando žaisti greičiau, nei mėgdavo J.Kazlauskas.
Viena vertus, ši rinktinė gerokai jaunesnė (amžiaus vidurkis – 27,2 m., įskaičiuojant 28-erių A.Juškevičių vietoj 23-ejų L.Lekavičiaus; tokios jaunos komandos J.Kazlauskas niekada neturėjo), tad ir turi taip žaisti.
Kita vertus, gudrus matematikas J.Kazlauskas buvo apskaičiavęs, kad žaisdami greitai krepšininkai dažniau klysta. Net pats buvo tai viešai pasakęs.
Gali būti, kad J.Kazlauskas buvo apmąstęs ir tai, kad kuo greičiau puoli, tuo daugiau taškų gauni atgal, nes varžovai tiesiog turi laiko suregzti daugiau atakų.
Tad matematiškai strateguojantis J.Kazlauskas stabdydavo savo rinktines, nors, žinoma, pasitaikydavo ir išimčių – turėdamas komandoje Šarūną Jasikevičių, jam suteikdavo daugiau laisvės.
Su greitu puolimu susijęs ir kitas D.Adomaičio rinktinės bruožas – ji praleidžia daugiau taškų į savo krepšį.
Palyginkime: šiemetė rinktinė praleidžia vidutiniškai 73,4 taško (net 79,5, jei neskaičiuotume rungtynių su rumunais ir islandais), o štai pernykštė J.Kazlausko komanda per pasirengimo olimpinėms žaidynėms ciklą praleisdavo vos 65,6 taško.
Jei lietuviai šiemet geriau gintųsi, greitų atakų matytume gerokai daugiau.
Žaidimas – lyg ir įvairesnis
D.Adomaitis, kaip ir J.Kazlauskas, remiasi aukštais žaidėjais. Tačiau tai natūralu, mat dabartinės rinktinės priekinė linija yra stipresnė nei antroji.
Mindaugą Kuzminską priskyrus prie sunkiųjų kraštų, galima teigti, kad D.Adomaitis, kaip ir J.Kazlauskas, žaidžia tik per priekinės linijos krepšininkus.
Tačiau yra ir skirtumų. Diriguojant J.Kazlauskui kartais atrodydavo, kad kiti rinktinės žaidėjai aikštėje nieko daugiau neveikia, tiktai „kiša“ kamuolį Jonui Valančiūnui.
D.Adomaičio strateguojamas žaidimas lyg ir tapo įvairesnis. Pavyzdžiui, kamuolys aukštiems žaidėjams perduodamas ir žaidžiant dviese prieš du, o ne tik statiškai, kai centras ar sunkusis kraštas kamuolį priima stovėdamas ant vadinamojo baudos aikštelės ūso.
Išryškėjo du duetai
Šiemetėje rinktinėje aikštėje aiškiai išsiskiria du žaidėjų duetai: M.Kalnietis su J.Valančiūnu ir Martynas Gecevičius su Artūru Gudaičiu.
Pirmasis duetas išryškėjo dar J.Kazlausko laikais, o tai natūralu, nes pagrindinis įžaidėjas ir pagrindinis centras ir turėtų jausti vienas kitą.
Antrasis tandemas susižaidė jau atėjus D.Adomaičiui.
Akivaizdu, kad M.Gecevičius ir A.Gudaitis per treniruotes pajuto vienas kitą, todėl ir per rungtynes sėkmingai žaidžia dviese prieš du.
Abiejų duetų gynėjai jaučia partnerio atstumą ir greitį, todėl gerai perduoda kamuolį po krepšiu – M.Gecevičiaus ir A.Gudaičio duetas labiausiai išryškėjo pasirengimo ciklo pradžioje, kai vidurio puolėjas žaidė itin energingai.
Suteikia daugiau laisvės
Lyginant D.Adomaitį su J.Kazlausku, vienas trenerių skirtumas itin ryškus.
J.Kazlauskas labiau mėgo kontroliuoti komandą, drausdavo improvizuoti (išskyrus išimtis, taikytas Š.Jasikevičiui), o D.Adomaitis žaidėjams suteikia daugiau laisvės aikštėje.
Nėra vadovėlinio atsakymo, koks treneris yra geresnis.
Nėra gerai, kai treneris per griežtas, mat tuomet jaunesni krepšininkai aikštėje bijo bet kokių veiksmų ir žaidžia tarsi supančiotomis kojomis. O ši rinktinė ir yra jauna.
Per daug liberalus treneris irgi nėra labai gerai, nes laisvę pajutę krepšininkai gali žaisti lyg ant sparnų, bet dažnai praranda savikontrolę ir net po menkų klaidų komanda subyra ir nesugeba susitelkti.
Svarbiausia – aukso vidurys, kai treneris ir griežtas, bet drauge leidžiantis žaidėjams patiems kurti. Tačiau viskas priklauso nuo pačios komandos: tas pats treneris vienai komandai gali būti per griežtas, kitai – jau per daug liberalus.
Akivaizdu, kad D.Adomaitis liberalesnis nei J.Kazlauskas, tačiau kaip smarkiai jie skiriasi, dar sunku pasakyti, nes šiemetė rinktinė nežaidė oficialių rungtynių.
Yra kritikuojančių D.Adomaitį, kad jis per minkštas, tačiau kas gali paneigti, kad šiai rinktinei reikia būtent tokio trenerio?
Išmėgino dar vieną naujovę
Apibendrinant lietuvių rungtynes su Islandija itin išryškėjo vienas uždavinys lietuvių gynyboje. Buvo matyti, kad M.Gecevičiui, Artūrui Milakniui ir M.Grigoniui (net šiam žaidžiant „pirmuoju numeriu“) ginantis buvo duota aiški užduotis – atkirsti savo žaidėją nuo kamuolio.
Per ankstesnes rungtynes ši užduotis, jei ir pasitaikė, nebuvo tokia akivaizdi. Ką tai reiškia?
Esmė tokia: jei negali uždengti savo tiesioginio varžovo (o M.Gecevičius ir A.Milaknis ginasi prastai), turi pasistengti, kad jis nepriimtų kamuolio, – ginantis maksimaliai atidirbti dar iki atakos.
Jei dengiamas žaidėjas – dar ir varžovų lyderis, vienu šūviu nušaunami du zuikiai: neleidžiama atakuoti ir varžovas nuvarginamas.
Gal dėl to D.Adomaitis ir pasiliko rinktinėje tris atakuojančiuosius gynėjus – M.Gecevičių, A.Milaknį ir M.Grigonį, kad jie pasikeisdami be paliovos vargintų varžovų lyderius?
Vertinant galimus čempionato varžovus, ir ispanai, ir prancūzai, ir serbai turi gana pajėgių gynėjų, kuriuos reikia nuolat prižiūrėti.
Kai lietuvių žaidėjui įskiepijama, kad jo užduotis – atkirsti varžovą nuo kamuolio, jis žino, už ką yra baudžiamas, ir sėda ant suolo. Gindamiesi įprastai krepšininkai tai ne visada suvokia.
Varžovų gynėjo atkirtimas nuo kamuolio palengvina darbą ginantis J.Valančiūnui (ar kitiems rinktinės aukštaūgiams), mat jei gynėjas atkirstas nuo kamuolio, mūsų centrui nebereikia eiti gintis link tritaškio linijos.
J.Kazlausko rinktinėje tokio akivaizdaus atkirtinėjimo nuo kamuolio nebuvo, bet šis treneris turėjo ginantis gerokai stipresnius „antruosius numerius“ Martyną Pocių ir Renaldą Seibutį.
D.Adomaičiui liko paskutinė galimybė išmėginti savo sumanymus per kontrolines rungtynes.
Šiandien Vilniuje akistata su Ispanija Lietuvos rinktinė baigs pasirengimo ciklą.
Rugpjūčio 31-ąją lietuviai žais pirmąsias Europos čempionato rungtynes su Gruzija.
Pažintis su Kosovu
Neseniai krepšinio žemėlapyje pasirodęs Kosovas taps vienu lietuvių varžovų 2019 m. pasaulio čempionato atrankos pirmajame etape.
Vakar ištraukti burtai lėmė, kad C grupėje prie Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos prisidėjo Kosovas. Varžybos prasidės lapkritį, į kitą etapą žengs trys rinktinės.
Pradiniame atrankos etape Kosovas užėmė 2-ąją vietą grupėje, kur pasidalijo po pergalę su Makedonija (72:68 ir 74:87) bei Estija (50:76 ir 75:69).
Operacijos nereikės
Lietuvos rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose 84:62 įveikė Islandijos ekipą, bet repeticiją apkartino Luko Lekavičiaus trauma. Antrojo kėlinio pradžioje krepšininkas gindamasis nuo varžovo atakos nikstelėjo koją ir pasiprašė pakeičiamas. Ją iš karto apžiūrėjo komandos gydytojas Vytenis Trumpickas.
K.Lekavičius dar per mačo pertrauką buvo išvežtas į ligoninę, ten jam buvo atlikti išsamūs tyrimai. Vakar rinktinės gydytojai Rimtautas Gudas ir V.Trumpickas įvertino gautus duomenis.
L.Lekavičiui, kuris po praėjusio sezono iš Kauno „Žalgirio“ perėjo į Atėnų „Panathinaikos“, diagnozuotas dešinės kojos antrojo padikaulio lūžis. Operacijos krepšininkui neprireiks, o gydymas ir reabilitacija truks 6–8 savaites.
Traumuotą įžaidėją pakeis Adas Juškevičius, kuriam antradienį buvo padėkota už darbą rinktinėje. Krepšininkas vasarą pasirašė sutartį su Panevėžio „Lietkabeliu“ ir rengėsi prisidėti prie klubo, bet vakar grįžo į rinktinę ir vakare dalyvavo treniruotėje.
