Vilniaus „Siemens“ arenoje palaikoma tūkstantinės sirgalių armijos Lietuvos rinktinė dvikovą su Ispanija pradėjo tarsi turėdama šešis žaidėjus aikštėje. Aistruoliai įkaitino atmosferą ir užaugino lietuviams sparnus. O ispanai, atrodė, atvyko lengvam pasivaikščiojimui, nes visai nesistengė gintis.
Jei Ispanijos rinktinės antrosios linijos krepšininkai dar atsitraukdavo padėti, tai bokštai Marcas ir Pau Gasoliai gindamiesi akivaizdžiai taupė save.
Nereikėtų pamiršti, kad Ispanija – viena labiausiai prieš Europos čempionatą nukraujavusių komandų, tad, gali būti, jog taip atsainiai ispanai gynėsi vengdami naujų traumų.
Tiesa, abu Gasoliai puldami nesunkiai įveikdavo ir Jono Valančiūno, ir Donato Motiejūno gynybą. Skirtumas tik tas, kad Pau beveik viską pataikė (iš viso - 24 taškai), o Marcas beveik viską prametė, prieš tai vienas prieš vieną išmaudydamas tiesioginį varžovą (9 taškai, 3/10 metimų).
Planas – stabdyti antrąją liniją
Stebint ispanų puolimą pirmoje dvikovos pusėje, piršosi klausimai, kur Lietuvos rinktinės dvigubinimas ir pagalba ginantis, kodėl Gasoliai daro, ką nori?
Tačiau po rungtynių Dainius Adomaitis paaiškino, kad toks ir buvo gynybos planas – prieš aukštaūgius stengtis apsiginti asmeniškai, bet neleisti įsižaisti ispanų antrajai linijai.
Toks Lietuvos rinktinės planas gali reikšti du dalykus. Pirmasis – dar iki čempionato neatskleisti visų sumanymų, kaip priekinė linija galėtų būti stabdoma.
Antrasis – kad 37 metų P.Gasolis jau nėra tas žaidėjas, kuris gali tempti komandą visas 40 minučių ir kiekvieną ataką baigti rezultatyviai (19 taškų per pirmus du kėlinius, 5 – per kitus du), o atkirtus kitus varžovus nuo kamuolio ir nedavus jiems įsižaisti, šie praranda ritmą.
Toks Lietuvos rinktinės gynybos planas pasiteisino tik iš dalies – vis dėlto ispanai vien per pirmąjį kėlinį pelnė 20 taškų. O tai yra daug.
Tačiau lietuviai puldami šįsyk atrodė daug geriau nei įprastai per pasirengimo ciklą, o taip nutiko, matyt, labiausiai dėl to, kad iki didžiosios pertraukos suklydo tik kartą. Tai – itin didelis stebuklas šiai rinktinei, tik dar kartą įrodantis komandos koncentraciją dvikovai ir parodantis ispanų nusiteikimą gintis.
Apibendrinant pirmuosius du rungtynių kėlinius, Lietuvos rinktinę galima pagirti už gražų kamuolio „vaikščiojimą“ puolant ir laiku atliktus perdavimus.
Lietuviai ypač gražiai žaidė dviese prieš du perduodant kamuolį trečiam žmogui, o toks kokybiškas Lietuvos rinktinės puolimas neleido ispanams bėgti į greitas atakas.
Keisti sprendimai ginantis
Viskas apsivertė antroje dvikovos pusėje. Lietuviai neišmoko Islandijos pamokos. Po šios akistatos buvo akcentuojama, kad negalima kėlinio pradėti trimis klaidomis (tąsyk suklydo Martynas Gecevičius).
Tačiau trečiasis kėlinys su ispanais prasidėjo būtent trimis klaidomis (dusyk suklydo J.Valančiūnas, kartą – Jonas Mačiulis).
Be to, po pertraukos dar labiau ėmė braškėti ir Lietuvos rinktinės gynyba, nes įsisiautėjo ir Ispanijos komandos antroji linija: Alexas Abrinesas iš viso pelnė 15 taškų, Sergio Rodriguezas – 9.
Ispanijos rinktinės gynėjai buvo dengiami iš po užtvarų lendant nebe per viršų, o per apačią. Taip gintis lengviau ir varžovams užtveriamas kelias krepšio link, tačiau tuomet vėluojama prie tritaškio linijos. Ispanai lietuvius ir ėmė bausti būtent tolimais metimais.
Tad kyla klausimas, kodėl lietuviai taip gynėsi? Ėmė stigti drausmės? Atsipalaidavo?
Ispanai – priešingai ėmė gintis atidžiau, nors, žinoma, vietomis lietuvių klaidos buvo vaikiškos ir tai jau jų pačių bėda, o ne gera Ispanijos gynyba.
Kodėl grįžo A.Juškevičius?
Trečiajame kėlinyje vėl atsivėrė didžiausia Lietuvos rinktinės žaizda – klausimas dėl atakuojančiojo gynėjo. Itin lauktas po traumos atsigaunantis Marius Grigonis „antruoju numeriu“ net nebežaidžia, ir jau nebematyti variantų, kaip galima sustiprinti šią poziciją. Yra tik M.Gecevičius ir Artūras Milaknis.
Dėl to kyla klausimas, kas yra svarbiau: ar rasti tinkamiausią „antrąjį numerį“ starto penketui, ar vis dėlto – atsarginį įžaidėją, aukojant gana pajėgų atakuojantįjį gynėją?
Juolab kad ir taip aišku, jog norint, kad žaidėjas pajustų ritmą, būtina, kad jis žaistų toje pozicijoje, kurioje jaučiasi geriausiai. Tik tuomet, kai jis įsižais, galima pradėti eksperimentuoti, keičiant jo poziciją.
Šiuo atveju, M.Grigonis bandomas „pirmojo numerio“ pozicijoje, kur, kaip net pats pripažįsta, jaučiasi nesavas. Tai įrodo ir dvi M.Grigonio klaidos iš eilės trečiajame kėlinyje. Be to, jis nebesiveržia, nemeta po užtvarų, nes galvoja apie komandos valdymą, o ne apie taškus.
Po tokių rungtynių kaip su Ispanija, M.Grigonis turėtų dar mažiau pasitikėti savimi. O kai krepšininkas savimi nepasitiki, jis tampa nenaudingas bet kurioje pozicijoje.
Klausimų kelia ir Ado Juškevičiaus sugrąžinimas į rinktinę. D.Adomaitis tvirtina žinantis šio gynėjo galimybes, todėl per akistatą su ispanais neleido jo į aikštę. Tačiau kokios tos mistinės A.Juškevičiaus galimybės, jei jis sėdi ant suolo? O gal į rinktinę jis grįžo tik dėl vaizdo?
Mintis – gera, išpildymas – prastas
Paskutinė lietuvių ataka nebuvo kuo nors išskirtinė – tai buvo logiškas sprendimas, bet atakos išpildymas nebuvo šimtaprocentis.
M.Kalnietis kamuolį priėmė viduryje ties tritaškio linija, turėdamas erdvės ataką kurti į visas puses. J.Valančiūnas pastatė užtvarą, o ispanai gynėsi taip, kaip ir reikėtų tikėtis per tokias situacijas, – visur keisdamiesi.
Tad J.Valančiūnas, prižiūrimas Ricky Rubio, kirto po krepšiu, o M.Kalnietis liko su M.Gasoliu, turėdamas milžinišką greičio pranašumą ir galimybę veržtis į savo stipriąją dešinę pusę.
Tačiau M.Kalnietis kažkodėl stabtelėjo ir nutarė veržtis į kairę pusę bei mesti ne patį patogiausią metimą – po tolimo dvižingsnio kaire ranka aukšta trajektorija.
Per paskutinę ataką M.Kalnietis elementarioje situacijoje tiesiog priėmė neteisingą sprendimą, mat variantų baigti rungtynes buvo bent keli.
Varžovams keičiantis dengiamaisiais buvo galima įvesti kamuolį 213 cm J.Valančiūnui, likusiam su 193 cm ūgio R.Rubio.
Buvo galima veržtis per dešinę pusę, stebint dešiniajame kampe ties tritaškio linija stovėjusio M.Gecevičiaus gynėją. Jei šis eitų į pagalbą M.Kalnietį dengusiam M.Gasoliui, buvo galima numesti kamuolį mėgstamoje pozicijoje stovinčiam taikliarankiui M.Gecevičiui.
Tačiau atrodė, kad M.Gecevičiaus gynėjas nesirengė niekur trauktis, nes stovėjo prilipęs prie lietuvio, tad M.Kalnietis turėjo gerų galimybių palikti M.Gasolį už nugaros ir rungtynes baigti metimu iš po krepšio.
Kad ir kaip ten būtų, baigiantis pasirengimo ciklui Lietuvos rinktinė gavo rimtų pamokų. Ar jas išmoks, pamatysime jau per Europos čempionatą.
