Atsistatydinti iš trenerio pareigų D.Adomaitis neskuba, sakydamas, kad yra įsipareigojęs ketveriems metams ir pasitrauks tik tada, jeigu federacija ar žaidėjai išreikš nepasitikėjimą.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir D.Adomaičio pokalbis apie atsakomybę ir padarytas klaidas – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Treneri, kaip jūs jaučiatės, kokia jūsų savijauta po Europos čempionato?
– Savijauta? Yra toks lietuviškas žodis... Savijauta šūdina. Viduje nusivylimas, kad nepateisini lūkesčių.
– Jūs visą atsakomybę dėl rinktinės pasirodymo prisiėmėte sau? Kodėl?
– Aš toks žmogus, kad pirmiausia analizuoju save, savo darbą, veiksmus. Tuo pačiu esu atsakingas už žaidėjus, komandą, tada analizuoji ir pačios ekipos žaidimą. Pirmiausia žiūri, ką pats galiu duoti rinktinei, kokias klaidas padariau ar ką galėjau padaryti kitaip. O jau po to žiūriu į komandos poziciją.
– Dabar jau žinote, kokias klaidas padarėte kaip rinktinės treneris? Žinau, kad žiūrėjote ne kartą paskutiniąsias rungtynes su graikais, jas analizavote. Jau žinote, ką dabar darytumėte kitaip?
– Gal kažkokias detales keistume. Tai yra visiškai detalės. Gal kaip tik žaidėjams dar labiau stengčiausi nuimti spaudimą. Tikrai matėsi, kai kurie krepšininkai perdegė su tuo savo dideliu noru padėti komandai. Galima sakyti, sudegė.
– Ar tai reiškia, kad žaidėjus labai stipriai veikė ir išorinis spaudimas? Galbūt, per anksti buvo matuojami medaliai? Linas Kleiza sakė, kad lietuviai žais dėl aukso. Galbūt, buvo kažkokios kritikos dėl ankstesnių rungtynių?
– Šiuo technologijų laikmečiu tai yra normalu. Yra socialiniai tinklai, internetas. Be to, žmonės turi teisę kalbėti ir turėti nuomonė ar poziciją. Yra eilė žmonių, kurie, kritiškai analizuodami po gerų ar blogų rungtynių, tai daro labai gerai ir pagrindžia savo nuomonę. O tikėjimas Lietuva ir tikėjimasis rinktine, kad ji kovos dėl medalių, gerų rezultatų – tai visada yra normalu. Reikia paprasčiausiai išmokti nuo to atsiriboti.
– Galbūt, yra dalis kritikos, kuri žaidėjus paveikė psichologiškai? Sergejus Jovaiša pasakė labai aštriai ir konkrečiai: jeigu nemoki susitvarkyti su psichologija, neskaityk interneto, nelysk į socialinius tinklus, neskaityk komentarų.
-Gal aš tą ir galiu padaryti prasidėjus čempionatui – nežiūrėti feisbuko, kitų socialinių tinklų, bet žaidėjai yra kita karta. Jie auga su feisbuku, instagramu ar twitter. Socialiniai tinklai yra jų gyvenimo dalis. Reikia išmokti atsiriboti nuo tos informacijos. Kitas dalykas, jei skaitai tą informaciją, gal irgi reikia filtruoti, nepriimti asmeniškai.
– Ar jūs per rungtynes su graikais jautėtės treneriu, kuris valdo situaciją?
– Taip. Turėjau labai aiškų žaidybinį planą, žinojau, ką ir kada reiks keisti, kalbėjomės su ekipa, kas su kuo, kas prieš ką turi žaisti, kas už ką atsakingas. Tai buvo labai aiškus planas ir peržiūrėjus rungtynes tai matėsi. Aišku, truputį žaidybinį planą koregavo nepasiteisinę kai kurių žaidėjų veiksmai aikštelėje, gautos pražangos. Galbūt, kai kas žaidė mažiau, nei planuota, kai kas daugiau. Bet čia jau detalės.
– Jūs viename interviu esate paminėjęs: ką galima padaryti, jei sakai žaidėjui eiti į kairę, o jis eina į dešinę. Kaip suprantu, kažkas iš krepšininkų rungtynių metu ne visai jūsų klausė?
– Kai kurie žaidėjai paprasčiausiai perdegė. Pirmosiose rungtynėse su gruzinais padarėm tokių klaidų, kurių po to kitose ketveriose rungtynėse nedarėme visiškai. Kai įtampa buvo tokia pati, kaip ir pirmose čempionato rungtynėse, vėl išlindo tos kelios klaidos, kurios yra labai grubios krepšinyje – jei akcentuojama, kad reikia padaryti vieną dalyką atitinkamoje situacijoje, o yra padaroma priešingai, tai yra blogai. Juk rungtynių atsakomybė yra didelė. Atkrintamosios dvikovos yra atkrintamosios dvikovos.
– Treneri, ar jūs po to klausėte tų „perdegusių“ krepšininkų, kodėl jie elgėsi ne taip, kaip buvo suplanuota?
– Ne, dar apie tai nekalbėjom. Manau dar tam ateis laikas. Pirmiausia, žaidėjai patys yra labai savikritiški, gal net ir per daug – jie patys labai pergyveno dėl pralaimėjimo. Kai rūbinėje matai veide tą pyktį ne ant kažko, o ant savęs, negali jo kaltinti. Tikrai neturiu priekaištų nė vienam žaidėjui dėl atsidavimo, noro, energijos – visą tai buvo aikštėje. Krepšinis yra sprendimai, o mūsų sprendimai kartais buvo netinkami.
– Jūs sakote, kad neturite priekaištų krepšininkams. Bet ar esate kažkuo iš žaidėjų nusivylęs – kvietėte dėl tam tikrų pliusų, bet žmogus neatsiskleidė?
– Pas mus, pirmiausia, gavosi labai neaiški situacija su ketvirtojo žaidėjo pozicija. Kai kuriems krepšininkams atsisakius padėti komandai dėl labai svarbių priežasčių, susidūrėme su situacija, kad Donatas Motiejūnas liko vienintelis ketvirtosios pozicijos žaidėjas. Jis buvo labai mums labai svarbus, bet mes taip pat žinojome ir tai, kad beveik dvejus metus jis nerungtyniavo. Labai stengėmės jam padėti ir jis pats dėjo maksimaliai daug pastangų.
– Bet jis nepasiteisino lūkesių?
– Manau, čia buvo mūsų rezervas, kurio taip ir neišnaudojome, nors po rungtynių su Vokietija visas trenerių kolektyvas pamanė, kad ši akistata tapo D.Motiejūnui atspirties tašku ir toliau bus dar geriau. Tačiau to neįvyko. Jokiu būdu nekaltinu Donato, kaip ir kitų žaidėjų. Supraskite, jie atvažiuoja į rinktinę ir neuždirba jokių pinigų. Jie atvažiuoja norėdami atsidėkoti Lietuvai, sirgaliams ir visai krepšinio sistemai, kuri juos užaugino.
– Lietuva ir sirgaliai taip pat atsidėkoja, jei rinktinė atveža pergales. Čia turbūt irgi yra dvi medalio pusės. Savotiškai vieni kitiems įsiskolina.
– Toks sirgalių palaikymas, koks buvo Izraelyje ar Turkijoje – visi aplink kartojo, kad tai yra fantastika. Tai yra kažkas tokio, tikrai šiurpas nugara eina. Jei apie žaidėjus kalbėsime: kai kurių situaciją jūs patys žinote. Jono Valančiūno šeima laukė pagausėjimo – jis nuvažiavo ir po vienos dienos prisijungė stovykloje, vėl treniravosi. Eimantas Bendžius, Donatas Motiejūnas taip pat. Kiekvienas iš žaidėjų galėjo pasakyti, kad aš turiu svarbesnių reikalų nei rinktinė, bet jie atvažiavo.
– Bet žaidėjai patys renkasi, jei jiems pasiūlo. Jei jau apsisprendei, pasirašai savotišką žodinį kontraktą, kad žaisi ir parodysi geriausią rezultatą. Dėl D.Motiejūno gana griežtai pasisakė Vladas Garastas. Jis sakė, kad aukštaūgis buvo nematomas šiame čempionate.
– Nesutikčiau su pasakymu, kad nematomas. Mes visi, galvodami apie Donatą, turėjome žymiai didesnių lūkesčių ir tikrai tikėjomės didesnio indėlio. Tačiau jis buvo matomas.
– Nemanote, kad jūsų klaida buvo kaskart leisti D.Motiejūną į startinį penketą, negaunant to rezultato, kokio iš jo tikėjotės? Jūs lyg visą laiką siekėte vėl ir vėl žaidėją išbandyti – o gal pasiseks?
– Buvo priimtas toks sprendimas, kad draugiškose rungtynėse turime leisti jam žaisti, kad jis net ir nebijodamas galėtų klysti. Leisdavom žaisti ir klysti, galvodami apie oficialias rungtynes. Bandėme jį į žaidimą įtraukti ir nuo atsarginių žaidėjų suolelio, bet tai visiškai nepasiteisino. Kalbėjomės ir su Mindaugu Kuzminsku, kad jis nepradeda dvikovos starte, o pakyla nuo suolelio ir įneša į žaidimą tai, ko reikia.
– Nemanote, kad Renaldo Seibučio kandidatūros atsisakymas buvo jūsų asmeninė klaida?
– Daug ko aš norėjau. Ir Pauliaus Jankūno norėjau rinktinėje, ir Domanto Sabonio. Pirmiausia, yra žaidėjų sveikata. Labiau žiūrėjome į tai, kaip krepšininkai susidoroja su turimomis sveikatos problemomis, kaip jie sugebės pasirengti kitam sezonui. Žinoma, mums trūko Renaldo.
– Jūsų, kaip trenerio, dar laukia pokalbis su federacijos prezidentu Arvydu Saboniu. Kaip pats ketinate elgtis?
– Aš įsipareigojau šiam darbui ketveriems metams. Jeigu nuskambės nepasitikėjimas mano darbu iš žaidėjų ar federacijos atstovų lūpų, aš nematau jokios problemos atsistatydinti.
– Jums tai turėtų pasakyti federacija?
– Manau, šiame darbe yra labai svarbu pasitikėjimas. Kaip tu dirbi, kaip matai rinktinės viziją ateinantiems metams, o ne tik šiems. Dabar po čempionato yra didelis nusivylimas. Visi nusivylę. Ir aš labiausiai. Bet čia ne apie tai kalba.
– Jums ateityje tiesiog gali būti sunku dirbti, nes reikės atlaikyti kritiką, kuri po čempionato eina jums iš paskos.
– Kritika yra mūsų darbo dalis. Nesiruošiu nei bėgti nuo tos kritikos, nei kažkam kažką aiškinti ar teisintis. Kritika mūsų darbe yra normalu.
– Iš to, ką sakot, suprantu, kad jei būtų sprendimas, kad jūs liekate, jūs tikrai liktumėte vyriausiojo trenerio poste?
– Taip.
– Nesvarstote kito varianto?
– Palaukime kitos savaitės: turėsime federacijoje susirinkimą ir bus pateikta oficiali pozicija. Aš išdėsčiau savo planą federacijoje, kai buvau paskirtas treneriu: kaip viską matau, kokius žaidėjus imsiu. Patys žinot dabartinę pasaulio čempionato atrankos sistemą, kuri greitai bus. Aš paprasčiausiai jaučiuosi įsipareigojęs. Suprantu, rezultatai netenkina nieko – nei federacijos, nei sirgalių.
– Kas turi prisiimti atsakomybę?
– Man prisiimti atsakomybę ir pasakyti „aš atsistatydinu“ nėra jokių problemų. Čia ne tame esmė. Atsakomybė yra tai, kad jau labai greitai bus atrankos kovos į pasaulio čempionatą.
– Joms reikia ruoštis, o dabar tai daryti ir be mūsų žvaigždžių. Čia irgi turėtų būti nemenkas iššūkis?
– Patikėkite, taip.
– Tomas Pačėsas sako, kad ir šis čempionatas ir apskritai situacija mūsų krepšinyje nėra labai gera dėl to, kad federacija kelia per menkus tikslus rinktinei.
Nebekalbama apie tai, kad reikia parvežti medalius ar užimti aukštas pozicijas, o galima tenkintis aštunta ar kažkelinta vieta. Ir nuo čia viską reiktų pradėti keisti. Logikos yra: jeigu tu važiuoji žaisti, faktas, kad važiuoji kovoti dėl aukščiausių vietų, o ne kitų. Ką manote apie T.Pačėso išsakytą kritiką?
– Komentuoti tikrai nenorėčiau. Mūsų rinktinėms visada yra keliamas tikslas laimėti medalius. Rūbinėse, su žaidėjais, per pirmą susirinkimą labai aiškiai yra išdėstomas tikslas – pirmiausia laimėti čempionatą. Tu tik tyliai-ramiai dirbi ir žingsnis po žingsnio to sieki. Rėkauti garsiai yra vienas dalykas, o siekti tikslų – kitas.
– Ką ketinate dabar veikti? Baigėsi čempionatas – atostogausite, grybausite, būsite su šeima?
– Pirmiausia reikia užbaigti išsianalizuoti šio čempionato paskutines rungtynes. Ir vis čempionatą. Po to – trumpas pabuvimas su šeima ir vėl į darbus.
– Kokias išvadas pasidarėte?
– Dar nepadariau galutinai. Minčių yra, jos dėliojasi ant popieriaus. Manau, greitu laiku bus padarytos išvados.
– Suprantu, kad viziją ką kitaip reiktų daryti, turite?
– Visada mūsų darbe žiūri, matai, analizuoji, įžvelgi gerus ar blogus momentus ir visada ieškai kelio, kaip blogus momentus paversti gerais. Čia mūsų darbo proceso dalis.
– Nesigailėjot, kad sutikot užimti šį postą?
– Niekada. Žinojau, kur einu ir kokia šio darbo specifika, pasekmės nesėkmės atveju. Niekada nesigailėjau.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
