Interviu lrytas.lt J.Vainauskas ypač aštriai pasisakė apie nepagražintą Lietuvos krepšinio realybę.
– Dar prieš čempionatą spėjote, kad lietuviai toliau ketvirtfinalio nežengs. Tad toks ankstyvas pasitraukimas iš čempionato jūsų visiškai nenustebino?
– Iš tiesų tikėjausi, kad net tokio trenerio treniruojama Lietuvos rinktinė vis tiek bus tarp aštuonių stipriausiųjų. Nėra abejonių, kad pagal savo pajėgumą esame viena iš penkių geriausių Europos rinktinių.
Pralaimėjimas Graikijai neprasidėjo čempionato metu, jis prasidėjo dar pernai spalio mėnesį, visame trenerio rinkimų farse. Šią istoriją vertėtų išnagrinėti ir prisiminti dar kartą – kas buvo kalbama ir kaip treneris buvo proteguojamas bei stumiamas aplenkiant tiek ekspertų rekomendacijas, tiek visuomenės balsą.
Daugiau negu dviem trečdaliais balsų visose žiniasklaidos priemonėse buvo pasisakyta už Rimo Kurtinaičio kandidatūrą. Manau, kad Rimas prie šios rinktinės būtų tikęs ir rezultatas būtų artimas tam, kurį paskutiniuosius du čempionatus pademonstravo geriausias mūsų treneris Jonas Kazlauskas.
Tiek mes ir skiriamės turnyro lentelėje, kai rinktinę treniruoja J.Kazlauskas ir kiti treneriai.
O jei jau keisti J.Kazlauską, tai tam šiuo metu turime tik kelis žmonės. Tomas Pačėsas šį kartą juos įvardijo tiksliai – arba Šarūnas Jasikevičius, arba jam atsisakius, R.Kurtinaitis. Kiek atsimenu, Rimas buvo pareiškęs norą treniruoti rinktinę. Manau, tie žmonės, kurie protegavo D.Adomaitį ir visomis išgalėmis rengė rinkimų pasirodymą bei žadėjo prisiimti atsakomybę, ją prisiimti vėluoja.
– Kodėl federacijai, kaip minėjote, buvo naudinga proteguoti D.Adomaitį?
– Reikėtų pradėti nuo užuomazgų, kuriose yra pati mūsų trenerio rinkimų problema.
Manau, šaknys slypį Lietuvos krepšinio lygoje. Ten pusė trenerių į savo vietas pateko dėl turimos kompetencijos, o kita pusė dėl mylimos moters ar gerų bičiulių rekomendacijų. Kalbama, kad kai kurie treneriai komandose atsidūrė krepšinio agentūrų dėka, pakeliui gal net paperkant vieną ar kitą klubo funkcionierių.
Pasakojama, jog yra klubų trenerių, kurie geria tiek daug, kad po kelias savaites nesugeba nueiti į treniruotes. Yra ir tokių trenerių, kuriems artimiausi giminaičiai paprasčiausiai nuperka vietą viename iš prestižinių klubų.
Žiūrėkime į platesnį paveikslą – mūsų krepšinyje darosi labai negeri dalykai. Šis rezultatas Europos čempionate turi būti postūmis visiems susimąstyti ir pradėti ką nors daryti kitaip.
Viena svarbiausių lietuviškos tapatybės dalių yra būtent krepšinis, o mes su juo elgiamės neatsakingai ir nepagarbiai.
Manau, kas vyksta dalyje LKL klubų pagal tą pačią sporto funkcionierių liniją, persiduoda ir į LKF. Mums atrodo, kad labai rimti vyrai ten sėdi ir labai rimtai sprendžia krepšinio klausimus. O jei kiekvieną iš jų atskirai paimtume, ir man visiškai neformuojant nuomonės, pažiūrėtume, kokias nesąmones jie apie krepšinį kalba, paaiškėtų, kad gal ne tie žmonės mūsų reprezentacinę sporto šaką užvaldę.
– Ką konkrečiai LKF vadovai išlošė su D.Adomaičio atėjimu į rinktinės trenerio poziciją?
– Federacija iš D.Adomaičio norėjo turėti patogų ir valdomą trenerį bei pasidaryti viską pagal save.
Tarkim, Š.Jasikevičiaus asmenybė didesnė už visą federaciją kartu sudėjus. Jei jis ateitų, LKF turėtų taikytis prie jo. Tas pats būtų ir R.Kurtinaičio atveju.
Aišku, kitų LKL trenerių kontekste D.Adomaitis atrodo visai padorus pasirinkimas, bet akivaizdu, jog tai nebuvo geriausias variantas.
– Kaip tada vertinti žaidėjų pasisakymus – jie sutartinai tvirtino, jog treneris dėl pralaimėjimo absoliučiai nekaltas?
– Komanda turi išlikti santūri ir vieninga. Nemanau, kad žaidėjų reikalas kaltinti trenerį, kuris su jais nepasiekė rezultato.
Palaikymas D.Adomaičiui kaip žmogui ir kaip treneriui yra suprantamas dalykas. Krepšininkai jaučiasi iš dalies atsakingi ir aš tai suprantu.
Bet jei į mūsų rinktinę atvyksta žaidėjai iš geriausių pasaulio klubų, jie verti, kad juos treniruotų geriausias tuo metu Lietuvoje esantis treneris lietuvis, arba pasaulinį pripažinimą pelnęs užsienietis. Žaidėjai paprasčiausiai verti geresnių LKF paslaugų – gero personalo, trenerio, kompetetingų asistentų, profesionalių vadybininkų.
– Prieš čempionatą buvo daug dvejonių, ar D.Adomaičiui pavyks užsitarnauti autoritetą komandoje. Jis tai padarė?
– Manau, žmogus, kurį interesų grupės į rinktinės trenerio postą prastumia pro galines duris, automatiškai yra praradęs bet kokį autoritetą ir pasitikėjimą. Manau, tiek žaidėjai, tiek sirgaliai, tiek visuomenė tą kuo puikiausiai jaučia.
Jei trenerį reikia prastumti, reiškia, jog net tie žmonės, kurie stumia, nelabai tiki to kandidato galimybėmis. Kitu atveju, jie viešai pristatytų savo kandidatą ir nuomonę bei neštų savo sprendimo atsakomybę. Prisiminkime pernykščius spalio ir lapkričio mėnesio įvykius – taip tikrai nebuvo.
– Po pralaimėjimo Graikijai D.Adomaitis sakė, jog „rėkavimai“ žiniasklaidoje davė papildomų jėgų varžovams, o jam nepavyko atskirti savo žaidėjų nuo informacijos. Tai svarus argumentas aiškinant nesėkmę?
– Žmonės yra laisvi reikšti savo nuomonę. Aš irgi kažkada esu pasakęs, kad vienos iš Lietuvos varžovių treneris yra labai riboto mąstymo ir aš tuo tikiu. Tą mano pasakymą, lygiai taip pat, kaip dabar T.Pačėso pasakymą, komanda galėjo naudoti nusiteikimui.
Dabar yra informacijos amžius, žmonės šneka, ką nori. Profesionalai gali ieškoti pačių įvairiausių pasisakymų viešojoje erdvėje tam, kad sustiprinti žaidėjų norą konkrečiose rungtynėse. Tai yra normalu.
Man labai keista, kad galima ieškoti tokių mistinių pralaimėjimo priežasčių.
– Susitvarkyti su informacijos srautu ir psichologiniu spaudimu buvo trenerio ar pačių žaidėjų užduotis?
– Blogas fonas formuojasi nuo pačių užuomazgų. Jei treneris, kurio didžiausias pasiekimas gyvenime yra antroji vieta LKL su Klaipėdos „Neptūnu“, tampa NBA žaidėjų vedliu, tai, matyt, jo svoris yra per mažas suvaldyti mūsų mastu pakankamai neprastą žvaigždžių grupę.
Manau, žaidėjai tai puikiai jaučia, nors po čempionato išliko lojalūs treneriui.
– T.Pačėsas po čempionato sakė, kad jau senokai nebesame krepšinio šalis. Sutinkate su tuo?
– Šį kartą su T.Pačėsu sutinku. Mūsų pagrindinius krepšinio postus tiek klubuose, tiek rinktinėje užima dažniausiai ne profesionalai, o labiau entuziastai. Dėl to daugelyje jaunimo rinktinių, tiek moterų, tiek vyrų krepšinyje į aukščiausias pozicijas žmonės dažniausiai patenka ne kompetencijos pagrindu.
Tai, kas vyksta Lietuvos klubų krepšinyje, persiduoda ir visoms su krepšiniu susijusioms atšakoms. Mums laikas susimąstyti. Tikriausiai visą laiką krepšinį vertinsime kaip svarbiausią sporto šaką, bet jei ir toliau taip neatsakingai ją administruosime be meilės ir pagarbos, būsime krepšinio šalis, tačiau ne stipri ir galinga, o šiek tiek kompleksuota bei kvailai ambicinga.
Nemanau, jog šiandien turime labai daug už ką vieni kitus sveikinti.
Keista, kai vos tik kas nors ima kalbėti apie LKF bėdas, viešoje erdvėje iškart atsiranda veikėjų, kurie nukreipinėja dėmesį nuo esmės. Pavyzdžiui, užsipuolamas asmeniškai T.Pačėsas.
Bet palaukite – juk dabar kalba eina ne apie kažkokius T.Pačėso darbus klubuose ir kitur, o apie federacijos nekompetenciją, Arvydo Sabonio ir Mindaugo Špoko nesugebėjimą vadovauti ir D.Adomaičio fiasko.
Kai bus reikalas šnekėti apie T.Pačėsą, tą ir darykite. Jei kam įdomu kalbėti apie mano nuodėmes – irgi galim. Bet dabar nesukime esmės į šoną – atvirai kalbėkime, ką turime Lietuvos krepšinyje.
Absurdiška, kad vyrauja įsitikinimas, jog A.Sabonio negalima kritikuoti. Angelą Merkel galima, Donaldą Trumpą – galima. Net popiežių – ir tą kritikuoja. O A.Sabonio – negalima. Gal tada reikia jį sutikus lenktis prie žemės, o jei išties ranką – bučiuoti žiedą?
Žmonių negalima šmeižti. Bet kritikuoti visi turi teisę.
– Jūsų nuomone, didžiausia pačios federacijos problema yra ne finansavimas ar kiti niuansai, o patys joje dirbantys žmonės?
– Be abejonės. LKF nėra stipri federacija. Galbūt joje yra legendinių žmonių, dėl kurių neįtikėtinai didelio indėlio į Lietuvos krepšinį niekas neabejoja.
Bet vienas dalykas yra mėtyti kamuolį į krepšį, o visai kitas – kompetetingai ir profesionaliai vadovauti pasauliniame lygyje. Pagal reitingus, jame mes esame vertinami labai aukštai.
– Kalbėdamas apie federaciją T.Pačėsas drąsiai pareiškė, jog joje „nėra jokio skaidrumo ir viskas valdoma vieno žmogaus“. Pritariate šiems žodžiams?
– Negaliu taip drąsiai pasakyti, kas ten ką tvarko, bet jei iš profesionalios pusės pažiūrėtume į federacijos vadovą ir į jo artimiausius patikėtinius bei vykdomojo komiteto sudėtį, atsivėrusi realybė gerokai suglumintų.
– Kaip reikėtų vertinti LKF vadovų elgesį, kurie viso čempionato metu ir po jo su žiniasklaida beveik nebendravo?
– Tai yra pakankamas pretekstas reikalauti jų atsistatydinimo. Civilizuotame pasaulyje niekas nuo žiniasklaidos nesislepia. Reikia, ypač kai sunku, bendrauti, aiškinti, kas atsitiko, kodėl taip atsitiko.
O nuolatinis lindimas į krūmus ir bėgimas nuo atsakomybės yra prastos kompetencijos pasekmė ir nevyriškos laikysenos dalykas.
– Net po pastarųjų nesėkmingų Lietuvos rinktinės rezultatų federacija atrodo neliečiama. Kas turėtų atsitikti, kad situacija pasikeistų?
– Sporto visuomenės dalis, kuri ištikima teisybės principams turėtų susivienyti ir ne drabstytis purvais, o argumentuotai sakyti, kad tokia sporto vadyba netinka.
Mano nuomonė yra mano nuomone, T.Pačėsas irgi turi savo nuomonę, bet šiandien to yra per mažai.
Jei likusi dalis mūsų krepšiniui neabejingų žmonių drąsiai išsakytų savo poziciją, ją būtų galima lyginti su gynybine federacijos pozicija ir diskusija viešojoje erdvėje pakeltų atsakomybės kartelę. Ją pakėlus, esami federacijos vadovai greitai suprastų, kad jie neturi sugebėjimų su visu tuo tvarkytis.
– Kitą savaitę D.Adomaičio laukai pokalbis su LKF vadovais. Jūs tikitės permainų?
– Viskas, kas galėjo atsitikti blogiausio, jau atsitiko. Federacija ir pats D.Adomaitis, neatsistatydinęs iškart po rungtynių, suteikė pretekstą kalboms.
Jei D.Adomaitis sprendimą būtų priėmęs iš karto, jau dabar galėtume kalbėti, kas yra geriausi kandidatai keisti jį ir sustiprinti LKF. Tai būtų daug pozityvesnis dalykai nei tai, kuo užsiimame dabar, bet jei nėra kitos išeities, reikia drąsiai kalbėti.
Tie, kurie dabar sulindę į krūmus tyliai keikia sporto vadus ir rintinės trenerį, savo poziciją galėtų išdėstyti.
– Manote, kad geriausias variantas būtų buvęs greitas D.Adomaičio pasitraukimas iš pareigų ir realus federacijos atsakomybės prisiėmimas?
– Taip, kai LKF priima atsakomybę, tai jau tampa politiniu žaidimu. Būtų galima vieną kitą galvą paaukoti, o svarbiausią išsaugoti. Pasaulyje tokie dalykai vyksta ir čia nieko naujo.
Bet dabar scenarijai tik keli – arba funkcionieriai, kurie padarė sprendimus ir daro juos jau daug metų, visi kartu pasitrauks, arba surėmę pečius išgyvens bei dar ketverius metus sėdės mums ant kupros.
– Nuo šiol keičiasi pasaulio čempionato atrankos sistema, mūsų rinktinė bus toli gražu ne pajėgiausios sudėties. Kokią ateitį prognozuojate?
– Mūsų rinktinei kiekvienas artėjantis čempionatas yra pats svarbiausias. Nuo to priklauso mūsų šalies pasididžiavimas ir tam tikras statusas Europoje.
Ar FIBA sprendimas daryti „langus“ būtų geras, ar blogas, vis tiek turime dalyvauti varžybose ir rodyti savo krepšinio talentus. Kaip Lietuva žais su trečia rinktine, taip ir varžovai žais su trečia rinktine.
Turime demonstruoti gerą krepšinį, vienybe, tvirtą federaciją. Turime labai daug darbo ir labai mažai laiko. Tikiuosi, viskas pradės spręstis. O jeigu niekas negali supurtyti mūsų nemirtingų krepšinio funkcionierių – kam tada išvis žaisti krepšinį?
