Rusijos krepšinio rinktinė triumfuoja – pirmą kartą nuo 2011-ųjų Europos krepšinio čempionato Lietuvoje, rusai ir vėl pretenduoja iškovoti bent bronzos medalius. Pastarąjį kartą Kaune jie džiaugėsi bronza vedami Andrejaus Kirilenkos ir trenerio Davido Blatto, o šįkart Stambule už ausų į pusfinalį Rusiją tempė garsiausia šių dienų šios šalies krepšinio žvaigždė Andrejus Švedas. „Ar buvau Švedijoje? Juokinga, tačiau nors pavardė įpareigoja, dar nė karto nebuvau Švedijoje“, – rusų rg portalui juokdamasis po ketvirtadienio treniruotės kalbėjo Rusijos krepšinio rinktinės lyderis.
Rusija galingai nustebino „Eurobasket“ turnyrą komentuojančius krepšinio specialistus. Prieš turnyrą šiai komandai buvo prognozuojami lagaminai ir greita kelionė namo ar vos ketvirtoji vietą D grupėje, tačiau rusai prognozių specialistams skėlė iš peties.
Jie iš viso grupėje Stambule iškovojo keturias pergales ir tik dėl blogesnės tarpusavio dvikovų statistikos užėmė trečiąją vietą, į priekį praleidę Serbiją ir Latviją. Ketvirti liko turkai, o su turnyru po savaitės akistatų atsisveikino britai ir belgai.
Maža to – aštuntfinalyje Rusija susikovė su galingai iki tol žaidusia Kroatija ir kaip per treniruotę ją nugalėjo 101:78.
O ketvirtfinalyje nuo rusų rankų krito ir Lietuvos ekipos skriaudikė Graikija 74:69. Ir per visą pirmenybių laiką komandą į priekį tempė jos lyderis ir brangiausiai namie apmokamas krepšininkas 28 metų 198 cm ūgio A.Švedas.
Visuose septyniuose čempionato mačuose A.Švedas pelnė ne mažiau kaip 20 taškų, o britams jis įsūdė net 30 taškų. Per čempionato aštuntfinalį Kroatijai A.Švedas įmetė 27 taškus, o Graikijai teko liūdėti dėl jo pelnytų 26 taškų.
– Lioša, Rusijos komanda visą laiką žaidžia Stambule. Tai gerai?, – rg žurnalistas paklausė pagrindinio Rusijos pergalių kalvio A.Švedo.
– Tai labai puiku, kad pradėjome žaisti Stambule. Mes tik pervažiavome iš vieno Stambulo kranto pusės į kitą. Nereikėjo niekur ilgam judėti, skristi. Tai labai gerai.
– Prieš atkrintamuosius mačus turėjote porą dienų pertraukos. Kur nors pasivaikščiojote po Stambulą, ką nors pamatėte?
– Gaila, bet ne. Vieną kartą buvome vakarienės su Federacijos prezidentu Andrejumi Kirilenka, o visą kitą laiką užėmė treniruotės. Po to, kai atvykome į Stambulą, nebuvo nė vienos dienos, kad nebūtų kokio nors renginio. Tai treniruotė, tai vaizdo medžiagos peržiūra, tai sporto salė ar susirinkimai viešbutyje.
– Ar yra šalis bei miestas, į kurį norėtumėte sugrįžti kaip turistas?
– Aš apskritai mėgstu keliauti, daug kur norėčiau pabūti. Juolab, Europoje. Kiekviena šalis Europoje yra savita: ji nepanaši į kitas. Tai ne JAV, kur mano galva, viskas tas pats. Tie patys namai, tie patys restoranai. Čia, Europoje, kiekviena valstybė turi savo kultūrą, tradicijas.
– Yra mėgstamos šalys?
– Daug yra šalių, į kurias norisi atvykti. Kad ir Vokietija, Ispanija ar Italija.
– O Švedijoje buvote?
– Tai, kad ne. Aš lyg ir švedas, tačiau Švedijoje dar nebuvau nė karto.
– Iš kur kilusi jūsų pavardė?
– Tai reikia pas mano tėvelį klausti, nes aš galiu ir apsirikti. Tiesą pasakius, aš klausiau apie tai, bet tikslaus atsakymo neatsimenu.
– Grįžkime į Stambulą. Ką jūs valgote? Kaip suprantu, jums kebabo tikrai niekas nesiūlo.
– Visos komandos maitinasi taip pat. Jokių išskirtinių patiekalų ar atskirai niekas nevalgo.
– Galėtumėte Stambule gyventi?
– Manau, kad taip. Ne kartą buvau Turkijoje. Ir žaidžiau čia nemažai. Mane dažnai pas save kvietė turkų klubai. Ir dabar vis kviečia.
– Papasakokite apie Rusijos rinktinės trenerį Sergejų Bazarevičių.
– Savo laiku jis buvo labai kietas krepšininkas. Jis mėgo kovoti aikštėje vienas prie vieną. Dėl to mūsų karjerose yra nemažai susikirtimo taškų. Jį žinau nuo pat jaunystės, todėl tai dar vienas pozityvus dalykas mūsų bendradarbiavime.
– Kiekvienas treneris turi savo arkliuką, kaip motyvuoti žaidėjus prieš kovą persirengimo kambaryje. S.Bazarevičius turi tokį arkliuką?
– Turi jis... Pasakojimus turi, palyginimus.
– Gyvenimiškus?
– Ne. Iš gyvūnų gyvenimo. Bet aš neišduosiu jų. Patys klauskite trenerio.
– Daug kas teiraujasi – iš kur A.Švedas turi drąsos lemiamiems metimams. Iš tikrųjų – iš kur ta drąsa?
– Neįsivaizduoju.
– Gal iš vaikystės atkeliavo?
– Net negaliu pasakyti. Yra ir viskas.
– Visada mėgote žaidimą imti į savo rankas?
– Ne. Tai atėjo su laiku. Tada, kai manė tėvelis treniravo. Per jo rankas praėjo ne vienas krepšinio žmogus. Tad tai labiau mano tėvo, o ne mano nuopelnas.
– Jūsų partneris rinktinėje Nikita Kurbanovas tikina, kad jį vis dar motyvuoja tai, ką jis perskaito žiniasklaidoje apie save. Jūs tai motyvuoja?
– Aš apskritai neskaitau apie save nieko. Manęs svetima nuomonė nedomina.
– O kieno?
– Tėvų.
– Tėvas jus kritikuoja?
– Jis gali pakritikuoti, jei blogai sužaisiu. Bet jo nuomone aš pasitikiu, nes žinau, kad šis žmogus, nežiūrint į nieką, man linki tik geriausio.
– Kai būna nesėkmių – labai pergyvenate?
– Nepasakyčiau.
– Vadinasi, miegate ramiai?
– Na ne, nelabai (juokiasi).
