Buvo laikai, kai Jugoslavijos rinktinės branduolį sudarė slovėnai, paskui komandos pergales daugiausiai lėmė serbai ir kroatai.
Dabar šios šalys sporto arenose yra varžovės, o šį sekmadienį Europos krepšinio čempionato finale pirmą kartą žais dviejų buvusios Jugoslavijos šalių rinktinės.
Belgrado ir Liublianos kova
Iki Antrojo pasaulinio karo krepšinis Jugoslavijoje neįsitvirtino. Kai kuriose vietovėse jis buvo žaidžiamas, tačiau tuo metu nebuvo nei suburta šalies rinktinė, nei rengiamos nacionalinės pirmenybės, o ir Jugoslavijos krepšinio federacija buvo įkurta tik 1948 metais.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje Jugoslavijoje susidarė du krepšinio centrai. Vienas buvo Belgrade, kitas – netoli Italijos sienos esančiose teritorijose: Slovėnijoje ir Dalmatijoje. Ir nors per pirmuosius Jugoslavijos čempionatus aukso medalius rinko Belgrado studentų komanda „Crvena Zvezda“, Jugoslavijos krepšinis stiprėti pradėjo tik tada, kai iššūkį Serbijos sostinės ekipoms („Crvena Zvezda“, „Partizan“, OKK) metė Liublianos „Olimpija“.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje apie pusė rinktinės žaidėjų buvo slovėnai. Kaip tik tuo metu Jugoslavija pasiekė pirmųjų krepšinio laimėjimų: 1960 metais pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse, 1961 metais iškovojo pirmuosius Europos pirmenybių medalius.
Slovėnas Ivo Daneu buvo ir viena pirmųjų itin ryškių Jugoslavijos krepšinio žvaigždžių. Būtent I.Daneu ir serbo Radivojaus Koračo talentas labiausiai padėjo Jugoslavijai pavyti tais laikais dėl Europos pirmenybių medalių kovojusias Čekoslovakijos, Lenkijos, Vengrijos ir Bulgarijos rinktines bei priartėti prie žemyno lyderės SSRS komandos.
Slovėnų legendos atsisveikinimas
I.Daneu autoritetas septintajame dešimtmetyje buvo sunkiai pamatuojamas. Kai Jugoslavija gavo teisę rengti 1970 metų pasaulio čempionatą, turnyro finalo etapo šeimininke buvo pasirinkta Liubliana. Jugoslavijos krepšinio federacija Slovėnijos sostinei palankų sprendimą priėmė vien dėl to, kad ilgametis „Olimpija“ žaidėjas I.Daneu ketino būtent per pasaulio pirmenybes baigti krepšininko karjerą.
I.Daneu karjeros pabaiga buvo pasakiška. Per septintąjį dešimtmetį Jugoslavijos rinktinė jau buvo iškovojusi ketverių Europos pirmenybių, dvejų pasaulio pirmenybių ir 1968 metų Mechiko olimpinių žaidynių medalius, tačiau visuose didžiuosiose oficialiuose turnyruose užėmė antrąją arba trečiąją vietą. Jugoslavijos krepšininkams labai trūko aukso apdovanojimų, ir jie pirmą kartą buvo laimėti I.Daneu gimtajame krašte.
Tiesa, tuo metu Slovėnijos krepšinis jau buvo žymiai atsitraukęs. 1970 metų pasaulio čempionate Jugoslavijos rinktinėje be I.Daneu žaidė tik vienas slovėnas – Aljoša Žorga (tiesa, slovėnai savu laiko ir kroatą Vinko Jelovacą, kuris ilgai žaidė „Olimpija“ komandoje), o svarbiausia krepšinio talentų kalve tapo Kroatija. Tarp dvylikos pasaulio čempionų buvo net šeši kroatai.
Pusė komandos – kroatai
1970–ųjų pergalė pradėjo Jugoslavijos rinktinės dominavimo laikotarpį. Aštuntajame dešimtmetyje šios šalies krepšininkai buvo beveik neįveikiami ir laimėjo trijų iš eilės Europos čempionatų (1973, 1975 ir 1977 m.), 1978 metų pasaulio čempionato ir 1980 metų Maskvos olimpinių žaidynių aukso medalius.
Neabejotinai ryškiausia rinktinės žvaigždė buvo kroatas Krešimiras Čosičius. Greta jo visą dešimtmetį labai ryškiai spindėjo serbai Draženas Dalipagičius, Draganas Kičanovičius, bosnis Mirza Delibašičius, keliuose turnyruose galingai žaidė serbas Zoranas Slavničius, bosnis Ratko Radovanovičius, kroatai Željko Jerkovas ir Damiras Šolmanas. O slovėnų per kai kuriuos čempionatus komandoje visai nebuvo.
Tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje rinktinėje debiutavo Peteris Vilfanas.
Per auksines Maskvos olimpines žaidynes Jugoslavijos komandos aprangą vilkėjo šeši kroatai, trys serbai, du bosniai ir vienas juodkalnietis (tiesa, šis skirstymas yra gana sąlyginis, nes kai kurie krepšininkai buvo labai glaudžiai susiję su dviem ar trimis Jugoslavijos respublikomis).
Sulaukė naujos kartos
Po Maskvos olimpinių žaidynių Jugoslavijos rinktinėje įvyko skausminga kartų kaita. Devintajame dešimtmetyje jugoslavai ilgai negalėjo laimėti aukso medalių, o per du paeiliui Europos čempionatus (1983 ir 1985 m.) užėmė jiems katastrofiškai žemą septintąją vietą.
Laukti didžių pergalių reikėjo gana ilgai. Grįžti į viršūnę pavyko tik dešimtmečio pabaigoje. Užtat prieš suskylant didžiajai Jugoslavijos federacinei valstybei, jos krepšininkai laimėjo aukso medalius trijuose iš eilės turnyruose: 1989 metų Europos čempionate, 1990 metų pasaulio čempionate ir 1991 metų Europos čempionate.
Tuo laikotarpiu Jugoslavijos krepšinio simboliu tapo kroatas Draženas Petrovičius. Rinktinėje taip pat spindėjo kroatai Toni Kukočas ir Dino Radža, serbas Vlade Divacas, juodkalnietis Žarko Paspaljis.
Grasinimai krepšininko šeimai
Paskutinis turnyras, kuriame Jugoslavijos krepšininkai kovojo kartu, buvo 1991 metų Europos čempionatas. Per jį serbo Dušano Ivkovičiaus treniruojamoje rinktinėje žaidė penki serbai (V.Divacas, Predragas Danilovičius, Aleksandaras Džordževičius, Zoranas Sretenovičius ir Zoranas Jovanovičius), keturi kroatai (T.Kukočas, D.Radža, Velimiras Perasovičius ir Arijanas Komazecas), vienas juodkalnietis (Ž.Paspaljis), vienas slovėnas (Jure Zdovcas) ir vienas Bosnijos serbas (Zoranas Savičius).
Tačiau turnyrui jau įsibėgėjus, komandoje liko tik vienuolika krepšininkų.
Europos čempionatas prasidėjo birželio 24 dieną, o birželio 25 dieną Slovėnija paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją. Jugoslavijos valdžia tučtuojau Liublianos link pasiuntė tankus, o prasidėjus Dešimties dienų karui slovėnas J.Zdovcas atsisveikino su komandos draugais ir išvyko namo.
Tik praėjus keliolikai metų J.Zdovcas atskleidė, kad rinktinę paliko dėl grasinimų jo šeimai. Tiesa, taip ir nepaaiškėjo ar krepšininko artimiesiems grasino serbai, ar slovėnai.
Geopolitinės permainos
1992 metais olimpiniame atrankos turnyre jau žaidė Nepriklausomų valstybių Kroatijos ir Slovėnijos rinktinės. Bosnijos ir Hercegovinos bei Makedonijos rinktinės oficialiose varžybose debiutavo 1993 metų vasarą per Europos čempionato papildomą atrankos turnyrą.
Jugoslavijos pavadinimas irgi nedingo. Tiesa, apkarpytą federaciją sudarė tik dvi respublikos Serbija ir Juodkalnija, o dėl Jungtinių Tautų sankcijų Jugoslavijos sportininkai nuo 1992 iki 1994 metų negalėjo dalyvauti oficialiose tarptautinėse varžybose. Jugoslavijos krepšinio rinktinė į tarptautinę areną grįžo tik per 1995 metų Europos pirmenybes.
Jugoslavijos istorija baigėsi 2002 metais, kai Serbijos ir Juodkalnijos sąjunga atsisakė senojo pavadinimo. O 2006 metais iširo ir šių dviejų šalių sąjunga. Nuo tada oficialiuose turnyruose atskirai dalyvauja Serbijos ir Juodkalnijos rinktinės.
Kaimynai – serbų šešėlyje
Per ketvirtį amžiaus po didžiosios Jugoslavijos skilimo ryškiausių europinių ir pasaulinių krepšinio pergalių pasiekė serbai.
XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje Jugoslavijos arba Serbijos ir Juodkalnijos rinktinė, kurioje juodkalniečių būdavo labai mažai, tris kartus tapo Europos čempione, du kartus – pasaulio čempione, laimėjo 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalius.
Pergalingos tradicijos buvo pratęstos po Serbijos ir Juodkalnijos skyrybų. Savarankiškos Serbijos rinktinė kolekciją papildė sidabro medaliais, iškovotais 2009 metų Europos čempionate, 2014 metų pasaulio čempionate ir 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Prieš ketvirtį amžiaus į krepšinio elitą ryžtingai įsiveržė Kroatijos rinktinė. Ji laimėjo medalius keturiuose iš eilės turnyruose: sidabro – 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse, bronzos – 1993 metų Europos čempionate, 1994 metų pasaulio čempionate ir 1995 metų Europos čempionate. Bet kroatų džiaugsmas greitai baigėsi ir jie jau ilgiau ne du dešimtmečius nesugeba grįžti ant garbės pakylos.
Kitos Pietų slavų šalys krepšinio medalių dar neiškovojo. Europos čempionatuose labai nedaug trūko Slovėnijos ir Makedonijos rinktinėms, kurios buvo užėmusios ketvirtąją vietą (slovėnai – 2009 m., makedonai – 2011 m.). Tačiau tąkart lemiamas rungtynes laimėjo varžovai.
Vis dėlto Slovėnijos laimingoji diena jau atėjo. Sekmadienį Slovėnijos krepšininkai pirmą kartą bus apdovanoti Europos pirmenybių medaliais. Kuriais – aukso ir sidabro, paaiškės per rungtynes su Serbijos rinktine.
