Pasikeitė tik čempionai. Olimpiniame turnyre triumfavusi JAV rinktinė žaisti Senojo žemyno čempionate, suprantama, negalėjo, o į neregėtas aukštumas pakilo Slovėnijos krepšininkai.
Dviejų žvaigždžių komanda
Per dvejas paskutiniąsias Europos pirmenybių rungtynes Slovėnijos rinktinė parklupdė abi olimpines prizininkes. Ketvirtadienį pusfinalyje slovėnai įveikė žemyno čempionės vardą gynusią Ispanijos komandą 92:72, o sekmadienį finale nugalėjo ir Serbijos ekipą 93:85.
Į Slovėniją atkeliavo pirmieji istorijoje didžiųjų krepšinio turnyrų medaliai, už kuriuos nedidelė Alpių valstybė labiausiai dėkojo dviem ryškiausioms žvaigždėms: komandos kapitonui Goranui Dragičiui ir 18-mečiui krepšinio vunderkindui Lukai Dončičiui.
Abu Slovėnijos rinktinės lyderiai buvo išrinkti į turnyro geriausiųjų krepšininkų penketą. Bet naudingiausiojo žaidėjo prizas buvo tik vienas, ir jis atsidūrė finale 35 taškus įmetusio G.Dragičiaus rankose.
„Buvo daug didvyrių, kurie atliko savo darbą tada, kai labiausiai reikėjo. Laimėjo kolektyvas, kuris turi du neįtikėtinus žaidėjus. Būtų geriausia, jei jie abu būtų gavę naudingiausio krepšininko prizą, bet G.Dragičius finale atliko svarbiausią vaidmenį. Todėl sąžininga, kad jam atiteko naudingiausiojo vardas“, - su tokiu sprendimu sutiko legendinis Slovėnijos krepšinio treneris Zmago Sagadinas, kurio komentarą po finalo išspausdino dienraštis „Delo“.
Dienraštis „Večer“ smulkiai aprašė, kodėl naudingiausiojo prizą privalėjo gauti ne kas nors kitas, o G.Dragičius: „Per pertraukėlę po pirmojo kėlinio Ukrainos šokėjos aikštėje atliko choreografiją pagal dainą „Na Roblek“. Tribūnos pašėlo, G.Dragičius irgi. Jis paėmė kamuolį ir per tą kėlinį pelnė 20 taškų. Taip, 20 taškų! Jei kas nors nežino, kodėl jis sudarė 70 mln. dolerių vertės sutartį, dabar tegul žino. „Em-vi-pi!“ – jam skandavo žaliai vilkintys sirgaliai (tik jo tėvas Marinko vilkėjo baltus marškinėlius), kurie jau įvardino naudingiausią turnyro žaidėją. Suprantama, jam padėjo ir kiti. L.Dončičius pataikė tokį metimą, kad Aleksandaras Džordževičius turėjo prašyti minutės pertraukėlės, Klemenas Prepeličius spindėjo taip, kaip metalas, kuris laukė čempionų šalia aikštės“.
O sporto dienraštis „Ekipa“ nedaugžodžiavo: „G.Dragičius – Slovėnijos Dievas!“
Slaptas čempionų ginklas
G.Dragičius ir L.Dončičius per pustrečios savaitės rezervavo sau vietas Slovėnijos dienraščių viršeliuose. Tačiau didvyrių naujųjų Europos čempionų komandoje buvo daug daugiau.
„Goranas ir Luka dirbo fenomenaliai. Jiedu buvo lyg vienas, nepavydėjo vienas kitam. Puikiai darbą atliko ir treneris Igoras Kokoškovas, kuris paskirstė jiems vaidmenis, - įspūdžiais dalijosi Z.Sagadinas. – Europos čempionų vardą mums nulėmė antroji linija. G.Dragičius ir L.Dončičius spindėjo visą turnyrą. Bet negalime neįvertinti K.Prepeličiaus, Jakos Blažičiaus, Anthony Randolpho, Gašperio Vidmaro, Aleksejaus Nikoličiaus...“
Su kukliu „Levallois“ klubu sutartį sudaręs 24-erių K.Prepeličius tapo didžiausiu čempionato atradimu. Per lemiamas rungtynes jis atliko svarbiausias užduotis gynyboje, ir dargi išsaugojo jėgų puolimui. Kai finalo rungtynių trečiojo kėlinio pabaigoje čiurną susižeidė ir aikštę paliko L.Dončičius, o G.Dragičiui varžovų krepšys visiškai užsirišo (ryškiausia slovėnų žvaigždė ketvirtajame ketvirtyje nepelnė nė taško), K.Prepeličius perėmė ir puolimo lyderio vaidmenį. Jis įmetė 21 tašką ir buvo antras pagal rezultatyvumą čempionų žaidėjas.
Legendinio trenerio pagyrimai
Kone garsiausias Slovėnijos krepšinio specialistas Z.Sagadinas, kuris yra dirbęs ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube, neabejojo, kad jo tautiečių pergalė visiškai pelnyta: „Slovėnija buvo visiškai verta čempionės vardo, ji visą turnyrą nuėjo be pralaimėjimo. Parodėme visapusį krepšinį, kuris buvo ir malonus žiūrėti, ir pergalingas. Buvome greiti, lankstūs, sumanūs ir tikslūs, taikliai mėtėme ir gerai varėmės kamuolį, kartu mus puošė komandos ryšiai. Mūsų žaidimas buvo puikus, toks krepšinis visiems patinka. Slovėnijos pergalė rodo kryptį, kuria turi eiti šiuolaikinis krepšinis“.
Vos spėjęs pasidžiaugti aukso medaliais, Z.Sagadinas iškart pabandė pažvelgti į ateitį: „Tikiuosi, kad pasaka nesibaigs. Europos čempionų vardas yra atlygis visiems, kurie prisidėjo prie Slovėnijos krepšinio pastaruosius dešimt metų. Labai norime, kad ši pergalė sužadintų klubų atgimimą, tikiuosi, kad daugiau vaikų ateis į krepšinio treniruotes, kad į krepšinį vėl atsigreš rėmėjai.
Ši pergalė yra įrodymas, kad galime padaryti viską. Neturime brangiausių Europos žaidėjų, bet esame geriausi“.
Savinasi svetimą rekordą
Slovėnijos rinktinė laimėjo visas devynerias Europos čempionato rungtynes. Praėjusį kartą visą turnyro distanciją be nesėkmių įveikė 2003 metais aukso medalius iškovojusi Lietuvos rinktinė. Tiesa, mūsų šalies krepšininkai žaidė mažiau rungtynių – tik šešerias.
„Jie nebėra neįveikti, jie – neįveikiami“, - po auksinio finišo savo krepšininkus šlovino dienraštis „Večer“. Jo straipsnyje buvo prisiminta ir Lietuva. Tiksliau, rekordas, kurį, dienraščio manymu, sekmadienį Slovėnija atėmė iš Lietuvos.
„Slovėnijos krepšininkai sensacingai, nė karto nepralaimėję per devynerias rungtynes, pirmą kartą istorijoje tapo Europos čempionais! Kartu atėmė rekordą iš Lietuvos, kuri su 2,8 mln. gyventojų buvo mažiausia tokį laimėjimą pasiekusi valstybė“.
Tiesa, „Večer“ suklydo. Rekordas, kaip priklausė, taip ir toliau priklauso pirmajai Europos čempionei Latvijai. Kai šios šalies rinktinė 1935 metais tapo žemyno pirmenybių nugalėtoja, Latvijoje buvo 1,9 mln. gyventojų (Slovėnijoje dabar yra 2,06 mln. gyventojų).
Didžiausia šalies sporto pergalė
Per ketvirtį amžiaus nuo Nepriklausomybės paskelbimo du milijonus gyventojų turinti Slovėnija džiaugėsi įvairių sporto šakų laimėjimais. Puikių rezultatų pasiekė žiemos sportininkai, lengvaatlečiai, net kelių komandinių žaidimų rinktinės.
Vis dėlto Slovėnijai labai trūko dviejų dalykų: komandinių žaidimų aukso ir bet kokių krepšinio rinktinės medalių. Sekmadienį Slovėnijos krepšinio rinktinė užpildė abi spragas.
„Slovėnija nuo nepriklausomos istorijos pradžios iki šiandien laimėjo du didžiųjų turnyrų rankinio medalius (pasaulio čempionato bronzą ir Europos čempionato sidabrą), vieną – tinklinio (Europos čempionato sidabrą). Ledo ritulyje esame patenkinti, kad per pasaulio čempionatus žaidžiame A grupėje, futbole, kuriame konkurencija didžiausia, – kad patekome į pasaulio ir Europos čempionatus.
Nieko nebuvo tik krepšinyje. Iki sekmadienio didžiausias Slovėnijos laimėjimas buvo ketvirtoji vieta 2009 metais. Pergalė prieš Serbiją yra ne šiaip aukso medalis, bet ir didžiausias Slovėnijos sporto laimėjimas Nepriklausomybės metais. Jis turi simbolinę prasmę visai sportininkų kartai, kuri bandė iškovoti tauriausius apdovanojimus nuo pat dešimtojo dešimtmečio.
Net neverta kalbėti apie visą sirgalių kartą. Nuvykusių į Turkiją skaičius buvo neįtikėtinas. Galvojančių, kad ši pergalė didžiausia Slovėnijos sporto istorijoje, yra dar daugiau“, - pirmadienį rašė dienraštis „Dnevnik“.
Beje, Slovėnijos sportas sekmadienį iškovojo dar vieną pergalę. Slovėnijos merginų (iki 23 m.) rinktinė laimėjo pasaulio tinklinio čempionato sidabro medalius. O Blažičių šeimos kolekciją vieną vakarą papildė du apdovanojimai: brolis Jaka tapo Europos krepšinio čempionu, sesuo Pia – pasaulio merginų tinklinio vicečempione.
Sidabras su optimizmo prieskoniu
Serbijos rinktinė, iširus Serbijos ir Juodkalnijos sąjungai, žaidė ketvirtajame didžiųjų turnyrų finale. Visus keturis kartus Serbijos krepšininkams liko sidabras.
Jau tris finalus pralaimėjo treneris Aleksandaras Džordževičius, kuriam visai neseniai teko nuryti karčią piliulę ir 2014 metų pasaulio čempionate, ir 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Tiesa, 2014 ir 2016 metais antroji vieta buvo kone maksimalus įmanomas rezultatas, nes serbus aplenkė tik neįveikiama JAV rinktinė. Bet šįkart svarbiausiame mūšyje nusileista beveik kaimynams.
Serbai galėjo pasiguosti, kad antrąja Europos komanda tapo žaisdami be daugybės ryškiausių žvaigždžių. Milošas Teodosičius, Nikola Jokičius, Nemanja Bjelica, Nemanja Nedovičius, Miroslavas Raduljica, Marko Simonovičius dėl vienų ar kitų priežasčių nedalyvavo Europos čempionate.
„Nė viena rinktinė neturėjo tokių didelių bėdų dėl traumų pasirengimo laikotarpiu, o šiuo laimėjimu dar kartą patvirtintas teiginys, kad Serbija yra krepšinio kraštas, - krepšininkams pasipuošus sidabro medaliais rašė Belgrado dienraštis „Danas“. – Mūsų krepšininkams iškovojus dar vieną medalių komplektą, galime su dideliu optimizmu laukti kitų turnyrų“.
Serbai pyko ant teisėjų
Pralaimėjusieji finale per apdovanojimus dažnai būna nuleidę galvą. Tačiau Serbijos krepšininkai ant garbės pakylos neatrodė liūdni.
O Serbijos žiniasklaidai sidabras turėjo stiprų aukso atspalvį. „Sidabras auksiniams vaikinams“, - pirmadienį viršelyje rašė Serbijos sporto dienraštis „Sportski žurnal“. Panašią antraštę pamatė ir dienraščio „Blic“ skaitytojai: „Jūs esate mūsų auksiniai vaikinai“.
Serbų manymu, jie buvo verti geresnės baigties, o ją pasiekti sutrukdė ir nepalankus teisėjavimas. „G.Dragičius sudaužė „Erelius“, Slovėnija iškovojo auksą trileryje su skandalingu teisėjavimu“, - rašė dienraščio „Kurir“ interneto svetainė.
Teisėjavimas išties buvo labai nenuoseklus ir gadino rungtynes, o dauguma sprendimų buvo palankūs slovėnams. Ypač ketvirtojo kėlinio pradžioje, kai serbai per minutę dukart griebėsi už galvų nesuprasdami, kas vyksta. Pirmą kartą – kai nebuvo skirta nesportinė pražanga jau pabėgusiam varžovui už rankos sugriebusiam G.Dragičiui, antrą kartą – kai techninę pražangą už vaidybą gavo ant kojų neišsilaikęs Vasilije Micičius, kurį stipriai pastūmė tas pats G.Dragičius.
