Ilgametį klubo prezidentą Gedvydą Vainauską pakeitė europarlamentaras Antanas Guoga, pažadėjęs išvesti klubą iš nesėkmių ir skolų liūno. Prie klubo valdybos prisijungė ir buvęs žinomas krepšininkas Linas Kleiza.
Tačiau komandos vairą savo rankose ir toliau laikys patyręs 57-erių strategas Rimas Kurtinaitis. Jis neišsigando imti jo į rankas praėjusiam sezonui įpusėjus, kai klubas vis labiau grimzdo į nesėkmių liūną ir Tomas Pačėsas paleido jį iš savo rankų, mušdamasis į krūtinę ir prisiimdamas visas nuodėmes.
Tai bene vienintelis stabilumas, nes trenerio asistentų pulkas – išskyrus ispaną Alberto Blanco – taip pat atsinaujinęs: R. Kurtinaičiui talkins Robertas Kuncaitis ir Mindaugas Brazys, o į komandą sugrįžo ir ilgai jos dalimi buvęs legendinis kineziterapeutas Juozas Petkevičius, arba tiesiog Juozukas.
Be abejonės, keitėsi ir komandos sudėtis. Tarp naujų veidų yra ir gerai pažįstamas: devintą sezoną Vilniaus ekipos aprangą vilki po metų pertraukos, per kurią jis su Panevėžio „Lietkalbeliu“ tapo LKL vicečempionu, grįžęs Mindaugas Lukauskis.
Per ilgametę karjerą jis yra žaidęs ne tik Lietuvos, bet ir Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Turkijos klubuose. Bet svarbiausias pergales panevėžietis iškovojo būtent su „Lietuvos rytu“ – 2005 ir 2009 m. triumfavo ULEB taurės varžybose, tris sezonus laimėjo Baltijos krepšinio lygos (BBL) čempiono titulą, dukart tapo Lietuvos krepšinio lygos čempionu, po sykį laimėjo Lietuvos krepšinio federacijos taurę ir Karaliaus Mindaugo taurę.
Praėjusį sezoną M. Lukauskiui per LKL uždarymą buvo įteiktas garbingiausio krepšininko prizas.
M. Lukauskis – vyriausias „Lietuvos ryto“ žaidėjas. Bet iki LKL rekordo jam dar reikėtų bent porą metų parungtyniauti. Vyriausiu LKL rungtynes sužaidusiu krepšininku išlieka Rolandas Skaisgirys, kuris paskutinį karjeros mačą sužaidė būdamas 40 metų 9 mėnesių ir 1 dienos amžiaus.
– Kodėl šį sezoną pasirinkote „Lietuvos rytą“?
– Rinkausi tarp Panevėžio ir Vilniaus. Viena priežasčių, kodėl pasirinkau „Lietuvos rytą“, – šeimos pagausėjimas, taip pat treneriai, kurie dirba „Lietuvos ryte“, – aš juos visus puikiai pažįstu. Bet daugiausia lėmė šeima – norėjosi būti arčiau namų, padėti, kiek leis galimybės, žmonai tiek su vyresniu sūnumi, tiek su jaunėliu.
– Atėjote iš komandos, su kuria praėjusį sezoną tapote LKL vicečempionu, į ekipą, kurioje netrūko sukrėtimų, – keitėsi treneriai, klubo vadovybė. Ar tai svarbu? Morališkai toks perėjimas sunkus?
– Pastarieji metai „Lietuvos rytui“ nebuvo lengvi. Sezoną prieš tai aš pats dar čia žaidžiau, jau tada vyko visokių pakitimų. Tada, pasikeitus treneriams, laimėjome Karaliaus Mindaugo taurę ir, atrodė, kad klubas pradės kilti aukštyn, bet taip neįvyko.
Praėjęs sezonas parodė, kad komanda visai subyrėjo – per jos gyvavimo istoriją nėra buvę tokių blogų rezultatų. Bet visada eini į komandą tikėdamas, kad tai bus geresni metai, geresnis sezonas, nei buvo praeitas. Pasikeitė visa valdžia, daug naujų žaidėjų, naujos idėjos, žiūrėsime, ką pavyks nuveikti – visi nori, kad būtų geriau.
– Jūs „Lietuvos ryte“ esate žaidęs jau ne vieną sezoną. Kas pasikeitė klube atėjus naujiems vadovams?
– Kol kas sunku pasakyti, bet pokyčių yra. Bandoma pritraukti Vilniaus žiūrovą – kad jis grįžtų į sales, todėl mažinamos abonementų kainos, klube atsirado žinomų žmonių – Juozukas, Linas Kleiza.
Stengiamasi sugrąžinti tuos laikus, kaip buvo anksčiau, kai susirinkdavo visa „Siemens“ arena – ne tik tada, kai žaidėme Eurolygoje, bet ir per Europos taurės turnyrą. Stengiamasi, kad Vilnius vėl pamiltų krepšinį. Aišku, tam reikia pergalių, kad žiūrovams būtų įdomu. Čia jau nuo mūsų nemažai kas priklausys.
– Su R. Kurtinaičiu taip pat esate pažįstamas iš ankstesnių laikų. Ar jūsų sugrįžimui turėjo įtakos tai, kad šis strategas – prie „Lietuvos ryto“ vairo?
– Man teko su juo dirbti tiek rinktinėje, tiek klube. Su šiuo treneriu „Lietuvos ryte“ buvo laimėta viskas, kas tik įmanoma per vieną sezoną, – visi trofėjai, ko klubo istorijoje iki tol nėra buvę (2008–2009 m. sezoną klubas laimėjo LKL, BBL, Lietuvos taurę ir Europos taurę – aut. past.). Tai griežtas treneris. Griežtas, bet teisingas. Tai, kad man teko pas jį žaisti, kad žinau, kokia jo metodika, kiek yra dirbama, buvo svarbu.
Visi sakė: kur tu eini, tau 38-eri, tu eini pas trenerį, kur reikia dirbti. Bet aš to nebijau, nes esu daug trenerių praėjęs ir turbūt visus iš Balkanų, kurie vieni baisiausių, tad turiu su kuo palyginti. Juokauju, kad metus su kokiu kitu treneriu pabūni, pailsi, o po metų jau gali eiti pas rimtesnį specialistą padirbėti.
Iš tikrųjų treneris nemažai lėmė, kad mano pasirinkimas buvo Vilnius. Be to, visus trenerius puikiai pažįstu – tiek ispaną, tiek Rimą, tiek Kuncaitį. Gal Brazį mažiau, bet žmones, kurie dirba klube, irgi daugmaž žinau, nes tekdavo bendrauti.
– Augote Panevėžyje, čia pradėjote ir karjerą, šiandien gyvenate Vilniuje, sostinės ekipai atstovaujate devintą sezoną. Kur jaučiatės labiau savas – Vilniuje ar Panevėžyje?
– Ir ten, ir ten gerai jaučiuosi. Kaip „Lietkabelio“ prezidentas Alvydas Bieliauskas sakė, turiu dvi meiles – Vilnių ir Panevėžį. Vilniuje bus devintas sezonas, bet gyvenu čia apie 15 metų. Panevėžyje tebėra keletas draugų, bet dauguma išsivažinėjo. Tai, kad pavyko praėjusiais metais vėl žaisti Panevėžyje, labai džiugu. Komanda pasiekė puikių rezultatų, geras kolektyvas buvo, bet didesnė trauka į Vilnių.
Nors tėvai – Panevėžy, brolis – taip pat Vilniuje. Mama vis sako, kad reiks ir jiems arčiau mūsų keltis. Lyg ir nėra daug 100 km, bet pats patyriau, ką tai reiškia, kai reikia po varžybų vakare ar po treniruotės grįžti į Vilnių, paskui kitą rytą nuvežti vaiką į mokyklą ir vėl važiuoti į treniruotę. Tas susideda ir į sezono galą atsiranda nuovargio.
– Jums 38-eri. Kaip jaučiatės būdamas vyriausias komandoje?
– Pirmiausia stengiuosi jaunimui nenusileisti fiziškai. Aišku, koks Joma (Artūras Jomantas – aut. past.) padrožia: „Tu neįdomus – baigęs treniruotę – pas vaikus ir šeimą.“ Bet bendraudamas su jaunesniais – Margiriu Normantu, Roku Giedraičiu ar Joma – amžiaus skirtumo nejaučiu.
– Kokia jūsų, kaip žaidėjo, ilgaamžiškumo paslaptis – tokio amžiaus jau ne vienas baigia sportinę karjerą?
– Visko neišduosiu (šypsosi). Kai kelerius metus dirbau vasaromis su rinktine, tai alindavo. Bet dabar, sezonui pasibaigus, – atsižvelgiant į tai, koks buvo sezonas, kiek teko žaisti – nuo 2 iki 4 savaičių nedarau visiškai nieko, nes ir galvai, ir kūnui reikia leisti pailsėti. Bet tai nereiškia, kad tada tik valgau ir daugiau nieko neveikiu, guliu lovoje. Tas laikas aktyvus: yra vaikai, kažkur einam, kažką darom, prie namo yra įvairios veiklos.
O paskui pradedu sportuoti, kad palaikyčiau formą, kad raumenynas dirbtų. Mitybą irgi prisižiūriu, nešlamščiu visko paeiliui. Be to, gal ir genai turi įtakos: mama – buvusi lengvaatletė, tėtis – krepšininkas. Visi klausia: „Kada baigsi?“ Nežinau. Dar nenoriu. Kol dar ir sveikatos, ir noro žaisti yra, kol dar manęs kažkam reikia, nesinori kalti vinies ir kabinti batų. Kūnas neblogai laikosi (tris kartus beldžia į stalą), tai...
– Tai kiek dar sezonų planuojate žaisti?
– Susitikę „Siemens“ arenoje su Rolandu Skaisgiriu kaip tik juokavome. Jis buvo vyriausias LKL žaidėjas, 41-ų dar rungtyniavo. Jam sakiau, kad, jeigu atlaikysiu šiuos metus ir dar porą, tada jau baigsiu – noriu būti vyriausias. Bet žiūrėsime, kaip išeis. Kartais gali daug ko norėti, bet kūnas gali nebelaikyti. Visą gyvenimą gyvenu krepšiniu, būnant tokio amžiaus, kūnas dar laiko, plius dar noriu krepšinio. Būna, baigiasi sezonas, rodos, nebesinori žaisti, bet praeina savaitė, dvi, pailsi ir liepos gale jau atsiranda noras. Noriu žaisti, o kiek leis kūnas – kitas dalykas.
– Kokie klubo tikslai šį sezoną?
– Ne tokie, kaip buvo praėjusį sezoną – kovoti ne dėl bronzos, o dėl aukščiausių vietų. Manau, kad kiekviena komanda turi vieną tikslą – nugalėti. Visi nori laimėti, nori būti prizininkai, laimėti aukščiausios prabos medalius. Taip pat ir mes. Norime nugalėti ir žengti kuo aukščiau.
– LKL pastaraisiais metais žiūrovui tapo daug įdomesnis, finale nebėra „rezervuotos“ vietos „Lietuvos rytui“. Koks LKL jums, kaip žaidėjui?
– LKL tapo sunkesnis, tapo įdomesnis. Anksčiau, būdavo, važiuoji kur nors, neskaitant „Žalgirio“ ir dar kokio „Neptūno“, ir galvoji: „Ai, šiandien su tais žaidžiam, truputį palakstysim...“ Dabar to nebėra – kur bevažiuosi, jeigu tik truputį atsipalaiduosi, nesusikaupsi, būsi iš karto nubaustas. Per kiekvienas rungtynes turi būti maksimaliai susikoncentravęs ir pasiruošęs žaisti. P
astaruosius 4–5 metus lygis tik kyla. Mums, žaidėjams, įdomu, bet ir sunku, o žiūrovui tai tikrai įdomu. Pamenu, su tais pačiais „Prienais“ LKF taurės turnyro finaliniame etape prieš keletą metų laimėjome prieš „Žalgirį“, laimėjome prieš „Lietuvos rytą“ ir tapome nugalėtojais. Nuo to ir pačiam Lietuvos krepšiniui tik geriau – didesnė konkurencija, didesnis susidomėjimas.
– O „Žalgiris“, kuris vis dar nepajudinamas iš pirmosios vietos, išties toks nenugalimas?
– Kaip parodė pastarieji metai, komanda gerai sukomplektuota ir niekas negali jos iš pirmosios vietos pajudinti. Laimimos vienos ar kitos rungtynės, bet, kai ateina lemiamas metas ir finalo serija, „Žalgiris“ parodo savo jėgą. Manau, kad kiekvieną sezoną kiekviena komanda renka savo sudėtį, kad nuverstų žalgiriečius iš sosto, pažiūrėsime, ką šie metai parodys.
