„Kiekviename ultrų judėjime yra žmonių, kurių lyderio savybės pasireiškia tuomet, kai komandos palaikymui to labiausiai reikia. Jeigu rungtynių metu komandai juodai nesiseks, o visi stovės nuleistomis rankomis ir pritilusiais balsais, būtent jis nersis iš kailio, bandydamas užvesti tribūną, išjudinti kiekvieną taip, kad skambėtume taip, tarsi būtume įjungę „antrą kvėpavimą“.
Toks yra mūsų triBūnos narys Hilfas, kuris sutiko pasidalinti savo mintimis apie komandos palaikymą namuose, o ypač -išvykose.
Tikimės, jog šis interviu įkvėps ir jus palaikyti mėgiamą komandą tada, kai sunkiu jai metu to palaikymo labiausiai ir reikia.
- Iš pradžių norėtųsi paklausti apie tavo atėjimą į triBūną. Kada prisijungei prie „Rytas Ultras“ judėjimo?
- Žiūrint, ką galima vadinti prisijungimu. Kažkur 2005 metais pradėjau vaikščioti stebėti rungtynių į areną. Į ją atvedė tėtis. „Lietuvos rytas“ man jau tada buvo labai svarbus.
Atsimenu, jog per vieną iš pirmų apsilankymų arenoje tėvai man nupirko itin per didelius Roberto Javtoko marškinėlius. Jie man buvo iki kelių. Tą sezoną „Rytas“ laimėjo Europos taurę, todėl kitą dieną į mokyklą atėjau su tais marškinėliais. Man buvo visiškai nesvarbu, jog su jais atrodžiau kaip su suknele, juk mano klubas tapo čempionais.
Visada žavėjausi fanų kuriamu palaikymu, sėdėdamas centrinėje tribūnoje jau mokėjau visas dainas.
Maždaug 2008-aisiais karts nuo karto pasirodydavau ir „Rytas Ultras“ tribūnoje, o 2010-aisiais jau aktyviai įsijungiau į veiklą.
- Per tiek metų nemažai keliavai ir dabar tavo išvykų statistika atrodo išties įspūdingai (apie 160 išvykų, iš kurių 15 vykstant į užsienį). Bet trumpam sugrįžkime į praeitį. Pasidalink prisiminimais apie pačią pirmąją savo išvyką, kada ir į kur ji buvo?
- Mano pirma išvyka sirgti už „Lietuvos rytą“ buvo ne bendru „Rytas Ultras“ transportu. Bet papasakosiu ir apie ją, ir apie pirmąją kartu su „Rytas Ultras“, nes abi jos man yra ypatingos.
Mano pirmoji išvyka buvo į LKF taurės finalą Panevėžyje 2009 metais. Atsimenu, kad arenoje sėdėjau centrinėje tribūnoje, o priešais mane už treko linksminosi milžiniškas kiekis rytfanių.
Kadangi buvau su „Lietuvos ryto“ šaliku, dar pirmojo kėlinio metu iš aplinkui sėdinčių žiūrovų sulaukiau replikų, jog „Ryto čia nelabai mėgstam“, taigi, pasibaigus šiam kėlinukui, nusprendžiau keliauti prie „Rytas Ultras“.
Atėjęs atsistojau tribūnos viršuje ir pradėjau mėgautis savo buvimu tame sektoriuje. Apėmė toks pasididžiavimo jausmas, kad štai, mes visi kartu kaip vienas, traukiame dainas ir tai darome daug geriau nei „Žalgirio“ fanai.
Noras būti geresniais už juos visada varė ir vis dar varo mane į priekį. Tu turi dainuoti garsiau, tavo choreografija turi būti geresnė, tu tiesiog privalai būti geresnis už savo konkurentus.
Visi žinome, jog tą kartą Panevėžyje „Lietuvos rytas“ fantastiškai laimėjo LKF taurę, galbūt būtent tai padėjo man priimti greitą sprendimą, kad turiu prisijungti prie „Rytas Ultras“. Atsimenu, jog po pergalės vienas stambiausių triBūnos vyrukų tuomet mane, smulkų 15-metį, pakėlė į viršų ir pradėjo sukti ratu. Visur degė blyksinčios ugnelės, kai kurie rytfaniai čiuožė treku į apačią. Buvo tiesiog nereali euforija.
Taigi, po šios išvykos, kitą sezoną nusipirkau abonementą į aktyviausių fanų triBūną. Tačiau pasiryžti keliauti į išvyką kartu su ištikimiausiais sirgaliais man dar prireikė laiko. Vis tik vieną kartą triBūnos narys ir geriausias mano bičiulis M. prikalbino mane važiuoti kartu.
Tai buvo išvyka, vykusi darbo dieną – ketvirtadienį, į Kauną, į Kauno sporto halę. Kaip 16-mečiui pasakyti tėvams, kad jis nori ketvirtadienio vakarą keliauti į Kauną kartu su ultromis?
Na, vis dėlto kažkaip pavyko juos įtikinti, jog viskas bus gerai ir mokslams tai nepakenks. Atmosfera halėje – įspūdinga, iš visų pusių buvo kupini neapykantos kauniečiai, skraidančios monetos bei alaus skardinės. Man visiškai nesuprantamos, pastoviai girdimos frazės, kaip „lenkai“ ar „rusai“.
O kas gali būti smagiau, negu priešų teritorijoje skambėti garsiai? Aha, dainuojame taip, jog jums tektų švilpti savo komandos atakos metu. „Rytas“ tada pralaimėjo, bet išvyka man paliko gerą įspūdį.
Po kiek laiko važiavau į BBL taurės pusfinalį su Rygos VEF, jis taip pat vyko Kaune. Rytfaniams tuo metu nebuvo patys geriausi laikai, klubas pralošė, halė skandavo „Latvija!“.
Turbūt po šių išvykų labai stipriai išaugo mano neapykanta „Žalgiriui“. Pradėjau važinėti vis dažniau, tuo pačiu stengiausi neapleisti mokslų. Norėjau gauti kuo geresnius pažymius, kad tėvai negalvotų, jog „Lietuvos ryto“ palaikymas kenkia mokslams. Todėl prisijungus prie „B Tribūnos“ nuo įprastų 7-8 balų, pažymiai pasikeitė į pastovius 9-10.
- O kokia išvyka (Lietuvoje bei užsienyje) per visus šiuos metus tau labiausiai įsiminė? Kodėl?
- Pradėkime nuo Lietuvos. Kad ir kaip sunku iš tiek išvykų išskirti vieną, manau, jog įsimintiniausia išvyka buvo į Alytų per 15-tąjį „Rytas Ultras„gimtadienį.
Bet pradžiai trumpai priminsiu apie tą sezoną. Tuo metu aš asmeniškai triBūnoje pradėjau būti labai aktyvus, dariau kiek įmanoma daugiau choreografijų, prieš paskaitas keldavausi 6 val. ryto tam, kad nuvykčiau į choreografijų gamybos patalpas ir viską sutvarkyčiau, atsisakydavau kelionių į užsienį su draugais ar šeima todėl, jog savaitgalį laukia namų rungtynės prieš... Pasvalio „Pieno žvaigždes“.
Manau, kad tą sezoną „B Tribūna“ pradėjo puikiai ir keli mėnesiai buvo tiesiog tobuli. Į visas išvykas vežėmė autobusus rytfanių, namuose šėlome, kaip priklauso, mūsų triBūnoje choreografijų buvo daugiau nei visose likusiose Lietuvos tribūnose kartu sudėjus, į Tel Avivą nuvežėme apie 30 žmonių.
Kelios savaitės po šio pakilimo atėjo man asmeniškai skaudžiausia akimirka per visą buvimą „Rytas Ultras“ tribūnoje. 2013 metų gruodžio 22 diena. Tą dieną nusivyliau ne tik savimi, savo draugais, bet jaučiausi ir nuvylęs nemažai garbingų senų „Rytas Ultras“ narių.
Vilniuje prieš „Lietuvos ryto“ – „Žalgirio“ rungtynes „Rytas Ultras“ turbūt pirmą kartą istorijoje gerai gavo į „kaulus“ nuo kauniečių „Green White Boys“. Kokia buvo gėda. Galime didžiuotis, kad nepalūžome, atsigavome ir dabar aukštai iškėlę galvas galime sakyti, jog esame patys geriausi Lietuvoje.
Tačiau metas pratęsti mintį, kodėl man ta išvyka buvo pati įsimintiniausia. Visų pirma, mes ten nuvežėme 107 žmones. Du pilni autobusai į Alytų Lietuvos mastais skamba tikrai įspūdingai. Antra, palaikymas ten buvo tobulas.
Kadangi aš pats esu triBūnos užvedinėtojas, tai tokios rungtynės man būna vienas malonumas. Žmonės dainavo iš visos širdies, buvo galima tiesiog mėgautis mūsų kuriama atmosfera. Paruošėme net dvi choreografijas, taip pat šiek tiek pakūrenome pirotechnikos. All inclusive! (angl. viskas įskaičiuota).
Ir trečia, tai buvo ypatinga proga – „Rytas Ultras“ judėjimo 15-tojo gimtadienio išvyka. Dieną prieš tai rengėme šventę savo mieste su įspūdingu pirotechnikos šou, taigi tos rungtynės buvo kaip vyšnia ant torto ir išskirtinio savaitgalio „uždarymas“.
Kalbant apie užsienį, įsimintiniausia išvyka man buvo į Belgradą. Į krepšinio šventovę – areną „Pionir“. Žaidėme su „Crvena zvezda“.
Nesu didelis Serbijos gerbėjas dėl šios šalies santykių su Rusija. Tuo labiau, esu dar mažesnis Serbijos ultrų scenos gerbėjas, nes, mano nuomone, jas valdo kriminalinio pasaulio žmonės, kurie prisidengę fanų tribūna vykdo nešvarius reikalus. Vien ką sako tai, kad ne vienas ir ne du „Partizan“ bei „Crvena zvezda“ tribūnų lyderiai pastaraisiais metais Belgrade buvo nušauti.
Tai nėra ultrizmas. Galbūt tose grupėse ir yra gerų dalykų – garsus palaikymas, gražios choreo, dideli skaičiai, bet tokie mafijos pasaulio dalykai visą gėrį labai užgožia. Būtent todėl man labai nepatinka, kai „B Tribūną“ kažkas lygina su serbų ar lenkų ultromis. Man jie nėra pavyzdys.
Labiausiai sektinas pavyzdys yra Vokietijos ar Austrijos ultra-style grupių kuriama veikla ir palaikymas.
Gerai, grįžkime prie išvykos. Nepaisant to, kokią „gerą“ nuomonę aš turėjau apie Serbiją ir jos fanus, ši išvyka vis tiek buvo išskirtinė. Juk važiuojame į miestą, kuris apipintas legendų, atmosfera „Crvena zvezda“ rungtynėse buvo viena įspūdingiausių Europos krepšinyje. Taip pat man ji buvo ypatinga tuo, kad tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvos krepšinio ultros suorganizavo išvyką į Belgradą.
Atsimenu, jog 8-iese atėjome prie arenos ir supratome, kad gali būti tikrai „linksma“. Šimtai kreivų žvilgsnių, apsaugos įspėjimai, jog vėliavos į areną jau geriau nesinešti. Iš manęs apsauga konfiksavo net pieštuką.
Užėjome į areną, kuri buvo jau beveik pilna, nors iki rungtynių dar buvo likusios 45 minutės. Joje neskambėjo pop muzikos hitai, per arenos kolonėles buvo leidžiamos dainos apie „Crvena zvezda“, prie kurių prisijungdavo arenos žiūrovai.
Likus 10 minučių iki rungtynių pradžios pasikabinome vėliavas ir užtaikę tylesnį momentą užtraukėme pirmą savo skanduotę, kiek galėdami garsiau skandavome savo klubo pavadinimą.
Tai buvo akimirka, kuri privertė jaustis labai gerai. Nemaža dalis arenos žiūrovų atsistojo ir pradėjo mums ploti už tai, kad atvykome tokį kelią palaikyti savo klubo.
Vis tik atsipalaiduoti negalėjome. Besibaigiant rungtynėms prie mūsų priėjo apsaugos vadas ir liepė nukabinti vėliavas, mat kitaip mes jas prarasime. Atsakėme jam, kad surizikuosime ir nenuimsime vėliavų iki mačo pabaigos.
Rungtynėms pasibaigus vėl priėjo apsaugos vadas ir pranešė: „Lauke, prie jūsų mikroautobuso, renkasi daug žmonių, todėl turite palaukti, kol juos išvaikysime“. Tokios kalbos nenuteikė teigiamai, bet labai nenustebome, kadangi žinojome, kur važiuojame.
Išeję iš arenos galėjome atsipalaiduoti – policijos buvo tiek, jog kažkam įvykti šansų beveik nebuvo. Prie mūsų dar kartą priėjo tas pats apsaugos vadas, kuris ultrų reikaluose gaudėsi labai gerai ir paklausė, ką norime veikti toliau. Atsakėme, kad norime pavakarieniauti. Tad su policijos palyda iš abiejų pusių buvome palydėti į miesto centrą.
Dar labiau nustebome, kai parkuojant miniveną, policija užtvėrė keturių juostų gatvę. Buvome palydėti į restoraną, o nuo ten jau – „darykite, ką norite.“
Atsisveikinę su apsauginiu pradėjome dalintis įpūdžiais iš viso to, kas įvyko. Kitą dieną dar tyrinėjome Belgradą bei legendinius futbolo stadionus.
Kai kam teko sutikti ir ligotų Belgrado „Rad“ chuliganų, kurie gyrėsi, jog tai yra paskutinės jų dienos laisvėje, nes reikės sėsti į kalėjimą už albano padūrimą peiliu. Jiems tai atrodė visiškai normalu. Neapykanta Albanijai Serbijoje – labai didelė. Tokia buvo ta išvyka į Belgradą – kupina įtampos, nuotykių ir naujų įspūdžių.
- Išvykose išties galima patirti nemažai nuotykių, naujų įspūdžių. Tačiau, ar pats komandos palaikymas skiriasi namų varžybose nuo palaikymo išvykose? Kokie skirtumai juntami? Kodėl svarbu palaikyti komandą ne tik namų arenoje?
- Esu skaitęs vieno ultros nuomonę, kurioje jis teigė, jog „tavo grupuotės stiprumą galima matuoti pagal tai, kiek žmonių nuveži į išvyką“. Lietuvoje gal tai nėra taip aktualu, bet nemaža dalimi galima sutikti.
Išvyka pagrinde skiriasi tuo, kad važiuoji į ne savo „teritoriją“. Svečiuose visada gali sulaukti varžovų palaikymo, stengiesi dar geriau reprezentuoti savo miestą, klubą, triBūną. Dėl šios priežasties išvykoje dažnai ir nusiteikimas būna kitoks, todėl palaikymas gaunasi dar galingesnis.
Aš manau, kad bet kuri normali fanų grupė privalo palaikyti komandą išvykose. Kas sunkaus yra nueiti į namų rungtynes? Nieko. Tad skaičius nėra svarbus, bet apsilankyti visose išvykose yra ideologinis klausimas – juk tu esi su komanda visur ir visada.
Lietuvoje atstumai yra labai maži, todėl man labai keista, kai „Juventus“, „Lietkabelio“ ar „Šiaulių“ fanai labai retai kur nuvažiuoja. Gaila, jog ta palaikymo kultūra pas mus neišsivysto.
- Be tavo minėtų atstumų, kuo apskritai skiriasi išvykos Lietuvoje nuo išvykų svetur?
- Europinės išvykos. Jeigu susirenki tinkamus draugus ir nusiteikimą, tai jos yra vienas puikus nuotykis. Pavyzdžiui, aš su kolega S. dviese keliavome į Salonikus. Spėjome ir labiau susipažinti su „Aris“ ultromis, ir pamatyti Graikijos stadionų ypatumus, ir gauti grasinimų iš PAOK fanų.
Išvyka svetur leidžia ne tik pamatyti gražius (arba nelabai) Europos miestus, bet ir susipažinti su visiškai kita fanų kultūra, pasisemti kažkokių idėjų. Nors, atvirai sakant, europinės išvykos neretai mane demotyvuoja, nes grįžtu su mintimis „kodėl ten viskas taip gerai ir masyviai, o mes turime keliese keliauti po Europą?..“.
Iš kitos pusės, tuo Lietuvos ultrų grupės ir yra įdomios ar net egzotiškos. Čia esančių žmonių atsidavimas ir ištikymbė yra aukščiausio lygio.
Papasakok, kur planuoji nuvažiuoti šį sezoną (kalbant apie europines išvykas)? Pasakysiu atvirai – tai yra pirmas sezonas per pastaruosius 5-6 metus, kai jam prasidėjus dar nebuvau susiplanavęs nei vienos Europinės išvykos. Planuoju nukeliauti į Bilbao arba Berlyną ir būtinai „pramušti“ išvyką antrajame Europos taurės turnyro etape (tikiuosi, Rytas jame bus).
- Na ir pabaigai, gal nori dar kažką pasakyti mūsų skaitytojams?
- Nežinau, kiek žmonių, kurie mąsto apie atėjimą į triBūną ir dar drovisi, skaitys šitą straipsnį, bet noriu pasakyti jiems – nebijokite. Nemeluosiu, kaip ir visur gyvenime, taip ir „B Tribūnoje“ yra visokiausio plauko žmonių. Yra tokių, kurie jums turbūt žiauriai nepatiktų, bet yra ir tokių, kurie galėtų tapti jūsų geriausiais draugais. Taip, mes esame vieninga triBūna, tačiau natūralu, jog galima atsirinkti, su kuo bendrauti daugiau, o su kuo – mažiau.
Palaikymas su mumis yra tikrai smagus dalykas, kelionės suteikia gerų akimirkų. Jeigu labiau įsiliesite į palaikymo veiklą, tai pamatysite, kad kartu galite tapti ir labiau organizuoti, atsakingesni. Šios vertybės Ultrų gyvenime yra labai svarbios.
Dažnas žmogus gali galvoti, kad krepšinis ar net komanda mums nerūpi, bet tai yra netiesa. Po rungtynių, kuriose užvedinėjau, esu skaitęs komentarą, jog „tam užvedėjui turbūt išvis nerūpi krepšinis“. Tik tas komentatorius nežino, kad grįžęs namo, aš iš naujo žiurėjau rungtynes.
Jeigu komanda pralaimi, o mes dainuojame dainas, tai ne todėl, jog mums nerūpi. Lietuvoje arenos užtyla, kai komandai nesiseka. Mes neužtylame.
Man labai nepatinka, kai Lietuvoje po nesėkmingos rungtynių pradžios arena „numiršta“. Kaip komandai būti užsivedusiai ir kovingai, kai fanai tokie „apsimyžę“?
Būti triukšmingais, kai komanda laimi, gali visi. Kai komandai nesiseka, kai komandai labai reikia užnugario – tuomet palaikymas turi būti garsiausias. Mūsų klubas mums labai rūpi, atlėk į rungtynes ir įsitikinsi.