Lietuvių žvilgsniai krypsta į Kosovą, kurį drąsiai galima vadinti egzotine šalimi. Tik kalbėti reikėtų ne apie palmes ar apelsinus – 2008 metais nuo Serbijos atsiskyrusi ir nepriklausomybę paskelbusi šalis išgyveno karą, skausmą, nepriteklių ir tikrų tikriausius perversmus, o dabar stato savo rytojų.
„Kosovas turi politinių iššūkių ir visokių smulkių dalykų, kurie apsunkina gyvenimą, tačiau iš esmės tai jau normali valstybė“, – sakė G.Drukteinis. Bet jis įspėjo – praeities šmėklos dar nėra išgyvendintos.
Vieniems grožis, kitiems – pragyvenimas
Apie 190 tūkstančių gyventojų turinti Priština siūlo įvairiausių vaizdų – stovint centre kairėje gali stūksoti gražus dangoraižis ar monumentas, o kitapus gatvės – iš skardų suręsta automobilių plovykla, iš kurios į gatvę teka putos.
Ir jeigu oro uoste tave pasitinka meluojantys „dušmanai“, kuriuos nuvaiko oficialaus taksi atstovas, atvykėlį įsodinantis į iki 2000-ųjų pagamintą ne itin maloniai kvepiantį „Opel Vectra“, tai nereiškia, kad mieste neišvysi modernaus taksi automobilio.
Gal stebėtis ir nereikėtų – juk ir Vilniuje taksi-laužai nėra užmirštas dalykas.
Bet G.Drukteinis pabrėžia – grožio Kosove nestinga. Pradžioje svarbu apsiprasti su keletu keistenybių, bet kai pakeli galvą - kalnų apsuptame slėnyje esantis Kosovas gali užburti.
Tiesa, tai nereiškia, kad G.Drukteinis atidavė savo širdį Kosovui – lygumų šalies žmones visada apžavi kalnai, o sakydamas, kad čia gražiau nei Lietuvoje, jis kalba tik apie peizažą.
„Jeigu leisimės į mikro ar makroekonomines detales ir statistiką, tai tada Kosovui dar tikrai labai daug iki Lietuvos“, – šyptelėjo jis.
Vaizdas įstrigo visam gyvenimui
G.Drukteinis apie Kosovą gali papasakoti labai daug. Čia jis lankėsi penkis kartus, o pirmasis buvo dar tada, kai šalis išgyveno karą. Karštas vanduo svajonė, normalus šaltas vanduo – retenybė, kaip ir stabilus elektros tiekimas.
„Miesteliuose ir kaimuose nuolat mačiau tokį vaizdą: vakare vyrukai automobiliais važiuoja, o tarp tų automobilių vaikščiodavo susikibusios merginos. Visa tai vyko neasfaltuotame kelyje arba aikštėje, tad viskas buvo paskendę dulkių debesyje. Vaizdas buvo makabriškas – važiuoja seni „Mercedes“, „Audi“ ar jugoslaviški „Jugo" automobiliai, jie apšviečia tas merginas, kurios lyg ir pasipuošusios, bet skendi dulkėse. Žiūri ir galvoji, kaip jie kvėpuoja, kaip dulkes nusipurto grįžę namo ir apskritai - kokią prasmę jie ten mato? Bet tokios buvo jų pramogos“, – istoriją prisiminė G.Drukteinis.
Jis patikino, kad apsilankymas Kosovo sostinėje Prištinoje tikrai paliks įspūdį, tačiau prislėgtos šalies vaizdo išvysti jau nebeteks. Kosovas turi nemažai problemų, bet situacija per 15 metų yra pasikeitusi iš esmės.
„Tačiau dabar užaugo tarsi nauja karta. 18-mečiai karą atsimena daugiau iš pasakojimų. Dabartinis jaunimas gyvena tomis pačiomis madomis, kaip ir jų bendraamžiai Lietuvoje. Visi nori gyventi gerai, turėti „iPhone'us“, greitą internetą, žaisti kompiuterinius žaidimus ir keliauti“, – pasakojo G.Drukteinis.
Lietuvių nuo latvių neatskirtų
Kosove futbolas dominuoja, nors vietiniai pabrėžia – jie žiūri ir domisi ne savo šalies, o užsienio futbolo lygomis, mat čia sporto karalių apraizgė parduotų rungtynių ir mafijos šešėlis. Bet ir krepšinis nėra nustumtas į šalį.
„Jie apie Lietuvą žino labai nedaug. Ir realiai – tik per krepšinį. Jie žino Arvydą Sabonį, Žydrūną Ilgauską ar Šarūną Jasikevičių“, – kalbėjo G.Drukteinis.
Ir iš tiesų, krepšiniu besidomintys Prištinos gyventojai labai džiaugėsi, kad į jų namus atvyksta Lietuvos krepšinio rinktinė, tačiau gatvėje paklausinėjus apie būsimas rungtynes ar lietuvius žaidėjus daugelis bandė atsakinėti tik iš mandagumo. Tad greitai tapdavo aišku, kad čia neesame žinomi taip, kaip Tel Avive, kur šiemet vyko Europos čempionato grupių etapas.
„Jie nelabai galėtų mus atskirti ir nuo latvių, nebent savo gyvenime buvo susidūręs su lietuviais ar misijose dirbusiais patarėjais, medikais, stebėtojais iš Lietuvos. Ryga ar Vilnius - jiems tai nėra įdomu, – paaiškino G.Drukteinis. – Štai neseniai Kosovo futbolo rinktinė draugiškose rungtynėse įveikė latvius 4:3, ir po to susilaukiau daug klausimų, ar čia ta pati valstybė, iš kurios ir aš esu?“
Interviu portalui lrytas.lt jis atskleidė daug Kosovo spalvų. G.Drukteinis pasakojo apie tai, kaip pasikeitė Kosovas per pastaruosius keletą metų, kokius vaizdus pamatė pirmą kartą apsilankęs ir ko reikia tikėtis iš vietinių.
Pokyčiai – milžiniški
– Jums tai jau penktoji stebėjimo misija Kosove. Kaip keitėsi ši šalis?
– Pirmą kartą apsilankiau per karą. Kadangi tai buvo XX amžiaus kariaujanti valstybė, ji atrodė baisiai, klaikiai tiek emocine, tiek buitine prasme.
Tačiau šiandieną Kosovas padarė didžiulę pažangą.
Vizualiai, daugeliu atžvilgiu, Kosovas atrodo netgi geriau už Lietuvą. Štai jų architektūroje nėra medinių pastatų. Šie - ne jų kultūros dalis, nes miškų beveik nėra, o mūriniai kaimo pastatai Kosove natūraliai kuria padoresnį vaizdą nei mūsų mirštančių kaimų lūšnos. Įvertinus visą gražų peizažą ir gražių mūrinių namų dominavimą Kosovas vizualiai atrodo geriau už Lietuvą. Žinoma, kai pradedi vertinti ekonominius ir statistinius aspektus, supranti, kad iki Lietuvos čia dar toloka.
Tačiau šalis graži. Kosovas man patinka ir aš jį myliu. Kiek sutikau žmonių, jie – geri, nėra agresyvūs. Net išgėrę jie neturi tos lietuviams būdingos agresijos. Užsieniečiai čia labai gerbiami.
– Daugelis išgirdę Kosovo pavadinimą iškart pradeda galvoti apie laikę užstrigusį ir labai vargingą kraštą Ar šalis laužo šį stereotipą?
– Žinoma, ji varginga ir Kosovas turi daug politinių iššūkių. Juk tai nepriklausoma valstybė, kurią pusė pasaulio valstybių pripažino. Tarp jų – ir Lietuva. Tačiau kita pusė nepripažįsta. Pirmiausia tai – motininė valstybė Serbija, juos palaiko rusai ir daugelis kitų, kurie turi ekonominį interesą bendradarbiauti su serbais.
Dėl to čia kyla daug sunkumų. Pavyzdžiui, Kosovas neturi tarptautinio telefono kodo, todėl visi telefonai yra registruoti arba Slovėnijoje, arba Monake. Kosovo automobilių registracijos numeriai daugelyje šalių nėra pripažįstami, todėl jie su tokiais negali įvažiuoti į tas valstybes.
Kosovo pasas vienur pripažįstamas, o kitur – ne. Yra daug tokių smulkmenų, kurios gyvenimą Kosove paverčia nepatogiu.
Netgi tos pačios skambučių į Lietuvą kainos yra labai didelės.
Karo laikotarpis jau seniai praėjo, tačiau čia ir šiandieną tarnauja įvairių šalių kariai, kurie atlieka misijas.
Bet visais kitais atžvilgiais Kosovas – normali valstybė. Elektra yra, vanduo iš čiaupų teka – ir karštas, ir šaltas. Automobiliai važiuoja, šviesoforai veikia. Netgi gėjų paradas, pirmasis šalies istorijoje neseniai įvyko. Ko daugiau reikia?
Aš čia jaučiuosi labai saugus. Naktimis vaikštai ir niekas nekimba. Be to, žmonės - musulmonai, o tai reiškia, kad vagysčių – nedaug, nors jų pasitaiko.
– Koks buvo Kosovas, kai ten atvykote pirmąjį kartą?
– Kosovas buvo vienos iš Jugoslavijos respublikų Serbijos autonominė dalis. Čia gyveno albanų dauguma . Autonomija lyg ir buvo, bet serbai į albanus žiūrėjo iš aukšto. Nelabai jie čia ką investavo, todėl infrastruktūra nebuvo išvystyta.
Net ir ekonominiu požiūriu Kosovas nebuvo svarbus, nes turėjo tik vieną anglių kasyklą.
Man lankantis pirmą kartą čia praktiškai nebuvo asfaltuotų kelių.
Taip ir atrodė Kosovas su ta visa sovietine Jugoslavijos architektūra, neasfaltuotais arba išdaužyto asfalto keliais.
Per bombardavimus buvo sunaikinta infrastruktūra. Vyravo skurdas. Jeigu vanduo iš čiaupo ir bėgdavo, tai tik plona čiurkšlele. Karšto vandens nebuvo iš viso.
– Kosovas per tą laiką padarė didelį šuolį?
– Kai Kosove apsilankiau trečią kartą 2003 metais, dar jautėsi pokaris. Kitą kartą į Kosovą atvykau jau po 14 metų. Praėjusį pavasarį nustebau.
Keliai jau buvo asfaltuoti, išspręsta nebaigtų statyti namų problema (pagal tarptautinės bendrijos programą, atstatant karo sugriautą infrastruktūrą, vyriausybė apmokėdavo pirmojo aukšto statybą su sąlyga, kad antrąjį aukštą savininkas užbaigs savo lėšomis. Kurių, žinoma, niekas neturėjo. Taip ir stovėjo tie statomi namai su nebaigtas antras aukštais, tačiau žmonės įsigudrindavo išgyventi ir statybvietėse).
Namai pastatyti, o vaizdai aplink – gražūs. Tai slėnis, kurį supa kalnai. Peizažas nuostabus.
Žino lietuvių krepšinį, bet ne pačią Lietuvą
– Į Kosovą atvyksta ir Lietuvos rinktinė. Kiek lietuviškas krepšinis yra čia žinomas?
– Jie apie Lietuvą žino labai nedaug. Ir realiai – tik per krepšinį. Jie žino A.Sabonį, Ž.Ilgauską ar Š.Jasikevičių, tačiau futbolas jiems gerokai įdomesnis. Štai Serbijoje, kaip ir Lietuvoje, krepšinis yra kultas, o Kosove - ne.
Bet apie pačią Lietuvą jie nelabai girdėję. Mūsų nuo latvių neatskirtų, nebent kur nors būtų susidūręs su lietuviais ar misijose dirbusiais patarėjais, medikais, stebėtojais iš Lietuvos.
Ryga ar Vilnius - jiems tai nėra įdomu.
– Ar teko kalbėti su vietiniais apie būsimas rungtynes tarp Lietuvos ir Kosovo krepšininkų?
– Tenka, tačiau jie jokių vilčių ir neturi. Puikiai juos suprantu. Lietuvos rinktinė - visiška lyderė. Bandydamas pakelti jiems nuotaiką juokavau, kad vardan balansuoto žaidimo į aikštę lietuviai eis trise, nes taip FIBA leido. Dar sakiau, kad lietuviai žais tik dešine ranka, o vietiniams FIBA leido kovoti šešiese.
Visi kartu pasijuokėme, ir tiek.
– Kosovo rinktinės treneris – amerikietis, komandoje yra natūralizuotų amerikiečių. Visa Kosovo istorija yra glaudžiai susijusi su JAV. Ar tai labai ryškiai matyti?
– Jie myli amerikiečius, kuriuos laiko savo išvaduotojais. Čia stovi paminklas ir Billui Clintonui, yra ir amerikiečių karvedžiams bei politikams skirtų aikščių ar jų vardais pavadintų gatvių.
Amerika čia yra labai gerbiama ir Kosovo žmonės jaučia didelį dėkingumą. Tikrai, yra už ką.
– Kiek Kosovui iš viso yra svarbus krepšinis?
– Nėra taip, kad krepšinis būtų antrame plane. Yra ir krepšinio aikščių, sporto salių. Kosove labai išvystytas rankinis, todėl yra labai daug bendrų rankinio ir krepšinio aikščių.
Dabar gal kamuolio bumbsėjimo neišgirsi, nes jau ne sezonas, tačiau jie tikrai žaidžia krepšinį vasaromis. Kaimuose galima rasti tų primityvių krepšinio lankų, o sporto prekių parduotuvėse krepšinio kamuolių daugiau nei futbolo, tinklinio ar kokio badmintono rakečių.
Reikia suprasti, kad Kosovas ilgą laiką buvo Serbijos dalis, o ši turi krepšinio religijos kultą, kaip ir Lietuva. Tad neišvengiamai tai atsiliepia ir jų mentalitetui.
Futbolas Kosove tikrai yra populiariausias, bet nepasakyčiau, kad krepšinis nustumtas į šalį.
Atlyginimas – itin mažas
– Sakote, kad Kosovas gražesnis už Lietuvą. O Priština – ar tai jau tipinė Europos sostinė?
– Čia yra daug tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų. Prištinoje - daug užsieniečių, tačiau jie laikini. Visai kaip ir aš, atvykęs porai mėnesių.
Tačiau Prištinoje nėra tautybių kvartalų. Nėra nė vieno kinų maisto restorano. Nėra paplitę suši. Nėra „McDonald's“, nors yra KFC.
Nacionaline prasme Kosovas sudarytas iš septynių tautybių, kurios pažymėtos šalies vėliavoje. Bet albanai sudaro absoliučią daugumą.
Pats Kosovas yra daugiatautė valstybė, bet jeigu apie sostinę kalbėsime kaip apie vakarietišką daugiatautį miestą, kur gyvena įvairių rasių ir tautybių žmonės, tada ne. To nėra.
Pati Priština - prastai išplanuotas didmiestis, kurį neseniai pradėta tvarkyti ir valyti. Žinoma, jeigu lyginsime su tuo, kaip ji atrodė anksčiau, miestas yra daug švaresnis.
– Ar Kosovas yra daug pigesnė šalis nei Lietuva?
– Dvigubai. Čia visiškai normaliai gali pavalgyti už 2,5 euro. Ir nekalbu apie kokį gatvėje parduodamą sumuštinį ar beliašą. Ši šalis yra labai pigi.
– Bet atlyginimai nėra dideli?
– Vidutinis atlygis - apie 200 eurų. Tačiau reikia turėti galvoje, kad čia yra daug su pragyvenimu susijusių niuansų. Už kai ką jie moka, kai ką nemoka. Kai kurios paslaugos nekainuoja. Žmonės sukasi.
Žiūri į tuos žmones - jie lyg ir linksmi. Humoro jausmą išlaiko. Depresijos ar būtinybės prisigerti bei lieti nuoskaudą, kokia valdžia bloga, nėra.
Diskoteka privertė užduoti klausimų
– Kosovas pateikia ir kultūrinių skirtumų. Kas labiausiai stebina?
– Vis bandau išsiaiškinti Kosovo provincijos diskotekos esmę. Prištinoje ji visiškai kitokia, tačiau provincijoje diskotekos ar naktiniai klubai yra kažkokie mistiniai. Juose labai garsiai groja muzika, decibelų tiek, kad maža nesirodo. Tačiau...
Dauguma – vyrukų, nors yra ir moterų. Visi per tą diskoteką sustoja ir žiūri į didžėjų ar vietinį dainininką. Ir niekas nešoka. Vienas kitas gal dar palinguoja. Žmonės net nesikalba tarpusavyje, nes muzika labai garsi.
Vyrai „nekabina“ moterų, o moterys irgi „nekabina“ vyrų.
– Kai tokiame triukšme į juos žiūrėdamas pabūni porą valandų, pradedi galvoti, kur ta prasmė?
– Kažkaip vis jų klausinėju, kodėl niekas nešoka ir nebendrauja, ir jie sako, kad tiesiog dėl to, jog tai - konservatyvi visuomenė.
– Kosovas susiduria su nemaža emigracija. Kaip jaunimas žiūri į atsigaunančią savo šalį?
– Tai – visuomeninis fenomenas. Kai pirmą kartą buvau Kosove, visur jautėsi karas, nuoskaudos, praradimai, neapykanta serbams ir sielvartas. Buvo karinė depresija, kur pusė šeimos gyvena vienoje šalyje, kita pusė – kitoje. Dauguma šeimų buvo išblaškytos karo. Jie gyveno be elektros ir baisiomis sąlygomis.
Tačiau dabar užaugo tarsi nauja karta. 18-mečiai karą atsimena daugiau iš pasakojimų. Dabartinis jaunimas gyvena tomis pačiomis madomis, kaip ir jų bendraamžiais Lietuvoje. Visi nori gyventi gerai, turėti „iPhone'us“, greitą internetą, žaisti kompiuterinius žaidimus ir keliauti.
Vizų Kosovui klausimas yra keliamas nuolat ir tai išsispręs.
Emigrantų skaičius – didelis ir yra svarbus ekonominis veiksnys. Pagrindinės jų kryptys – Vokietija ir Šveicarija, kur žmonės prasimano pinigų.
Daug pinigų jie siunčia į tėvynę, kaip ir mūsų emigrantai. Bet daugelis tarptautinių stebėtojų pastebi vieną fenomeną.
Kosovo žmonės emigracijoje praleidžia daug laiko vakarietiškos civilizacijos visuomenėse, tačiau vos kirtę Kosovo sieną pavirsta žmonėmis, kurie gyvena pagal vietines tradicijas. Nesakau, kad tai yra blogai, tačiau iš esmės tai taip pat reiškia „kosovarišką“ būtinybę važinėt neprisisegus saugos diržo, rūkyti tiesiai po ženklu „Nerūkoma“ ar mesti šiukšles kur papuola.
