FIBA deklaruoja, kad ši naujovė pasitarnaus krepšinio plėtrai: sirgaliai turės daugiau galimybių gyvai pamatyti savo šalių rinktinių žaidimą.
Bet tuo pat metu FIBA kažkodėl „pamiršo“ keletą smulkmenų, rašo sports.ru.
Pirmiausia, tik Europos šalių lygos, spaudžiamos nacionalinių federacijų, nusprendė daryti pertrauką klubiniame sezone. O kitos didžiosios lygos tiesiog ignoravo FIBA naujovę: visi geriausi Europos rinktinių krepšininkai (o taip pat ir kai kurie treneriai – pavyzdžiui, žemyno čempionų slovėnų Igoris Kokoškovas ir Italijos rinktinės Ettore Messina) – atstovauja NBA klubams, dar kai kurie – Kinijos.
Dauguma kitų rinktinėms svarbių žaidėjų rungtyniauja Eurolygoje, kuriai taip ir nebuvo paaiškinta, kodėl FIBA visomis išgalėmis reikalauja iš jos laikyti naujų taisyklių, o iš NBA – ne.
Antra, FIBA visą laiką pamiršta, kad jos vadovaujamas sportas vadinasi krepšinis, o ne futbolas. Pasiruošti atrankos mačams skiriama keletas treniruočių ir, žinoma, nėra laiko jokioms kontrolinėms rungtynėms.
Iki šiol veikusioje tarptautinių varžybų sistemoje rinktinės Europos ar pasaulio pirmenybėms pradėdavo ruoštis prieš mėnesį ar net anksčiau. Bet ir tokio laikotarpio ne visiems pakakdavo sustyguoti iki smulkmenų žaidimą.
Dabar FIBA naujovės pasekmė – atitinkamo lygio krepšinis: ir be ryškiausių žaidėjų, ir be pasiruošimo.
Trečia, remiantis pastarųjų metų patirtimi net nereikia įrodinėti, kad krepšinis – viena labiausiai traumingų sporto šakų, o taip pat – komandinis sportas, kur labai daug kas priklauso nuo žvaigždžių.
FIBA įsipareigojo „langų“ metu apdrausti krepšininkus. Bet vargu ar klubai bus labai laimingi, jei dėl rinktinių varžybų praras savo lyderius, dėl to nepasieks laukiamų rezultatų ir turės ieškoti kokių nors pasiteisinimų prieš savo rėmėjus.
Ketvirta, FIBA atsisakymas turėti NBA žaidėjus per „rinktinių langus“ reiškia, kad iš sirgalių atimama galimybė matyti tikruosius krepšinio burtininkus: tarkim, Kristapą Porzingį ar Giannį Antetokounmpo.
Įvertinus visas minėtas aplinkybes, „langai“ tampa išties kvapą gniaužiančiu eksperimentu, skirtu populiarinti krepšinį.
Pavyzdžiui, Lietuvos rinktinė iškart pasmerkiama kovoti be Jono Valančiūno, Domanto Sabonio, Pauliaus Jankūno, Manto Kalniečio ir kitų svarbiausių krepšininkų. Ir būtent todėl rinktinėje vėl atsiduria Kšyštofas Lavrinovičius. Taip, jam – 38-eri ir jis vis dar žaidžia krepšinį.
Garsiausias Graikijos rinktinėje – Ioannis Bourousis. 34-erių centras po šių metų Europos čempionato lyg ir baigė karjerą nacionalinėje komandoje, bet dabar ištrūko iš klubo Kinijoje, kad padėtų kolektyvui, suburtam iš Salonikų „Aris“, PAOK ir Atėnų AEK krepšininkų . Prancūzijai tenka apsišarvuoti viltimi, kad lyg jaunuolis aikštėje vėl visus išstumdys 35-erių Borisas Diaw. Tuo pat metu lieka spėlioti, ką galvos CSKA legionierius Nando de Colo, kai Prancūzija žais su Rusija, kurios rinktinei atstovaus CSKA žaidėjai Vitalijus Fridzonas ir Sergejus Antonovas, o prancūzo Maskvos klubas neišleis.
Tokia pat nuostabi situacija – ne tik Europoje. Į JAV rinktinę, kurią treniruoja į krepšinio komentatorius persikvalifikavęs Jeffas Van Gundy, atrankos varžyboms sukviesti antrinės NBA G lygos žaidėjai.
Iš visų pasaulio pakraščių žaidėjus vos sukrapštė Kanada. Brazilų, australų sudėtyje – vietinių lygų vyrai.
Apskritai, FIBA ir nacionalinių federacijų žingsniai liudija vienintelį faktą: šis atrankos turnyras – paprasčiausias formalumas, kurį tradiciškai dominuojančios rinktinės bando įveikti mažiausiomis sąnaudomis.
JAV, Australija, Brazilija, Prancūzija pateks į pasaulio čempionatą ir be NBA žaidėjų. Ispanija tą patį padarys be Eurolygos krepšininkų. Kitos federacijos mėgins perlaužti klubų poziciją tuo atveju, jei kažkas eisis ne pagal planą.
Kaip toks atrakcionas gali pakelti krepšinio populiarumą pasaulyje?
Oficialioje FIBA svetainėje – išsišiepęs Andrejus Kirilenka. Rusijos krepšinio federacijos prezidentas džiaugiasi, kad rusų tauta pagaliau pamatys „Lokomotiv“ klubo žaidėjus, vilkinčius rinktinės aprangą.
Rusijos rinktinė – įdomu. Bet keistos sudėties? Žaidžianti prieš Belgiją, Bosniją ir Prancūziją, kuri stebina nebent B.Diaw kūno formomis? Turnyre, kuris vyksta paraleliai su NBA bei Eurolygos mačais ir kurį patys jo organizatoriai vertina kaip formalumą?
A.Kirilenka aiškina, kad Rusijos rinktinės žiūrimumo reitingai Europos čempionate gerokai didesni nei Eurolygos finalo ketverto reitingai. Bet jis turėtų lyginti ne su Eurolyga.
Pasaulio čempionatas turėjo atrankos turnyrą. Jis vykdavo vasarą, žaisdavo padorių sudėčių rinktinės, konkurencingumo lygis buvo visiškai kitose aukštumose. Šis turnyras vadinosi Europos čempionatas.
Bet nuo šiol „Eurobasket“ vyks kas ketverius metus ir jam taip patikusius žiūrimumo reitingus Rusijos krepšinio federacijos prezidentas pats iškeičia į abejotinos kokybės atranką bei keletą mačų namų aikštėje.
Žemutinis Naugardas, kur Rusijos rinktinė pirmadienį priima Belgiją, turi išties kažkuo nustebinti, kad prieš jį nublanktų ankstesnių „Eurobasket“ patrauklumas.
Kodėl gi FIBA daro tokias nesąmones? Yra trys galimi atsakymai.
Pirmas – FIBA pati nesupranta, ką daro. Tai gali pasirodyti keista, bet FIBA valdininkų aiškinimai apie rinktinių „langus“ nesudaro įspūdžio, kad jie suvokia savo veiksmų pasekmes.
Pavyzdžiui, į klausimą, ar jie supranta, kad dabar visos šalys statomos į nelygiavertes pozicijas ir tokios rinktinės kaip, sakykim, Prancūzija neturi savo geriausių žaidėjų, atsakoma: pagalvokite, nauja sistema leis jiems atrasti naujų talentų, kurie pasiruoš pasaulio čempionato dvikovoms.
Atrasti naujų talentų per šešis mačus, kuriuose sprendžiasi patekimo į planetos pirmenybes klausimas? Aha, būtent taip visada ir nutinka...
Antras atsakymas – FIBA specialiai kuria tokią nelygybę.
Pasaulio krepšinio vadovybė yra palaikoma mažų šalių ir yra suinteresuota joms sudaryti kuo palankesnes sąlygas. Tegul ir dirbtiniais metodais.
Kai atrankos turnyrai vyksta vasarą, į juos suvažiuoja visi Porzingiai, Dragičiai ir kiti Gasoliai. Todėl baigtis ten būna aiški: krepšinyje nėra daug intrigos, ilgus metus dominuoja tos pačios šalys, kurios turi talentingesnių žaidėjų.
Kai atranka vyksta klubų sezono metu, lygių skirtumas tarp rinktinių sumažėja ir taip atsiranda šansų egzotiškoms šalims patekti į pasaulio čempionatą. Tai yra gerai ir politiškai, ir krepšinio populiarinimui ten, kur šis sportas menkai išvystytas.
Būtent dėl to FIBA pastaraisiais metais vis plėtė Europos čempionato finalo turnyro dalyvių skaičių.
Trečia versija – tai logiškas žingsnis vykstančiame kare su Eurolyga.
Jau penktus metus FIBA daro makiaveliškai klastingus žingsnius, kad susigražintų į savo kontrolę elitinius Europos klubus.
Pirmiausia buvo bandymai finansiškai sudominti superklubus – šie nepriėmė FIBA pasiūlymų.
Paskui FIBA pabandė į savo Čempionų lygą sutempti Europos taurės komandas, grasindama nacionalinėms federacijoms sankcijomis ir baudomis. Išprievartauti pavyko tik kai kuriuos Italijos, Prancūzijos ir Turkijos klubus. Bet ir tie, greit supratę, kad juos išdūrė, po metų spruko atgal į Europos taurę.
Dabar FIBA daro žingsnius susilpninti Eurolygą ir neleisti jai toliau vystytis į visavertę lygą, kurioje kalendorius absoliučiai užpildytas: visi klubai žaidžia su visais. Dabar Eurolygoje yra 16 klubų, bet jų skaičių planuojama didinti iki 20 ar 24, taip keliant ir Europos taurės varžybų vertę. Tada vietos rinktinių „langams“ išvis neliktų.
Įdomu, kad dėl rinktinių sudėčių problemų FIBA kaltina būtent Eurolygą, nors jokių išlygų atrankos varžyboms savo tvarkaraštyje nenumatė ir NBA ar Kinijos lyga.
Į klausimą, kuo skiriasi NBA, Kinijos lyga ir Eurolyga, FIBA atstovai atsako, kad dvi pirmosios – komercinės organizacijos, o Eurolyga naudojasi valstybine infrastruktūra, todėl privalo nusileisti nacionalinėms federacijoms.
Kai jiems sakoma, kad NBA klubo „Sacramento Kings“ arenos statybai pusę sumos irgi skyrė miestas, FIBA atstovai varto akis ir toliau aiškina, jog tai ne vienas ir tas pats.
Ar yra kokių nors galimybių įgyvendinti naująją atrankos sistemą visoms pusėms tinkamu laiku? Atsakymas paprastas: nėra.
Realiausias variantas – atranka į pasaulio čempionatą per „Eurobasket“, kaip tai būdavo iki šiol. Bet tai neišsprendžia tų uždavinių, kuriuos sau kelia FIBA.
FIBA į rinkodarą žiūri netradiciškai. Visa NBA istorija įrodinėja, kad varžybas reklamuoja žvaigždės. O FIBA įsitikinusi, kad pačios rinktinės yra prekės ženklai, kurie skatins krepšinio vystymąsi.
FIBA visiškai sąmoningai atsisako geriausių pasaulio krepšininkų tikindama, kad be jų tarptautinis krepšinis taps kone geresnis.
Pasipriešinti absurdiškiems FIBA sprendimams niekas nesiruošia. Nuo naują sistemą masiškai kritikuojančių trenerių ir žaidėjų FIBA vadovai purtosi kaip nuo priešų, o nacionalinių federacijų prezidentai, tokie kaip Arvydas Sabonis, nedaro net menkiausių mėginimų prieštarauti generalinei linijai: nei viešomis kalbomis, nei kaip nors keisti situaciją politiškai organizacijos viduje.
O nugalėti FIBA neįmanoma. Netgi tai, kad Tarptautinė krepšinio federacija grasino diskvalifikuoti geriausias pasaulio rinktines – įskaitant Lietuvą, – nepaskatino jos boikoto ar mėginimo įkurti alternatyvią struktūrą.
FIBA vadovybė savo nepakeičiamumu pranoksta netgi Vladimirą Putiną, naudojasi autoritariniais valdymo metodais, o menkiausius bandymus maištauti numalšina balsais „ne krepšinio“ šalių, kurios naudojasi tokiomis pat teisėmis kaip kitos ir iš naujos sistemos gauna privalumų.
Kova tarp FIBA ir Eurolygos – neesminė viso šio proceso dalis. Ir net Europos Komisijos sprendimai, kas neteisus dėl rinktinių „langų“, nieko nelems.
Jei teisi pasirodys Eurolyga, FIBA užsispyrusi laikysis savo beprotybės ir rems trečiarūšių sudėčių rinktinių varžybas.
Jei teisi bus paskelbta FIBA, rinktinės vis tiek nežais optimalių sudėčių, o klubai ras būdų išsisukti nuo prievolių – tarkim, pranešdami apie lyderių „traumas“.
Žvelgiant globaliai – tai visiškai nesvarbu.
Agresyvią FIBA ataką prieš sveiką protą galima sustabdyti vieninteliu būdu: jei visos svarbiausios nacionalinės federacijos susivienys ir stos prieš dabartinę FIBA vadovybę. Bet tai kol kas atrodo nerealu.
