Būtent šioje arenoje Niko Galio vedama Graikijos krepšinio rinktinė iškovojo įsimintiniausią visų laikų pergalę, legendinis kroatas Draženas Petrovičius surengė du nepamirštamus pasirodymus Europos turnyrų finaluose, o iki tol tik SSRS pirmenybėse žibėjęs Šarūnas Marčiulionis prisistatė tarptautinei krepšinio bendruomenei.
Pirmi startavo lengvaatlečiai
Taikos ir draugystės stadionas duris atvėrė 1985 metų vasario 16 d. per Graikijos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionatą. Šios varžybos buvo generalinė repeticija prieš daug svarbesnį renginį – po poros savaičių naujoje arenoje vyko Europos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionatas.
Į Pirėją sugužėjo beveik visas Senojo žemyno lengvosios atletikos žiedas, o ryškiausios varžybų žvaigždės buvo šuolininkas su kartimi ukrainietis Serhijus Bubka, sprinterė vokietė Marita Koch, šuolininkė į tolį rusė Galina Čistiakova, šuolininkai į aukštį švedas Patrikas Sjobergas ir bulgarė Stefka Kostadinova (visi šie lengvaatlečiai buvo pasaulio rekordininkai, o M.Koch ir S.Kostadinovos rekordai nepagerinti iki šiol).
D.Petrovičiaus benefisai
Dar po kelių savaičių į Taikos ir draugystės stadioną įžengė ir didysis krepšinis. 1985 metų balandžio 3 d. Pirėjuje buvo surengtos Europos Čempionų taurės finalo rungtynės, kuriose Draženo Petrovičiaus vedama Zagrebo „Cibona“ nugalėjo Madrido „Real“ klubą 87:78. Kroatų krepšinio Mocartas varžovams atseikėjo 36 taškus.
Čempionų taurės laimėtoju su „Cibona“ tais metais tapo ir Franjo Arapovičius, po gero dešimtmečio apsivilkęs Kauno „Žalgirio“ aprangą.
1989 metų pavasarį Pirėjuje buvo žaidžiamos antrojo pagal rangą turnyro Europos Taurių laimėtojų taurės finalo rungtynės. Jose vėl ryškiausiai spindėjo D.Petrovičius, bet 1989-aisiais kroato krūtinę jau puošė ne „Cibona“, o „Real“ logotipas. Buvęs „karališkojo“ klubo skriaudikas sužaidė vienas įspūdingiausių karjeros rungtynių ir į Kazertos „Snaidero“ krepšį įmetė net 62 taškus. „Real“ šventė pergalę po pratęsimo 117:113 (Kazertos ekipai 44 taškus pelnė brazilas Oscaras Schmidtas).
1993 metų pavasarį tarp Taikos ir draugystės stadiono sienų dar kartą paaiškėjo stipriausias Europos klubas – Pirėjuje buvo surengtas Čempionų taurės finalo ketvertas. Į jį pateko ir „Real“, kuriam tą sezoną atstovavo Arvydas Sabonis.
Madridiečiams lemiamos varžybos susiklostė nesėkmingai. „Real“ jau pusfinalyje sensacingai pralaimėjo Božidaro Maljkovičiaus treniruojamai Limožo CSP ekipai 52:62 (A.Sabonis pelnė 19 taškų). Finale Limožo krepšininkai įveikė Trevizo „Benetton“ komandą 59:55 ir iškovojo svarbiausią žemyno trofėjų. Tuo tarpu „Real“ pralaimėjo ir mažojo finalo rungtynes Salonikų PAOK klubui.
Atradimu tapo Š.Marčiulionis
Praėjusiame amžiuje Taikos ir draugystės stadione buvo surengti du vyrų krepšinio rinktinių turnyrai: 1987 metų Europos čempionatas ir 1998 metų pasaulio čempionatas.
Per 1987 metų Europos čempionatą SSRS rinktinei atstovavo du „Žalgirio“ krepšininkai Valdemaras Chomičius ir Sergejus Jovaiša, bet didžiausiu Pirėjuje vykusio turnyro atradimu tapo Vilniaus „Statybos“ žaidėjas Šarūnas Marčiulionis. Jis pirmą kartą buvo pakviestas į SSRS rinktinę, tačiau iškart tapo rezultatyviausiu jos žaidėju (Europos čempionate įmesdavo 17,9 taško).
Vis dėlto per svarbiausią turnyro dvikovą Š.Marčiulionį nustelbė graikų superžvaigždė Nikos Galis. Jo vedama šeimininkų rinktinė finale, stebint 17 tūkstančių sirgalių, po pratęsimo nugalėjo SSRS komandą 103:101, o pats N.Galis pelnė 40 taškų ir pasiekė Europos pirmenybių finalų rekordą.
1995 metais, kai Graikija dar kartą rengė Europos pirmenybes, varžybos į Taikos ir draugystės stadioną nebeužsuko. Visos rungtynės buvo žaidžiamos 1995 metais atidarytoje Atėnų olimpinėje arenoje.
Dvi didžiausios Graikijos arenos pasidalijo kitą turnyrą. 1998 metų pasaulio čempionatas, kuriame pirmą kartą rungtyniavo Lietuvos rinktinė, vyko ir Pirėjuje, ir Atėnuose.
Lietuvos krepšininkai, tarp kurių buvo dabartiniai „Žalgirio“ treneriai Šarūnas Jasikevičius ir Darius Maskoliūnas, žaidė abiejose arenose. Vis dėlto įspūdingiausią pergalę lietuviai pasiekė Taikos ir draugystės stadione. Jame 1998 metų liepos 30 d. Jono Kazlausko treniruojama rinktinė pirmą kartą oficialiose varžybose nugalėjo JAV krepšininkus 84:82.
Deja, per kitas Pirėjuje žaistas rungtynes Fortūna nuo lietuvių nusisuko. Antrajame etape būtent šiame mieste mūsų šalies krepšininkai pralaimėjo australams ir ispanams. Galutinėje pasaulio čempionato lentelėje Lietuvos rinktinė užėmė septintąją vietą.
Arena atgyja retai
Praėjusiame amžiuje Taikos ir draugystės stadione vyko ir kitų sporto šakų – tinklinio, imtynių, sunkiosios atletikos, gimnastikos – pasaulio ar Europos čempionatai.
Keliuose čempionatuose dalyvavo ir Lietuvos sportininkai, tačiau medalių Pirėjuje vykusiose varžybose mūsiškiai neiškovojo.
Prieš Atėnų olimpines žaidynes Taikos ir draugystės stadionas buvo uždarytas daugiau nei dvejus metus trukusiai renovacijai, o per 2004 metų žaidynes arenoje šeimininkavo tinklininkai. Geriausius įspūdžius iš Pirėjo išsivežė Kinijos moterų ir Brazilijos vyrų rinktinės. Olimpinio turnyro finale kinės nugalėjo ruses 3:2, o brazilai įveikė italus 3:1. Bronzos medaliais džiaugėsi Kubos moterys ir Rusijos vyrai.
Po Atėnų olimpinių žaidynių Taikos ir draugystės stadione nebuvo surengtas nė vienas jokios sporto šakos pasaulio ar Europos čempionatas. Didžiojo sporto aistros po arenos skliautais užverda tik tada, kai „Olympiakos“ krepšininkai žaidžia Eurolygoje arba Graikijos lygoje susitinka su amžinu varžovu Atėnų „Panathinaikos“ klubu. Pirėjo komanda šioje arenoje žaidžia visas namų rungtynes, bet per dvikovas su kitomis Graikijos komandomis tribūnos dažniausiai lieka apytuštės.
Užtat į Pirėją atvykus „Panathinaikos“ krepšininkams, finalo sirena nuaidi ne visada. Sunku suskaičiuoti, kiek kartų didžiųjų varžovų rungtynės buvo nutrauktos dėl to, kad iš tribūnų į aikštę pradėdavo skrieti įvairiausi daiktai nuo monetų ir žiebtuvėlių iki akmenų ir liepsnojančių deglų.
