Tačiau 2014 metų rudenį pavojingu keliu pasukę „raudonųjų“ vadovai nesuklydo ir yra patenkinti trenerio darbo vaisiais. G.Sfairopoulos jau tapo ilgiausiai Pirėjo krepšininkams nurodinėjančiu žmogumi nuo tada, kai 1991-1996 metais komandą treniravo Giannis Ioannidis.
Pirmasis pergalių kalvis
„Olympiakos“ krepšinio šiuolaikinės istorijos pradžia derėtų vadinti 1991 metus. Tais metais „raudonųjų“ krepšinio padalinio vadovu tapo verslininkas Sokratis Kokkalis, kurio milijoninė finansinė injekcija Pirėjo klubą iš pilko Graikijos lygos vidutinioko per vieną vasarą pavertė pretendentu į visus įmanomus titulus.
Vadovauti pradėjusio S.Kokkalio pirmasis darbas buvo susitarti su nauju treneriu. „Olympiakos“ prezidentas nusižiūrėjo Giannį Ioannidį, kuris XX amžiaus devintajame dešimtmetyje kartu su graikų kilmės amerikiečiu Niku Galiu kūrė Salonikų „Aris“ legendą. Pinigų maišą atrišusiam S.Kokkaliui nebuvo nieko neįmanomo, tad 1991 metų vasarą G.Ioannidis ilgai nesvarstydamas padėjo parašą ant „Olympiakos“ pasiūlytos sutarties ir šiame klube dirbo iki 1996 metų.
Pirmąjį G.Ioannidžio darbo sezoną „Olympiakos“ sudėtis dar nebuvo labai galinga, bet komanda su vienintele ryškia žvaigžde Žarko Paspalju sugebėjo Graikijos lygoje užimti antrąją vietą. O 1993 metų pavasarį Pirėjo klubas po ilgos 15 sezonų pertraukos susigrąžino Graikijos čempiono vardą.
Nuo tada šalies pirmenybėse „blondinas“ (šią pravardę gavo tarp tamsiaplaukių tautiečių šviesiais plaukais išsiskiriantis G.Ioannidis) štampavo pergalę po pergalės. „Olympiakos“ čempionu tapo ir 1994-aisiais, ir 1995-aisiais, ir 1996-aisiais.
Viskas neblogai klostėsi ir tarptautinėje arenoje. 1994 metais „Olympiakos“ tapo pirmuoju Graikijos klubu, patekusiu į Europos klubų čempionato (būsimosios Eurolygos) finalą, 1995 metais vėl žaidė svarbiausio Senojo žemyno turnyro lemiamose rungtynėse.
Nedraugiškos skyrybos
Iškovoti labiausiai geidžiamo europinio prizo G.Ioannidžiui nepavyko. Jo auklėtiniai abejas finalo rungtynes pralaimėjo, o 1996 metų pavasarį net nepateko į Europos klubų čempionato finalo ketvertą. Dar blogiau „raudoniesiems“ buvo dėl to, kad tais metais į žemyno viršūnę įkopė jų amžini varžovai – pirmuoju Europos klubų čempionate triumfavusiu Graikijos klubu tapo Atėnų „Panathinaikos“.
Juoda katė tarp S.Kokkalio ir G.Ioannidžio perbėgo dar anksčiau – 1995 metų pavasarį. Tačiau kol rezultatai buvo geri, klubo savininkas bijojo rūstinti sirgalius, todėl treneris dirbo iki 1996 metų vasaros.
Tuo tarpu 1996 metais Europos klubų čempionato ketvirtfinalyje patirta nesėkmė tapo pakankamai svaria priežastimi atsisiveikinti su G.Ioannidžiu ir ieškoti kito trenerio. „Blondino“ neišgelbėjo nei apgintas Graikijos čempiono vardas, nei epinė pergalė prieš „žaliuosius“ (lemiamose Graikijos lygos finalo rungtynėse „Olympiakos“ mirtinus varžovus sumindė sunkiai įsivaizduojamu 35 taškų skirtumu 73:38).
Nors S.Kokkalis ir G.Ioannidis išsiskyrė nedraugiškai, Pirėjo sirgalių meilė treneriui neišblėso. Kai 1996 metų rudenį G.Ioannidis atvyko į Taikos ir draugystės areną su savo naujuoju klubu Atėnų AEK, tribūnos jį sutiko plojimais.
„Girdėdamas plojimus didžiavausi sirgaliais. Jie elgėsi teisingai. Niekas nešvilpė, neatsinešė įžeidžiančių plakatų. Buvo tik plojimai“, - džiaugėsi vienas „Olympiakos“ lyderių Panagiotis Fassoulas (beje, vėliau tapęs Pirėjo meru).
Akmens užantyje nenešiojo ir G.Ioannidis. „Linkiu, kad ši pergalė pradėtų „Olympiakos“ atgimimą, - po rungtynių, kurias laimėjo Pirėjo komanda, varžovus pasveikino AEK treneris. – Pralaimėjimas manęs nenuliūdino. Daug metų skyriau tam, kad paversčiau „Olympiakos“ neįveikiama komanda, todėl AEK klube pradirbęs tik tris mėnesius negalėjau tikėtis pergalės“.
Laikui bėgant atlėgo ir S.Kokkalis. O pasimiršus nesutarimams G.Ioannidis netgi grįžo į „Olympiakos“.
Pasidavė serbų madai
1996 metais atsisveikindamas su G.Ioannidžiu, S.Kokkalis tvirtai žinojo, kuriam treneriui norėjo patikėti komandą. „Olympiakos“ prezidentas ėmėsi vilioti buvusį Salonikų PAOK ir Atėnų „Panionios“ klubų bei Jugoslavijos rinktinės trenerį Dušaną Ivkovičių.
„Raudonųjų“ vadovui padarė įspūdį geri D.Ivkovičiaus treniruotų komandų rezultatai, tačiau labai svarbi buvo ir trenerio kilmė. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Jugoslavijos treneriams tiesiog užplūdus Europą, madai juos kviesti neatsispyrė ir S.Kokkalis (beje, „Olympiakos“ futbolo klubo treneris tuo metu irgi buvo serbas).
Jau pirmąjį D.Ivkovičiaus darbo sezoną S.Kokkalis ir „raudonųjų“ sirgaliai gavo viską, ko troško. 1997 metais „Olympiakos“ iškovojo Graikijos taurę, pirmą kartą tapo Eurolygos čempionu ir dar sykį apgynė Graikijos čempiono vardą.
Tačiau kitus du sezonus Pirėjo krepšininkai nelaimėjo nė vieno titulo, tad 1999 metais pasibaigus sutarčiai dideliu noru ją pratęsti nedegė nei D.Ivkovičius, nei S.Kokkalis. Įdomu, kad D.Ivkovičius patraukė tuo pačiu keliu, kaip ir G.Ioannidis – iš „Olympiakos“ perėjo į AEK.
Ž.Obradovičių paliko varžovams
Prieš išvykdamas D.Ivkovičius savo įpėdiniu pasiūlė kitą serbą Željko Obradovičių. S.Kokkalio geidžiamiausių sąraše Ž.Obradovičiaus pavardė irgi buvo įrašyta labai aukštai. Tačiau asmeninę iniciatyvą parodė S.Kokkalio svainis, kuris kartu buvo ir Pirėjo klubo viceprezidentas, Giorgos Salonikis. Jis užbėgo už akių savo viršininkui, pats susisiekė su G.Ioannidžiu ir pradėjęs jį įkalbinėti grįžti į „raudonųjų“ gretas. S.Kokkalis nenorėjo laužyti padėjėjo pažado, todėl G.Ioannidžiui sutikus, parengė naują sutartį.
Savo ruožtu „Panathinaikos“ labiausiai įkalbinėjo būtent G.Ioannidį, o Ž.Obradovičius „žaliesiems“ buvo geriausiu atveju antrasis variantas.
Galiausiai 1999-ųjų vasaros trenerių saga baigėsi tuo, kad Ž.Obradovičiaus labiausiai norėjęs „Olympiakos“ gavo G.Ioannidį, o G.Ioannidžio labiausiai norėjęs „Panathinaikos“ gavo Ž.Obradovičių.
G.Ioannidžio sugrįžimas į „raudonųjų“ stovykla virto tikra katastrofa. 2000 metų pavasarį „Olympiakos“ pralaimėjo viską, ką buvo įmanoma pralaimėti (užėmė tik trečiąją vietą Graikijos lygoje, iškrito Graikijos taurės aštuntfinalyje ir Eurolygos aštuntfinalyje), ir klubo vadovai garsiam treneriui vėl parodė duris.
S.Kokkalis labai nenorėjo smarkiai nuvylusiam G.Ioannidžiui mokėti kompensacijos už sutarties nutraukimą. Treneris kreipėsi į teismą, bet pinigų negavo net laimėjęs bylą. G.Ioannidžiui buvo sumokėta tik tada, kai S.Kokkalis perleido vadovo pareigas broliams Aggelopoulams.
Trenerių karuselė
Nuo tada Pirėjo klube įsisuko pašėlusi trenerių karuselė. Nors daug krepšinio specialistų, tarp jų – Ž.Obradovičius, mėgsta kartoti, jog tikrai komandai sukurti reikia trijų sezonų, „Olympiakos“ savininkams – nei S.Kokkaliui, nei vėliau jį pakeitusiems broliams Aggelopoulams – kantrybės neužteko. Šiame amžiuje dar nė vienas treneris Pirėjo klube nedirbo trijų pilnų sezonų (skaičiuojant nuo pirmojo sezono pasirengimo pradžios iki trečiojo sezono paskutiniųjų rungtynių).
2000 metais G.Ioannidį pakeitė tuo metu vyriausiojo trenerio patirties visai neturėjęs 34-erių Ilias Zouros. Nors 2002 metų pavasarį jam su „raudonaisiais“ pavyko iškovoti Graikijos taurę, sezonui pasibaigus S.Kokkalis nusprendė ieškoti labiau įgudusio vairininko.
2002 metų vasarą Pirėjo komanda buvo perduota slovėnui Slobodanui Subotičiui, bet jis neiškovojo nė vieno titulo ir buvo atleistas 2003 metų pabaigoje. Sezonui jau įsibėgėjus „Olympiakos“ treneriu tapo serbas Dušanas Šakota, tačiau jam net nebuvo leista Pirėjuje sulaukti sezono pabaigos – pavasarį laikinuoju treneriu buvo paskirtas vienas labiausiai patyrusių komandos žaidėjų Milanas Tomičius.
2004-2006 metais Pirėjo krepšininkai klausėsi Jono Kazlausko nurodymų. 2006 metų vasarą broliai Aggelopoulai norėjo, kad lietuvis dirbtų toliau, tačiau jam nepavyko suderinti pareigų „Olympiakos“ klube su Kinijos rinktinės trenerio darbu.
2006 metų vasarą į Pirėją atvyko izraelietis Pini Geršonas. Tačiau jo labai nemėgo „Olympiakos“ aistruoliai, o ir broliai Aggelopoulai nebuvo patenkinti tuo, kad net ženkliai padidinus biudžetą „raudonieji“ nenutraukė titulų bado.
Kai P.Geršonas buvo išvytas, 2008 metų vasarį prie komandos vairo stojo Graikijos krepšinio guru Panagiotis Giannakis. Su juo „Olympiakos“ dukart iš eilės pateko į Eurolygos finalo ketvertą, 2010 metais iškovojo Graikijos taurę (tai buvo pirmas klubo titulas po aštuonerių metų pertraukos), bet savitą požiūrį visais klausimais turintis P.Giannakis nesutarė su savininkais dėl pagrindinių komandos komplektavimo principų, todėl 2010 metų vasarą sutartis nebuvo pratęsta.
D.Ivkovičiaus sugrįžimas
Išsiskyrę su legendiniu graiku, broliai Aggelopoulai pateikė pasiūlymą legendiniam serbui – į Pirėją po vienuolikos metų pertraukos grįžo D.Ivkovičius. Nors 2010 metais „Olympiakos“ žymiai sumažino biudžetą ir atsigręžė į jaunesnės kartos graikų krepšininkus, D.Ivkovičius su pasikeitusia komanda vertė kalnus: 2011 metais iškovojo Graikijos taurę, o 2012 metais „raudonieji“ tapo Eurolygos čempionais ir Graikijos čempionais (abu titulus susigrąžino po 15 metų pertraukos).
Dar sudarydamas sutartį D.Ivkovičius pažadėjo, kad dirbs du sezonus. Suprantama, po 2012-ųjų triumfo „Olympiakos“ savininkai įkalbinėjo trenerį likti, bet jis buvo neperkalbamas.
Sudėtingos misijos išlaikyti „raudonuosius“ viršūnėje ėmėsi 47 metų Giorgos Bartzokas, iki tol dirbęs tik nedideliuose Graikijos klubuose. Beveik nepasikeitusios sudėties komanda, vadovaujant G.Bartzokui, 2013 metais prarado Graikijos čempionės vardą, bet apgynė Eurolygos čempionės vardą, todėl broliai Aggelopoulai buvo patenkinti trenerio darbu.
Tačiau kitą sezoną rezultatai pradėjo blogėti, o G.Bartzokas prie atsarginių suolo tik bejėgiškai skėsčiojo rankomis. Nors broliai Aggelopoulai neskubėjo imtis drastiškų priemonių, tragiška 2014-2015 metų sezono pradžia (Pirėjo komanda Graikijos taurės ketvirtfinalyje triuškinamai nusileido „Panathinaikos“, o Graikijos lygoje pralaimėjo autsaideriui Kifisijos „Dimoulas“) galutinai išklibino G.Bartzoko kėdę.
Netikėtas kandidatas
Kai „Olympiakos“ nutraukė sutartį su G.Bartzoku, prie komandos vairo vėl stojo nuo 2008 metų trenerio padėjėju dirbantis M.Tomičius. Jis greitai sugrąžino „raudonuosius“ į pergalių kelią, todėl netgi buvo manoma, jog serbas taps nuolatiniu treneriu.
Vis dėlto broliai Aggelopoulai svarstė kitas kandidatūras. Jų sąrašo viršūnėje buvo „Olympiakos“ jau dirbęs I.Zouros, kitas graikas Fotis Katsikaris, serbas Aleksandaras Džordževičius. Tuo tarpu G.Sfairopoulos minėtas tik kaip atsarginis variantas. Vis dėlto po kelių savaičių atsarginis variantas tapo pagrindiniu ir 2014 metų lapkričio 1 d. „Olympiakos“ pasirašė su G.Sfairopoulu dviejų sezonų sutartį.
2015 metų vasaros pradžioje Pirėjo komandai susigrąžinus Graikijos čempionės vardą, broliams Aggelopoulams buvo dažnai primenama, kad G.Sfairopoulos nebuvo pagrindinis kandidatas.
„Po pralaimėjimo taurės turnyro ketvirtfinalyje privalėjome rasti išeitį iš krizės. Ilgai rinkomės trenerį, bet neturėjome teisės klysti. Daugelis mums prikaišioja, kad G.Sfairopoulos nebuvo mūsų pirmasis pasirinkimas, bet dabar tai visiškai nesvarbu. Su Gianniu kalbėjome dar prieš priimdami galutinį sprendimą. Jis puikiai tiko mūsų filosofijai ir buvo idealus pasirinkimas. Dabar esame patenkinti ne tik rezultatais, bet ir tuo, kaip G.Sfairopoulos atlieka savo darbą“, - kritikams atkirto Panagiotis Aggelopoulos, o treneriui iškart pasiūlė pratęsti sutartį dar trims sezonams.
Kas yra G.Sfairopoulos?
Dabartinis „Olympiakos“ treneris gimė ir užaugo Salonikuose. Jo tėvas Savvas Sfairopoulos buvo neblogas futbolininkas, žaidęs saugo pozicijoje Graikijos stipriausios lygos Kalamarijos „Apollon“ ir „Olympiakos“ klubuose, bet sporto virusu vaikystėje užsikrėtęs Giannis pasuko ne tėvo pėdomis. Sūnus susidomėjo devintajame dešimtmetyje Graikijoje beprotišką pakilimą išgyvenusiu krepšiniu.
Gabus vaikinas pateko į antrojoje lygoje žaidusią Kalamarijos „Apollon“ komandą (Kalamarija – Salonikų pašonėje esantis miestas), bet greitai suprato, kad ryškia krepšinio žvaigžde netaps, ir būdamas vos 19 metų pradėjo treniruoti „Apollon“ klubo vaikų komandą.
1994 metais G.Sfairopoulos, kuriam tuo metu buvo 27-eri, tapo ketvirtojoje lygoje žaidusios „Apollon“ vyrų komandos vyriausiuoju treneriu, o 1997 metais buvo pakviestas dirbti trenerio padėjėju viename galingiausių Graikijos klubų Salonikų PAOK.
Paskui G.Sfairopoulos trenerio padėjėjo pareigas ėjo „Olympiakos“ (2005-2008 m.) ir Maskvos CSKA (2011-2012 m.) klubuose, Graikijos rinktinėje, trumpai stažavosi NBA lygos „Cleveland Cavaliers“ ir „Houston Rockets“ klubuose.
„Olympiakos“ ir CSKA komandose bei Graikijos rinktinėje G.Sfairopoulos patarinėjo vyriausiuoju treneriu dirbusiam lietuviui Jonui Kazlauskui.
G.Sfairopoulos paragavo ir stipriausioje Graikijos lygoje žaidusių, bet ne pačių stipriausių klubų vyriausiojo trenerio duonos. Salonikietis kelis sezonus stovėjo prie Rodo „Kolossos“ (2008-2011 m.), paskui – Atėnų „Panionios“ (2012-2014 m.) vairo.
Kai G.Sfairopoulo vadovaujami „Panionios“ krepšininkai du sezonus iš eilės pateko į Graikijos lygos pusfinalį, tai tapo ženklu, jog šis krepšinio specialistas gali imtis darbo ir elitiniame Eurolygos klube.
Savininkai lieka ramūs
„Mano tėvas du sezonus žaidė „Olympiakos“ komandoje. Po 50 metų žengdamas tėvo pėdomis – nors ir kitoje sporto šakoje, ir kitame vaidmenyje – jaučiuosi be galo laimingas“, - prisistatydamas „raudonųjų“ sirgaliams 2014 metų lapkritį sakė G.Sfairopoulos.
Sirgaliai abejojo, ar pasirinkta teisingai, todėl nebuvo tokie laimingi. „Visų pirma, puikiai žinau, koks didis yra „Olympiakos“ klubas. Žinau, kokį didelį spaudimą jaučia visi „Olympiakos“ treneriai ir žaidėjai. Žinau, kokia yra klubo prezidentų filosofija, jų požiūris ir reikalavimai. Žinau, kur ėjau ir kokio darbo ėmiausi, bet mano sukaupta patirtis leidžia man labai greitai prisitaikyti naujoje vietoje“, - nuraminti skeptikus bandė naujasis treneris.
„Mano krepšinio filosofijos pamatas – gynyba. Svarbiausia yra sustabdyti varžovus, o gera gynyba padeda sukurti gerą puolimo ritmą. Gerai ginantis galima perimti kamuolį ir lengvai pelnyti taškus greitoje atakoje. Taigi puolimas prasideda gynyboje“, - savo požiūrį į krepšinį išdėstė G.Sfairopoulos.
Žodžiai sirgalių abejones galėjo išsklaidyti tik iš dalies. „Raudonųjų“ aistruoliai G.Sfairopoulą pripažino tik tada, kai jo treniruojama komanda pradėjo rinkti titulus. Jau pergalė 2015 metų Graikijos lygos finale buvo ypatinga, nes „Olympiakos“ pirmą kartą lemiamą seriją laimėjo sausu rezultatu 3:0. O 2016 metais Pirėjo komandai apgynus Graikijos čempionės vardą, G.Sfairopoulos tapo pirmuoju šiame amžiuje treneriu, nuvedusiu „raudonuosius“ į viršūnę du sezonus paeiliui.
Tiesa, ir praėjusį, ir šį sezoną buvo labai nemalonių akimirkų. Pernai „Olympiakos“ pateko tiek į Eurolygos, tiek į Graikijos lygos finalą, bet pralaimėjo abejas lemiamas rungtynes, o šį sezoną gavo jau kelis skaudžius antausius: pralaimėjo AEK klubui šalies taurės finale, Graikijos lygoje smarkiai atsiliko nuo reguliariojo sezono nugalėtojo vardą užsitikrinusio „Panathinaikos“, o ir Eurolygoje patyrė kelis žeminančius pralaimėjimus (Vitorijos „Baskonia“ ir „Chimki“ sudaužė Pirėjo krepšininkus apie 30 taškų skirtumu).
Kelios sirgalių grupelės ir kai kurie karštakošiai žurnalistai vos ne po kiekvienos nesėkmės ragino brolius Aggelopoulus imtis ryžtingų veiksmų ir ieškoti kito trenerio. Tačiau „Olympiakos“ savininkai liko ramūs. Paklausti apie G.Sfairopoulo ateitį, broliai Aggelopoulai nesileisdavo į ilgas kalbas, bet trumpai ir aiškiai pasakydavo, kad treneriu visiškai pasitiki.
