Žurnalistės Daivos Žeimytės ir buvusio krepšininko Sergejaus Jovaišos pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Jūs 1972–1989 m. buvote Kauno „Žalgirio“ žaidėjas – tai buvo prieš 46-erius metus. Tai visiškai kitas laikmetis, kita situacija, bet emocijos, kurios buvo tada ir dabar, kai mes stebime „Žalgirį“, kaip jam sekasi Eurolygoje, turbūt panašios?
– Be abejo. Aš nuo tų laikų laikau save žalgiriečiu ir jaučiuosi komandos nariu, nors esu už ekrano ar toli nuo aikštelės. Ir sapnuose dar save matau bėgiojantį su garbinga žalia uniforma.
– Antradienį turėjote jausti labai stiprius jausmus matant, kaip visa arena žaliavo nuo žalgiriečių marškinėlių. Prisiminus legendines kovas su CSKA, kai buvo toks pats stiprus palaikymas, galima sakyti, kad „Žalgiris“ ir dabar kuria stebuklus bei vienija tautą.
– Taip, kažkas panašaus į buvusį jausmą. Kai pamatai stebuklą, arena – žalia, tai kažkoks naujas variantas, kuris įstrigs ilgam. Jis mus labai linksmai nuteikia, iškelia savigarbą. Ir, be abejo, veikia ir priešininkus. Aikštelėje žali, visos tribūnos žalios. Tos spalvos suvienija visą Lietuvą.
– Šiomis dienomis kalbama apie tai, kad Kauno „Žalgiris“ tampa fenomenu, tai naujas šio klubo istorijos etapas. Ką manote?
– Be abejo. Prieš beveik 20 metų „Žalgiris“ vieną kartą ir paskutinysis per tą amžių tapo Eurolygos čempionu. Praėjo tikrai daug laiko. Dabar matome pakilimą, daug labai gerų sutapimų lydi komandą. Geras treneris, gera atmosfera, pasišventęs savo darbui klubo direktoratas. Kai pergalės ateina, tuoj pat dėmesys padidėja.
Ir futbole, ir ledo ritulyje, kaip dabar matome, jeigu būtų pergalių daugiau, susidomėjimas ta sporto šaka irgi išaugtų. Mes, lietuviai, esame emocingi, aistringi, norime tų pergalių. O krepšinis nuo senų laikų karts nuo karto apie save primena skambiomis pergalėmis. Čia ir fenomenas, kodėl mes mėgstam krepšinį.
Kitos sporto šakos kartais blyksteli savo pasiekimais, bet nėra tokio stabilumo. O čia ir Lietuvos rinktinė, seniausias Lietuvos klubas. Aišku, yra vienas mažas „bet“ ir vyresnio amžiaus žmonės tą akcentuoja, kad būtų geriau, kad kaip tais laikais, Kauno ekipoje žaistų vieni lietuviai.
Bet šiais laikai tikrai to neįmanoma, mes neišlaikytume konkurencijos. Keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai. Labai smagu kai tie, kurie įsilieja į „Žalgirio“ komandą, tampa tarsi šeimos nariais. Pažiūrėkime, koks bendravimas tarp jų. Jie išvažiuoja į kitus klubus ir vis tiek yra tamprus bendravimas tarp išvažiavusių komandos žaidėjų. Tokia šeimyninė aplinka palieka amžiną, neišdildomą įspūdį, kad tu esi čia reikalingas, buvai žymus, gerbiamas ir mylimas. Duok Dieve, kad tai tęstųsi ir tęstųsi.
– Tas „Žalgiris“, kuriame jūs žaidėte, ir dabartinis – matote kokių nors panašumu ar yra daugiau skirtumų?
– Yra ir panašumų, ir skirtumų. Į detales nesinori lįsti, bet ir kituose Europos ir pasaulio klubuose yra ir draugystė, ir visa kita. Bet mums, kaip mažai tautai, reikėjo kažkokio kelrodžio. Sportas buvo vienas iš tų dalykų. Sportas šaliai sėkmingas, kai „Žalgiris“ buvo sėkminga komanda – ji ir vienijo visus, ir atkreipdavo dėmesį. Mes prisimename tais laikais tuščias gatves, mini televizorius studentų auditorijose. Dabar krepšinis tapo žymiai intensyvesnis, einant prie pačios žaidimo struktūros, daugiau reikalaujantis energijos, žinių. Mes tada buvome vos ne savamoksliai. Mūsų geriausi treneriai net neturėdavo galimybių išvykti kur nors stažuotis. Įsivaizduokite, jeigu mes Europos taurėse pradėjome žaisti, mes negaudavom jokios medžiagos apie kitus klubus. Dabar tai juokinga, išnarsto kiekvieną varžovą po kaulelį, žino visas jo gerąsias, blogąsias savybes, per kur atakuoti. Kaip dabar Šarūnas Jasikevičius – jis nustato, kur mes stipresni, kur varžovas silpnesnis. Tada mes važiuodavome vos ne apgraibomis. Gerai, jeigu su kažkuria komanda jau buvai anksčiau susitikęs.
– Gal ir gerai, tada mažiau lūkesčių prisikuri? Negali nuspėti, nežinai, ko tikėtis, tada atiduodi visas jėgas ir žaidi? O dabar žinai, kad varžovas padarys taip, o ne kitaip, pats kažko nepadarei – gali būti savigrauža, didesnis atsakomybės jausmas.
– Tada mums vienaip ar kitaip buvo lengviau, ta prasme, kad 1990-siais mes turėjome Arvydą Sabonį ir buvome pasiekę įvairaus rango pergalių. Tada mes jausdavomės lyg turintys nugalėtojo mentalitetą. Ir kai tu važiuoji, tau nesvarbu prieš ką žaisti – tu turi A.Sabonį, mes patys ne iš kelmo spirti, tiesiog susitvarkydavom su visais varžovais ir nesvarbu, jį pažįsti, ar nepažįsti. Jokio skirtumo. Mes ėjome ir primesdavome savo žaidimą, o varžovai, kad ir kaip jie besistengtų, vis tiek krisdavo. Nes A.Sabonis visada laimi.
– O jeigu kalbėtume apie trenerius – legendinis treneris Vladas Garastas ir Šarūnas Jasikevičius. Galėtumėte palyginti? Rastumėte panašumų?
– Abu patriotai, mylintys komandą iki gyvenimo pabaigos – tikrai. Bet dėl žinių bagažo – skirtumas milžiniškas. Jeigu gaudavai seną juodai-baltą vaizdo kasetę ir pamatai 10 minučių kitos komandos žaidimo, kad galėtum pasiruošti varžyboms – tada tai buvo kažkas... Dabar klausimų nekyla apie tų laikų palyginimus.
– O charakterio savybės?
– Š.Jasikevičius yra tas, kuris labiau reikalauja. O mes būdavome kaip šeima, o V.Garastas mums būdavo labiau kaip šeimos tėvas. Diplomatiškas, suprasdavo, kad mes laimėti taip pat norime, mums galvos labai nesukdavo. Aišku, kažkur švelniai, rafinuotai, delikačiai, neskaudžiai pirštuku pamojuodavo, mes viską suprasdavome. Dabar mes matome kai kuriuos trenerius, ne tik Š.Jasikevičių – atsakomybė didžiulė, visi nori pergalių, dideli pinigai. Tada nebuvo tų pinigų, laimi ar pralaimi nėra didelio skirtumo. Bet Š.Jasikevičius reikalauja įvairiomis formomis, matome ir technines pražangas. V.Garastas – aš neprisimenu, kad jis būtų gavęs kokią techninę, gal kokią vieną už netinkamą žodelį. O Š.Jasikevičius – vienas iš techninių pražangų rekordininkų.
– Mūsų klubus yra treniravę nemažai užsieniečių trenerių. Ar tai, kad treneris yra lietuvis, turi kažkokią reikšmę?
– Šitas treneris lietuvis tiek pamatė, kad kažin ar koks geras treneris yra tiek matęs. Jis matė daug trenerių, daug stilių. Š.Jasikevičius yra fenomenalus ta prasme, kad jo sugerta informacija niekur nedingo. Jis labai moka situaciją vardyti per žaidėjų galimybes, duoda jiems užduotis. Jis neliepia jiems šokti virš lanko kaip sprinteriui, bet protingai, ramiai išpildyti detales, visą planą, kuris yra kvalifikuotai paruošiamas. Tai žmogus su didžiuliu žinių bagažu. Ypatingai svarbu, kad jis pats yra praėjęs kelią kaip žaidėjas. Jis žino, kaip skauda, kai jam įduria, o ne tik mato iš šalies. Čia mums labai pasisekė. Būtų labai gaila po kokių dviejų metų, jeigu mes jo netektume ar turėtume atsisveikinti su tokio lygio treneriu.
– Jis geidžiamas treneris visoje Europoje.
– Be abejo. Bet kas nupirktų už trigubus pinigus. Bet ar Šarūnui jų labai reikia, nežinau. Jis gali dar Kaune gyventi ir mus džiuginti. Nes su vidutine komanda mes užlipom taip aukštai. Kas galėjo patikėti, kad vienas žingsnis iki išsvajoto finalinio ketvirto? Čia realu.
– Kauno „Žalgiris“ visiškai neseniai išgyveno labai sunkius laikus. 2013 m., kai buvo perimtas Kauno „Žalgirio“ valdymas, komandą slėgė 12,3 mln. eurų skola, grėsė bankrotas. Klubas netgi prašė fanų, kad šie gelbėtų seniausią Lietuvos klubą. Per trejus metus skolą pavyko sumažinti ir 2016-2017 sezoną „Žalgiris“ pasitiko su 8,4 mln. eurų biudžetu, vienu iš mažiausių Eurolygoje. Kas šiuo atveju buvo esminis momentas, kodėl klubui pavyko išlikti?
– „Žalgiris“ išliko dėl atsidavusių savo klubui entuziastų – už tikrai nedidelius atlyginimus, kartais jų negaunant. Buvo toks treneris mano bendražygis Gintaras Krapikas. Jis tiek yra atsidavęs, kaip ir visi mes – tiesiog aukojo save komandai. Duonai ir sviestui gal užteko, bet kažko ypatingo – ne. Mes su tam tikru pavydu žiūrėjome, kaip kiti klubai stiprinasi, iš kur jie gauna finansavimą. Bet sunkiausia buvo suvokti, kai vienas ar kitas vadinamas gelbėtojas ateina ir padaro dar blogiau. Komanda tuo laiku išliko ir dėka to, kad išliko ir žiūrovai. Po truputėlį, grūdas po grūdo buvo sunešama į tą komandos biudžetą. Sugrįžo vienas kitas žaidėjas, kiti pasiliko, patys savus užsiaugindavome, pavykdavo kartais įsigyti ką nors geresnio už prieinamą sumą. Dabar skolos mažėja, kadangi sezonas labai sėkmingas ir finansiškai taip pat. Duok Dieve sulaukti laikų, kai „Žalgiris“ bus vienas iš turtingesnių klubų. Dabar Eurolygoje už pergales moka, žiūrovų pilnos salės – klubo rinkodara yra super aukštame lygyje vien dėka atsidavusių žmonių, kuriems „Žalgiris“ yra šeima, širdis ir visas gyvenimas.
– Kokios jūsų „Žalgirio“ prognozės Eurolygoje?
– Tokia galimybė, kaip dabar, retai pasitaiko. Visos kortos mūsų rankose. Aš nenoriu banaliai kalbėti, bet mes turime porą pranašumų. Aikštės pranašumas labai gerai, dar vienas pranašumas, kad mes jau žaidėme keletą rungtynių su graikais , tegu ir apylygiai, bet daugumą laimėjome ir išsiugdėme tam tikrą drąsos jausmą žaidžiant su „Olympiakos“. Truputėlį mums sekasi: pas juos yra sirguliuojančių, kažkas po traumos – nesvarbu, čia jų problemos. Mes atėjome į tą tašką, kad bandome iš balno išversti tą komandą, kuri Eurolygos reguliariame sezone užėmė 3 vietą. Arba dabar, arba niekada. O paskui žiūrėsim. Mes tada irgi nelabai tikėjome, kad 1999 m. pateksime į ketvertą, aš tada buvau Miunchene. Aš vos negavau infarkto, bet sakiau – tik laimėkite. Pavyko. Dabartinis pasiekimas – 6-oji „Žalgirio“ vieta reguliariame sezone jau savaime labai aukštas rezultatas. Bet dabar – vos žingsnelis iki finalo ketverto. Dabar reikia atmesti į šoną visas emocijas ir užbaigti tą darbą.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
