1985-ieji. Komanda pabudo per vėlai
1984-1985 metų sezone „Žalgiris“ vos antrą kartą žaidė oficialiame tarptautiniame turnyre. Nuo pirmojo žygio į Europą buvo praėję dveji metai, tačiau per juos Kauno komanda spėjo žymiai sutvirtėti: į vyrų krepšinį lyg viesulas įsiveržė Arvydas Sabonis (tuo metu 20-ies), paklaidžiojęs jaunystės klystkeliais šiek tiek susitupėjo Rimas Kurtinaitis (24-erių), brandesniais žaidėjais tapo Valdemaras Chomičius ir Raimundas Čivilis (abu 25-erių), o kelią jaunesniajai kartai rodė dar ne veteranas, bet jau nemažai šilto ir šalto matęs 30-metis Sergejus Jovaiša.
Tiesa, „Žalgirio“ antrasis penketas buvo labai silpnas, bet krepšinis tais laikais buvo visai kitoks ir su penkiais aukšto lygio žaidėjais buvo galima nuveikti labai daug.
Kauno komanda antrajame pagal rangą Europos taurių laimėtojų taurės turnyre išties nuveikė daug ir ilgą distanciją nuo sezono starto iki pusfinalio įveikė kone vienu atsikvėpimu. Žalgiriečiai atrankos etape dukart sutriuškino Pleveno „Spartak“ komandą, ketvirtfinalio grupės varžybose laimėjo visas šešerias rungtynes (po du kartus įveikė Salonikų PAOK, Saragosos CAI ir Vienos „Landis&Gyr“), o ir pirmosiose pusfinalio rungtynėse savo aikštėje pranoko Vilerbano ASVEL klubą 84:78.
Vis dėlto jau Kaune žaidžiant su ASVEL nuskambėjo pirmasis pavojaus signalas. Likus žaisti 2 min. „Žalgiris“ pirmavo net 13 taškų skirtumu (84:71), bet penktąją pražangą gavus A.Saboniui, sustojo ir nesutrukdė varžovams priartėti.
Per atsakomąsias rungtynes Vilerbane skirtumas irgi buvo padidėjęs iki 13 taškų – 27-ąją min. rezultatu 65:52 pirmavo ASVEL. Vis dėlto išvykoje kauniečiai sugebėjo susitelkti ir pralaimėjo mažesniu skirtumu, negu laimėjo namie – tik 88:93. Prancūzijos klubas rengė paskutinę ataką, bet „Žalgirio“ laimei, prieš pat sireną du varžovų metimai nepasiekė tikslo ir į finalą pateko Lietuvos krepšininkai.
Prieš 1985 metų kovo 19 dieną vykusias Taurių laimėtojų taurės finalo rungtynes „Žalgirio“ nuotaika buvo prieštaringa. Kovo 10-ąją Kauno klubas pergalingai baigė SSRS pirmenybių finalo seriją ir po 34 metų pertraukos susigrąžino SSRS čempiono vardą, bet per paskutines rungtynes su Maskvos CSKA komanda traumą patyrė S.Jovaiša. Be to, treneriui Vladui Garastui labai trūko informacijos apie finalo varžovę „Barcelona“ ekipą. Kauniečiams pavyko gauti tik praėjusio sezono „Barcelona“ rungtynių įrašą, kurį davė ASVEL atstovai.
Prancūzijos žiemos kurorte Grenoblyje vykusiose finalo rungtynėse sąlygas nuo pirmųjų minučių diktavo „Barcelona“. „Mėlyni-granatiniai“ greitai įgijo dviženklę persvarą, o pirmąjį kėlinį (tuo metu buvo žaidžiami du kėliniai po 20 min.) laimėjo 51:35. „Žalgiriui“ ypač daug bėdų pridarė iš Dominikonų Respublikos kilęs puolėjas Candido Sibilio. Jis vien iki pertraukos pelnė 25 taškus.
Po pertraukos „Žalgiris“ rado atsvarą „Barcelona“ lyderiui – vieną po kito tritaškius į varžovų krepšį pradėjo siųsti R.Kurtinaitis. Skirtumas tirpo tiesiog akyse ir 31-ąją min. kauniečiai atsiliko vos dviem taškais 61:63. Tačiau išlyginti rezultato nepavyko nė karto, o paskutine proga nepasinaudojo iki tol komandą traukęs R.Kurtinaitis.
Paskutinę minutę „Žalgiris“ atsiliko 73:75 ir atkovojo kamuolį po savo krepšiu. Laiko buvo pakankamai, tačiau šalto proto pristigo ir R.Kurtinaičio iš vidutinio nuotolio mestas kamuolys atsitrenkė į lanką. „Barcelona“ surengė dar vieną greitą ataką, kurią vainikavo argentiniečių kilmės veterano Juano Domingo de la Cruzo dėjimas, ir iškovojo pergalę 77:73.
Per finalo rungtynes „Žalgiryje“ žaidė vos šeši krepšininkai (A.Sabonis, R.Kurtinaitis, V.Chomičius, R.Čivilis, Algirdas Brazys ir Gintaras Krapikas), o taškus pelnė – penki. Tiesa, ir „Barcelona“ treneris Manolo Floresas į aikštę leido tik septynis žaidėjus.
Po finalo treneris V.Garastas nurodė keturias svarbiausias nesėkmės priežastis: trūko informacijos apie varžovus, negalėjo žaisti S.Jovaiša, po SSRS pirmenybių pabaigos neužteko laiko pasiruošti kitam finalui ir ne visi krepšininkai žaidė taip, kaip moka.
Europos taurių laimėtojų taurės finalas
„Žalgiris“ – „Barcelona“ 73:77. 1985 m. kovo 19 d. Grenoblis. R.Kurtinaitis 36, A.Sabonis 14, A.Brazys 12, V.Chomičius ir R.Čivilis po 6, G.Krapikas 0/ Sibilio 29, J.A.San Epifanio 18, I.Solozobalis ir O.Howardas po 11, J.D.De la Cruzas 4, P.Ansa ir M.Davisas po 2.
1986-ieji. Lemtingas A.Sabonio smūgis
1985 metais SSRS čempionu tapęs „Žalgiris“ iškovojo teisę debiutuoti Europos čempionų taurės turnyre, kuriame žaidė stipriausi žemyno klubai. Žalgiriečiai, apšilę antrajame pagal rangą žemyno turnyre, jau žinojo, kas jų laukia, ir 1985-1986 metų sezono išvakarėse buvo pasirengę kovoti su dar grėsmingesniais varžovais.
Tiesa, pirmiausiai reikėjo įveikti du atrankos etapus, bet per juos Kauno krepšininkai varžovų net nepastebėjo – visas ketverias rungtynes su Bratislavos „Inter“ ir Varnos „Akademik“ ekipomis laimėjo didesniu nei 25 taškų skirtumu.
Šios pergalės atvėrė duris į finalo grupę, kurioje šešios komandos dviem ratais kovojo dėl dviejų kelialapių į didįjį finalą. Suprantama, prieš pirmąsias dvikovas su Senojo žemyno klubų elitu netrūko abejojančių „Žalgirio“ galimybėmis, tačiau kauniečiai labai greitai išsklaidė abejones ir finalo grupės varžybas pradėjo keturiomis pergalėmis. Per keturis pirmuosius turus Arvydo Sabonio ir jo bendražygių talentui turėjo nusilenkti Milano „Olimpia“, Limožo CSP, 1985 metų Čempionų taurės laimėtoja Zagrebo „Cibona“ ir Tel Avivo „Maccabi“. Graži serija nutrūko tik per antrąsias rungtynes su Tel Avivo komanda (beje, „Žalgiris“ ir „Maccabi“ abejas rungtynes žaidė dvi dienas paeiliui Briuselyje).
Pralaimėjimas „Maccabi“ krepšininkams buvo pirmas, bet ne paskutinis. Paskui žalgiriečiams teko nuryti dar dvi nesėkmės piliules – Milane ir Zagrebe.
Prieš paskutinįjį turą lentelės viršuje susidarė paini padėtis, bet viena buvo aišku – kad patektų į didįjį finalą, „Žalgiris“ privalėjo svečiuose įveikti Madrido „Real“ klubą. Varžovai buvo labai stiprūs, o kauniečių treneris Vladas Garastas vos ne iki paskutinės akimirkos nežinojo, ar komandai galės padėti rankos traumą patyręs ir dėl to dvejas Čempionų taurės rungtynes jau praleidęs Valdemaras Chomičius.
V.Chomičius ne tik žengė į aikštę, bet ir tapo pagrindiniu svarbios pergalės kalviu. „Žalgirio“ kapitonas pelnė 25 taškus, o jo vedama komanda, kuri daugiau nei 35 min. atsiliko nuo šeimininkų, mačo pabaigoje surengė pergalingą spurtą ir laimėjo 98:95.
Prieš Čempionų taurės finalą Kauno komandos treneriams, priešingai nei prieš metus rengiantis Taurių laimėtojų taurės lemiamai dvikovai, neskaudėjo galvos dėl informacijos apie varžovus. „Žalgiris“ ir finalo varžovė „Cibona“ jau buvo dukart susitikę finalo grupėje, todėl žinojo vieni kitų silpnąsias ir stipriąsias vietas.
Nebe tokia gąsdinanti buvo ir ta aplinkybė, kad Čempionų taurės finalo rungtynės buvo žaidžiamos beveik iškart po SSRS pirmenybių finalo serijos. SSRS čempionų vardus apgynę žalgiriečiai galėjo pasimokyti iš pernykščių klaidų, o ir emocijų antplūdis po antrosios iš eilės pergalės prieš Maskvos CSKA krepšininku buvo lengviau sutramdomas negu po pirmosios.
Didžiausia problema buvo varžovai, ir šios problemos išspręsti nepavyko. Rengdamasis finalui „Žalgiris“ daugiausiai dėmesio skyrė ryškiausiai „Cibona“ žvaigždei Draženui Petrovičiui. Tačiau kroatai nustebino – jų puolimo smaigalyje dažniau atsidurdavo ne D.Petrovičius ir net ne antru pagal pavojingumą laikytas Zoranas Čutura, o Svenas Ušičius ir Danko Cvjetičaninas.
Tuo tarpu „Žalgirį“ tempė tik A.Sabonis ir Sergejus Jovaiša. V.Chomičius vis dar jautė rankos traumos pasekmes, Rimui Kurtinaičiui ir Raimundui Čiviliui sezono pabaigoje aiškiai trūko jėgų, o antrasis penketas visą laiką buvo Kauno ekipos Achilo kulnas.
„Cibona“ užklupo „Žalgirį“ nepasirengusį ir jau mačo pradžioje įgijo nedidelę persvarą. Minutėms tiksint vaizdas nesikeitė: varžovus skyrė vos keli taškai, bet švieslentėje didesnis skaičius beveik visą laiką dėgė Zagrebo komandos pusėje. Kauniečiai trumpam į priekį buvo išsiveržę tik pirmojo kėlinio viduryje (25:22 – 12-ąją min.).
O 32-ąją min. paskutines „Žalgirio“ viltis sugriovė A.Sabonis. Po kauniečių krepšiu susistumdė Gintaras Krapikas ir Mihovilas Nakičius, o iš kitos aikštės pusės atbėgęs A.Sabonis smogė kroatui ir už nesportišką elgesį buvo pašalintas iš aikštės. Nors „Žalgiris“ tuo metu vis dar atsiliko nedideliu skirtumu 61:68, po incidento komanda palūžo ir „Cibona“ nesunkiai sulaukė jos pergalę 94:82 užfiksavusios finalo sirenos.
Europos čempionų taurės finalas
„Žalgiris“ – „Cibona“ 82:94. 1986 m. balandžio 3 d. Budapeštas. A.Sabonis 27, S.Jovaiša 18, V.Chomičius 13, R.Čivilis ir A.Brazys po 6, R.Kurtinaitis 5, G.Krapikas 4, A.Visockas 3, M.Lekarauskas 0/ D.Cvjetičaninas 24, S.Ušičius 23, D.Petrovičius 22, Z.Čutura 16, M.Nakičius 7, F.Arapovičius 2, D.Pavličevičius ir B.Vukičevičius po 0.
1998-ieji. Planas įvykdytas su kaupu
Dešimtojo dešimtmečio viduryje Lietuva užėmė neaukštą vietą FIBA reitinge, todėl net stipriausi mūsų šalies klubai turėjo teisę varžytis tik antrajame pagal rangą Europos taurės turnyre. „Žalgirio“ ir kitų Lietuvos komandų pagrindinis tikslas tuo metu buvo sukaupti pakankamai reitingo taškų, kad LKL čempionai galėtų žaisti stipriausiame žemyno turnyre Eurolygoje.
„Žalgiris“ į šalies taupyklę krovė daugiausiai taškų, bet 1996-1997 metų sezone kauniečiams trūko vienos pergalės. Užtat 1997-1998 metų sezone planas buvo įvykdytas. Ir netgi su kaupu.
Tiesa, ir to sezono pradžioje Jono Kazlausko treniruojamo „Žalgirio“ žaidime buvo nemažai spragų. Pirmajame etape pergales kurį laiką keitė pralaimėjimai, ir tik rudens pabaigoje prasidėjęs sėkmingas ruožas pakėlė kauniečius į pirmąją vietą grupėje, kurioje taip pat žaidė Vilerbano ASVEL, Pruškovo „Mazowszanka“, „Zagreb“, Talino „Kalev“ ir Skopjės MZT (komandos surikiuotos pagal užimtas vietas; į atkrintamąsias varžybas pateko keturios stipriausios).
„Žalgiris“ jau buvo įsibėgėjęs, o prieš atkrintamąsias varžybas jį sustiprino Ennisas Whatley. Būtent šis amerikietis tapo Kauno komandos didvyriu per sunkiausias sezono rungtynes su Bursos „Tofaš“ klubu, kuris buvo įveiktas aštuntfinalyje.
„Žalgiris“ nedideliu skirtumu pralaimėjo pirmąsias rungtynes Bursoje 62:66, bet per antrąją dvikovą Kauno sporto halėje atsirevanšavo 71:65. Antrojo kėlinio pabaigoje jau buvo pakvipę pratęsimu, tačiau prieš pat sireną E.Whatley iš sudėtingos padėties įmetė pergalingą dvitaškį.
Likusi turnyro distancija Sauliui Štombergui, Dainiui Adomaičiui, Tomui Masiuliui, Dariui Maskoliūnui, Franjo Arapovičiui ir kitiems žalgiriečiams buvo daug paprastesnė. Kauno krepšininkai ketvirtfinalyje sudorojo Belgrado „Beobanka“ ekipą (po šios pergalės tapo aišku, kad kitą sezoną Lietuva turės teisę deleguoti vieną komandą į Eurolygą), pusfinalyje parklupdė arogantiško Vladimiro Rodionovo valdomą Saratovo „Avtodor“ klubą ir iškeliavo į Belgrado „Pionir“ areną žaisti finalo rungtynių su Milano „Stefanel“ („Olimpia“).
Nors Europos taurės finale negalėjo rungtyniauti D.Maskoliūnas, dvikova vyko pagal J.Kazlausko parašytą scenarijų. Milano ekipa per visas rungtynes vos vieną kartą persvėrė rezultatą (21:19 – 10-ąją min.), o didžiąją mačo dalį priekyje buvo „Žalgiris“.
Tiesa, iki pertraukos įgyti didelės persvaros nepavyko (pirmasis kėlinys baigėsi 37:33), bet antrojo kėlinio pradžioje skaičiai prie Lietuvos komandos pavadinimo keitėsi daug sparčiau ir 26-ąją min. kietai gynęsis bei drausmingai puolęs „Žalgiris“ jau pirmavo 49:36. O 34-ąją min. skirtumui dar labiau padidėjus (60:42) abejonių, kas iškovos Europos taurę, nebeliko.
Kauno komanda šventė pergalę 82:67, o sirgaliai didžiausiais padėkos žodžiais apipylė S.Štombergą. Labai agresyviai žaidęs puolėjas gavo vos ne nuolatinę vietą prie baudos metimų linijos ir pelnė 35 taškus (7/8 dvitaškių, 1/2 tritaškių, 18/23 baudų).
Per visą Europos taurės finalų istoriją daugiau taškų buvo įmetę vos trys krepšininkai: R.Kurtinaitis per „Žalgirio“ pralaimėtą finalą 1985 metais (36 taškus) bei Draženas Petrovičius ir Oscaras Schmidtas per epinę 1989 metais vykusią tarpusavio dvikovą (tuomet taurę iškovojusio Madrido „Real“ lyderis D.Petrovičius pelnė 62 taškus, pralaimėjusios Kazertos „Juve“ žvaigždė O.Schmidtas – 44 taškus).
Europos taurės finalas
„Žalgiris“ – „Stefanel“ 82:67. 1998 m. balandžio 14 d. Belgradas. S.Štombergas 35, E.Whatley 19, T.Masiulis 7, D.Adomaitis ir E.Žukauskas po 6, M.Žukauskas 4, F.Arapovičius 3, V.Praškevičius 2, T.Stumbrys 0/ Th.Bailey 18, F.Portaluppi 13, W.Kiddas 11, N.Gentile 10, M.Sambugaro 8, S.Jovanovičius 6, M.Ruggeri 1, G.Sigalas, M.Sahlstromas ir D.Cantarello po 0.
1999-ieji. Skambiausias „Žalgirio“ žygis
1998 metų pavasarį „Žalgiriui“ iškovojus kelialapį į Eurolygą, o paskui ir Europos taurę, tikriausiai nebuvo nė vieno sirgaliaus, nenorėjusio, kad komandoje liktų visos Lietuvos numylėtiniais tapę legionieriai Franjo Arapovičius ir Ennisas Whatley.
Tačiau klubo vadovai nepasidavė emocijoms – prieš debiutą Eurolygoje jie brandino dar didesnius planus, todėl sutartys su pamėgtais žaidėjais nebuvo pratęstos, o „Žalgiris“ pristatė net tris tiesiai iš NBA atvykusius naujokus: Tyusą Edney, Anthony Bowie ir Jiri Zideką.
Jiems prisidėjus prie senbuvių Sauliaus Štombergo, Dainiaus Adomaičio, Dariaus Maskoliūno, Tomo Masiulio ir kitų, tapo aišku, kad „Žalgiris“ ir stipriausiame žemyno turnyre turėtų nudžiuginti ne viena pergale. Kita vertus, 1998 metų rudenį turbūt mažai kas tikėjosi, kad tų pergalių bus tiek daug. Juo labiau – po smarkiai prisvilusio pirmojo blyno.
Pirmąsias Eurolygos rungtynes Kauno komanda žaidė Stambule su „Fenerbahče“ klubu. Tai net nebuvo tikras žaidimas – žalgiriečiai tik bejėgiškai stebėjo, kaip į jų krepšį vieną po kito tritaškius metimus siuntė varžovų lyderis Ibrahimas Kutluay ir pralaimėjo 84:99.
Laimei, skaudi pamoka nenuėjo veltui. Jau antrajame ture „Žalgiris“ iškovojo pirmąją pergalę prieš Varėzės „Roosters“, o spalio viduryje pradėjo septynių pergalių seriją (po du kartus nugalėjo Vitorijos „Baskonia“ ir Po-Ortezo „Elan Bearnais“, po kartą – „Fenerbahče“, „Roosters“ ir Saratovo „Avtodor“) ir pirmojo etapo grupėje užėmė pirmąją vietą.
Prieš antrąjį etapą „Žalgirio“ paraiškoje atsirado viena labai garsi pavardė. NBA lygą tuo metu buvo sukaustęs lokautas, todėl grįžti į gimtąją komandą pasisiūlė Arvydas Sabonis. Vis dėlto garsiausias Lietuvos krepšininkas per oficialias rungtynes „Žalgirio“ aprangos neapsivilko – prieš pat Eurolygos antrojo etapo pirmąjį turą NBA paskelbus apie lokauto pabaigą, A.Sabonio pavardė taip ir liko tik paraiškoje.
Kauno komandai A.Sabonio pagalbos net nereikėjo. Antrajame etape „Žalgiris“ žaidė taip pat galingai ir labai užtikrintai tapo grupės nugalėtoju. Antrąją vietą užėmusi „Fenerbahče“ buvo aplenkta trimis taškais.
Grupėje užimta pirmoji vieta užtikrino „Žalgiriui“ aikštės pranašumą aštuntfinalio ir ketvirtfinalio serijose. Tačiau kauniečiams buvo nesvarbu, kur žaisti – per atkrintamąsias varžybas Jono Kazlausko vadovaujami vyrai skynė pergales tiek sporto halėje, tiek varžovų arenose. Aštuntfinalyje rezultatu 2:0 buvo įveiktas Stambulo „Ulker“, ketvirtfinalyje tokiu pačiu rezultatu – kitas Stambulo klubas „Efes Pilsen“.
Įsibėgėjęs „Žalgiris“ pergalingą žygį pratęsė Miunchene vykusiame finalo ketverte, kurio pusfinalyje įveikė Pirėjo „Olympiakos“ komandą 87:71, o finale – Bolonijos „Kinder“ („Virtus“) ekipą 82:74.
Eurolygos finale „Žalgirio“ pranašumas prieš „Kinder“ krepšininkus buvo ne mažesnis negu prieš metus Europos taurės finale žaidžiant su kita Italijos ekipa Milano „Stefanel“. Jei 1998-aisiais kauniečiai lemiamą persvarą įgijo tik antrojo kėlinio pradžioje, tai Miunchene skirtumas pradėjo augti jau pirmojo kėlinio viduryje: 10-ąją min. „Žalgiris“ pirmavo tik 17:13, bet po kelių minučių – jau 29:19, kėlinio pabaigoje 42:26. Antrojo kėlinio viduryje Kauno krepšininkų persvara buvo pasiekusi 20 taškų (68:48).
Smarkiai atsilikusi Bolonijos komanda rankų nenuleido. Antoine‘o Rigaudeau tritaškiai aptirpdė skirtumą (likus 1,5 min. kauniečiai pirmavo tik 77:72), tačiau „Žalgiris“ atvėsino „Kinder“ įkarštį ir iškovojo stipriausiam Europos klubui skirtą trofėjų Sidabrinį krepšį.
Eurolygos finalas
„Žalgiris“ – „Kinder“ 82:74. 1999 m. balandžio 22 d. Miunchenas. A.Bowie 17, T.Edney 14, S.Štombergas ir J.Zidekas po 12, M.Žukauskas 11, D.Adomaitis 8, T.Masiulis ir E.Žukauskas po 4, D.Maskoliūnas 0/ A.Rigaudeau 27, H.Sconochini 15, R.Nesterovičius 12, A.Abbio 8, P.Danilovičius 7, A.Frosini 5, C.Crippa, A.Binelli ir D.O‘Sullivanas po 0.
