Jų linijų galima įžvelgti kone visose pasakose, romanuose, paveiksluose ir netgi dainose.
Nuo pat antikinės dramaturgijos mes nieko neišgalvojome, tik tiesiog sukuriame tiems patiems siužetams naujus herojus, kliūtis, kurias jie įveikia, nuotykius, kuriuos patiria, ir moralą, kurį jų lūpomis mums nori papasakoti autoriai.
Kad ir trečioji vieta, kurią po fantastiško sezono Eurolygoje užvakar iškovojo Kauno „Žalgiris“. Šioje istorijoje pynėsi ir vėlėsi net keli siužetai vienu metu.
Pelenės – ne todėl, kad krepšininkus kas būtų vertęs atrinkinėti ryžius nuo kviečių, o dėl klubų biudžeto skirtumo.
Pergalės prieš monstrą – nes Maskvos CSKA dar ilgai toks liks, juk dvikovos su juo, kad ir vykusios prieš 30 metų, irgi yra mitologijos dalis. Komedijos – ji džiaugsmingai šypsojosi skirtumui persiritus 20 taškų. Ir kone virto tragedija, kai buvo masiškai imta ieškoti raminamųjų. Tačiau baigėsi, dėkuidie, kaip prisikėlimo siužetas, nes herojus kone mirė, bet atgimė. Ir, aišku, ieškojimo, mat komanda buvo išvykusi ne šiaip sau, o parvežti pergalės.
Gal tik vienintelio siužeto čia nebuvo – vadinamojo „ten ir atgal“, kuriame herojus iškeliauja tiktai tam, kad suprastų, jog namuose jam geriausia.
Pagal istorijų tipus galima įsivaizduoti ir skirtingus jų moralus. Galėjo būti „ne pinigai viską lemia“, vos netapo „neperšokęs griovio nesakyk „op“, bet banaliai, tačiau laimingai finišavo su „viskas gerai, kas gerai baigiasi“.
Ši istorija, beje, neturėjo vieno autoriaus, nes ją kūrė visi – klubas, jo treneris, žaidėjai, jų priešininkai, teisėjai, TV transliacijos darbuotojai, sirgaliai arenoje ir prie televizorių. Visi kartais buvo dalyviai, kartais – stebėtojai, o kartais – abu vienu metu.
Bet tuo ir skiriasi gyvenimiškos istorijos nuo tų, kurių tiktai klausomės iš kitų. Ypač tais atvejais, kai jos neturi laimingos pabaigos, dar blogiau, kai atrodo lyg niekuomet nesibaigsiančios.
Čia, aišku, apie amžinas pažymas, kurios jau seniai tapusios populiariausiu literatūros žanru Lietuvoje. Jeigu mūsų šalyje būtų išleidžiama nors dešimtadalis romanų ar bent novelių, kiek prirašoma slaptų, išslaptintų, ne visai išslaptintų, pusiau išslaptintų ir net patikslintų pažymų, jau seniai raštingumu būtume pralenkę Islandiją.
Ten kas dešimtas pilietis yra išleidęs bent po vieną knygą.
Tačiau jeigu mums nesiseka su beletristika, istorijas viešiname kitokiais būdais. Sunkiau tik suprasti, prie kokio klasikinio tipo jas priskirti. Viena vertus, gal čia irgi apie Pelenę? Suprask, apie godaus elito amžiams užspaustą žmogelį, kuris dabar žinos tiesą, o tiesa, anot evangelijos pagal šv.Joną, jį padarys laisvą?
O gal vis dėlto labiau apie įveiktą monstrą? Kitaip sakant, korupciją, nors gal ir tradicines partijas, o gal su verslu į keistą kraujomaišinį darinį susiliejusią politiką ir žiniasklaidą?
O argi nėra komedijos bruožų, bent jau blusinėjant žinutes, kuriomis susirašinėja istorijos herojai, o jos kartais primena dviejų šeimininkių barnį dėl pridegusios kiaušinienės, kurią viena kepė pagal kitos receptą, bet užmiršo laiku nuo ugnies nuimti?
Labiausiai nesinori, kad tai būtų kaip tragedija. Juk ten herojus, neatlaikęs išbandymų išorinėmis kliūtimis, vidiniais demonais ir pačiu savimi, žūsta.
Palikdamas tik moralą, kurio šio atveju nelabai kam liktų ir skaityti. Mat personažai čia yra ne tik tie, kurių pavardes galima išskaityti išslaptintose pažymose, bet visi mes, kuriems derėtų dalyvauti politiniame gyvenime, o ne tiktai jį stebėti antraštėse.
Ir kadangi visuomet yra rizika kartu su vandeniu iš prausyklės išpilti ir kūdikį, daug labiau norėtųsi, kad ši istorija baigtųsi kaip prisikėlimo siužetas. Ar bent jau kelionė ten ir atgal supratus, kad niekur nuo savęs nepabėgsi, išvyksti tam, kad grįžtum, o dėl liūdnų istorijų reikia kaltinti ne gyvenimą (kas pasakė, kad jis visuomet bus vaiskus ir giedras?), o žmogiškąją prigimtį.
