„Su Željko keletą kartų per metus įšokame į autobusą ar lėktuvą, juk vis dar smagu patiems savo akimis pamatyti įdomius žaidėjus. Bet, aišku, stengiamės likti nepastebėti“, – Vilniuje kalbėdamas su lrytas.lt nusijuokė M.Gherardini.
62-ejų italas yra vienas žinomiausių krepšinio veidų Europoje. Jis 14 metų vadovavo būrį talentų išugdžiusiai Trevizo „Benetton“ ekipai, dar devynerius ėjo „Toronto Raptors“ viceprezidento pareigas, o 2013-aisiais trumpai sukosi „Oklahoma City Thunder“ vadovybėje.
2014-ųjų vasarą M.Gherardini grįžo arčiau namų ir jau ketverius metus yra „Fenerbahce“ generalinis vadybininkas.
Kol kas šį laikotarpį galima vadinti tikra sėkmės istorija, nes nuo M.Gherardini atėjimo Stambulo ekipa nepraleido nė vieno Eurolygos finalo ketverto.
Pastarajame, kuris vyko Belgrade, „Fenerbahce“ tik finale nusileido Madrido „Real“.
„Man, kaip klubo vadovui, buvimas finalo ketverte yra pagrindinė siekiamybė, – sakė M.Gherardini. – Tai, kas vyksta toliau, tėra daugelio veiksnių dėlionė. Jie gali sukristi sėkmingai, o gali ir ne“.
Pusfinalyje „Fenerbahce“ iš kovos dėl aukso išmetė ne ką kitą, o Kauno „Žalgirį“.
Tai M.Gherardini buvo simboliška dvikova ne tik dėl to, kad karjeros kelias jį vis suvesdavo su lietuviais, bet ir dėl trenerių, apie kurių nuoširdų ryšį jis gali kalbėti nors ir valandą, susitikimo.
58-erių Željko Obradovičius prieš daugiau nei 15 metų jaunesnį Šarūną Jasikevičių, mokinys prieš mokytoją.
„Per ilgus metus šalia Željko pastebėjau, kad jo ryšys su Šaru labai nuoširdus. Atsimenu, kad jis man nuolat kartodavo – Šaras turi viską, kad taptų geru treneriu“, – pasakojo M.Gherardini.
„Fenerbahce“ vadovas pripažįsta, kad Ž.Obradovičius, kaip ir Š.Jasikevičius, kartelę savo įpėdiniams užkėlė labai aukštai.
Taip aukštai, kad tiek „Fenerbahce“, tiek „Žalgiris“ po jų išėjimo turės pradėti naują etapą.
Nors atrodo, kad turtingajam Stambulo klubui rasti gerą trenerio pamainą nėra neįmanoma, M.Gherardini neslepia – kada nors ateisiantis atsisveikinimas su Ž.Obradovičiumi jį kiek baugina.
„Željko ir Šaras yra treneriai, kurių nepakeisi. Kai jie išeis, klubas turės atversti visiškai kitą puslapį ir pradėti iš naujo“, – nė kiek neabejodamas sakė „Fenerbahce“ vadovas.
– Neseniai grįžote iš Belgrado, kur „Fenerbahce“ finalo ketverte liko antra, o „Žalgiris“ – trečias. Geresnis jausmas lieka pralaimėjus finale ar laimėjus mačą dėl bronzos? – lrytas.lt paklausė M.Gherardini.
– Manau, reikia stengtis į šį reikalą žiūrėti iš laiko perspektyvos. Vien patekimas į finalo ketvertą yra gero sezono rodiklis. Tai turi būti kiekvienos į aukščiausią lygį besitaikančios Europos komandos tikslas, juk Eurolygos sezoną visos 16 komandų pradeda su vienu noru – būti finalo ketverte.
Kai ten jau patenki, žinoma, nori daugiau, tačiau aš sau primenu – prieš ketverius metus „Fenerbahce“ buvo komanda, niekada istorijoje nedalyvavusi finalo ketverte. Dabar ten jau buvome keturis kartus, finale – trejus metus paeiliui.
Tad man, kaip klubo vadovui, buvimas finalo ketverte yra pagrindinė siekiamybė. Tai, kas vyksta toliau, tėra daugelio veiksnių dėlionė. Jie gali sukristi sėkmingai, o gali ir ne.
Žinoma, pralaimėjimas „Real“ paliko kartėlį, bet turiu žvelgti plačiau ir džiaugtis, kad pusfinalyje įveikėme labai gerą „Žalgirio“ komandą, o finale kovojome iki galo. Reikia pripažinti, kad tose rungtynėse nebuvome geresni.
Likęs nusivylimas visam mūsų klubui turi būti postūmis kitą sezoną dirbti dar sunkiau. Man žymiai svarbiau tai, kad „Fenerbahce“ metai po metų patektų į finalo ketvertus, o ne konkretūs rezultatai juose. Tai būtų galima laikyti sėkme.
– Tokius žodžius po pralaimėjimo „Real“ ekipai sakėte ir savo žaidėjams?
– Taip, aš jiems priminiau, kad turime suprasti, kiek daug nuveikėme. Jei būsime nusiminę, bus labai sunku nusiteikti vėl grįžti į Turkijos lygos atkrintamąsias. Blogas psichologinis pasiruošimas ar po tokio finalo likusi tuštuma gali turėti skaudžių pasekmių.
– Ką reiškia Stambule jau ketverius metus dirbti su tokiu treneriu kaip Ž.Obradovičius?
– Pirmą kartą drauge esamę dirbę dar prieš 20 metų Trevizo „Benetton“ klube, tad jį pažįstu labai seniai. Željko yra unikalus ir neįtikėtinai susitelkęs į savo darbą.
Jis daug reikalauja ne tik iš savo žaidėjų, bet ir pats iš savęs. Netgi visa klubo administracija jaučia spaudimą dirbti kuo geriau, nes mato didelį Željko atsidavimą.
Aš pats su juo sutariu labai gerai, abu gyvename krepšiniu ir dažnai diskutuojame dėl įvairių dalykų.
Dalinamės idėjomis, dvejonėmis ir mintimis dėl klubo ateities. Žinoma, Željko yra atsakingas už techninį visų planų įvykdymą, bet svarbu, kad jis suprastų ir mano požiūrį.
– Kas dažniau nusileidžia, jeigu nesutariate?
– Na, aš negaliu dvejoti pačiu trenerio darbu, nes tai būtų tarsi abejojimas geriausiu iš geriausių. Tačiau kai dėliojame sudėtį, renkame informaciją, bandome suprasti žaidėjų asmenybes tenka pasiginčyti. Vis tik dažniau prieiname prie kompromiso, nes su Željko kalbėtis labai lengva.
– Ž.Obradovičius, ko gero, turėjo didžiausią įtaką Š.Jasikevičiaus trenerio filosofijai. Manote, mokinys gali pralenkti mokytoją?
– Željko yra Željko. Bet kuriam treneriui pasiekti jo lygį bus labai labai sunku. Vien ką pasako tai, kad Željko pirmąjį savo Eurolygos titulą kaip treneris iškovojo būdamas 32-ejų (su Belgrado „Partizan“ klubu, – red.) O iš viso laimėti devyni Eurolygos trofėjai jį tiesiog iškelia į visai kitą lygį.
O kalbant apie Šarą, jis visų pirma buvo puikus krepšininkas, o vėliau – ir puikus treneris aikštėje. Atsimenu, kad Željko man nuolat kartodavo – Šaras turi viską, kad taptų geru treneriu.
Dabar matome, kad jis iš tiesų seka Željko pėdomis. Per ilgus metus šalia Željko pastebėjau, kad jo ryšys su Šaru labai nuoširdus ir dėl to jis tapo savotišku mokytoju. Niekas išskyrus patį Š.Jasikevičių nežino, kiek toli jis eis. Jeigu man reikėtų spėti – tiek, kiek pats norės.
Negaliu numatyti jo pasirinkimų, bet tikiuosi, jis dar bent kuriam laikui liks Kaune. Kita vertus, dabar visa Europos rinka jam atvira.
– Daug metų dirbote NBA ir galite palyginti jų krepšinio sistemą su europietiška. Įsivaizduojate Š.Jasikevičių dirbantį už Atlanto?
– Trenerio darbas NBA yra visai kitoks, nei Europoje. Šaras turi privalumą dėl to, kad pats yra žaidęs NBA ir žino, ko reikia norint ten dirbti. Manau, tą akimirką, kai sugalvos norintis išvykti, jis bus pasiruošęs.
Techninė Šarūno darbo pusė jau dabar yra labai aukštos kokybės, bet NBA taip pat reikalauja kitokio požiūrio valdant komandą. Labai svarbu, kaip ten prieisi prie savo žaidėjų, o ypač jei jie žvaigždės.
Turi mokėti sukurti dialogą ir išlaikyti šaltą protą. Be to, privalai tobulai valdyti savo kūno kalbą. Kiekviena maža detalė formuoja komandos požiūrį į trenerį.
– Kaip, jūsų nuomone, „Žalgirio“ organizaciją paveiks anksčiau ar vėliau įvyksiantis Š.Jasikevičiaus išvykimas?
– Galiu spręsti tik pagal tai, ką matau iš išorės, tačiau Šaras „Žalgiriui“ ir Lietuvos krepšiniui yra didžiausia vertybė. Todėl „Žalgirio“ vadovai puikiai žino, kad turi jį mėginti išlaikyti bet kokiu būdu.
Šaras jau darosi panašus į Ž.Obradovičių tuo, kad vien jų buvimas klube pritraukia žaidėjus. Krepšininkai žino, kad pas tokius trenerius praleidę metus ar porą ženkliai pagerins savo žaidimą ir pasikels vertę.
– Jums pačiam teks spręsti panašią problemą, kai Ž.Obradovičius kada nors paliks Stambulą?
– Taip, tai bus lygiai toks pats iššūkis. Željko ir Šaras yra treneriai, kurių nepakeisi. Kai jie išeis, klubas turės atversti visiškai kitą puslapį ir pradėti iš naujo.
Aš, kaip ir „Žalgirio“ vadovai dėl Šaro, galiu tik tikėtis, kad Željko pasiliks kuo ilgiau. Tik dirbdamas su tokiu žmogumi supranti, kaip tai ypatinga.
Mums Željko nėra vien treneris – jis Europos krepšinio ir mūsų klubo vizijos simbolis. Tarsi popžvaigždė (juokiasi).
– Tai šiek tiek nerimaujate dėl akimirkos, kai popžvaiždė praneš norinti išvykti?
– Kažkiek tikrai baugu, bet tikiuosi, kad tos dienos nesulauksiu, nes jau būsiu išėjęs į pensiją. Tada klubo superproblemą teks spręsti kažkam kitam (juokiasi).
– Po 1999-ųjų „Žalgirio“ triumfo Eurolygos finalo ketverte į Trevizą prisiviliojote Tyusą Edney. Gal dabar irgi esate ką nors nusižiūrėjęs?
– Labai gerai atsimenu 1999-uosius, tai buvo neįtikėtinas finalo ketvertas. Kelios dienos po jo atsirado galimybė įsigyti T.Edney ir aš nesudvejojau. Kaip matėme, jis vėliau visai neblogai pritapo „Benetton“.
O dėl dabartinės komandos, galiu tik pasakyti, kad joje turiu labai ypatingą žmogų – Keviną Pangosą. Bet nenoriu jo atimti iš Kauno. Keviną ir jo šeimą pažįstu daugelį metų, sekiau jo karjerą dar nuo vidurinės mokyklos laikų.
Tačiau kaip ir sakiau, tai neturi nieko bendro su krepšinio reikalais. „Žalgiris“ padarė labai gerą darbą, pasikviesdamas neatsiskleidusius žaidėjus ir juos pakeldamas į kitą lygį. K.Pangosas puikus to pavyzdys – jis išaugo į vieną geriausių Europos įžaidėjų.
– Kitą sezoną matote K.Pangosą NBA?
– NBA yra visai kita rinka ir niekada negali žinoti, kaip pasiseks konkrečiam žaidėjui. K.Pangoso žaidimas yra labai aukšto lygio, tačiau, deja, tai negarantuoja šanso NBA.
Linkiu jam kuo geriausio, bet svarbu nenusivilti, jei vietos NBA taip ir neatsiras.
K.Pangosas jau tris vasaras bandė prasibrauti ten, bet dabar tarp jo pasirinkimų – ir geriausios Europos komandos. Reikės viską labai atsargiai įvertinti.
– Kas laukia „Žalgirio“? Tokie klubai kaip „Fenerbahce“ ar Maskvos CSKA gali eilę metų išsilaikyti Europos elite, bet kaip tai padaryti kuklesnio biudžeto klubams?
– Daugeliui žmonių Belgrade kartojau, kad „Žalgiris“ buvo šio finalo ketverto laimėtojas. Jie su savo mažesnsiu biudžetu padarė tai, ką galėjo geriausio, pradedant žaidėjų pasirinkimu ir baigiant arenos užpildymu.
O atsakant į klausimą – manau, kad įmanoma. Kodėl? Nenoriu lygintis su „Žalgiriu“, bet kai vadovavau „Benetton“, taip pat neturėdami grandams prilygstančio biudžeto buvome aukštumoje ne metus ir ne dvejus. Buvo savotiškai įdomu kautis su tokiais ginklais, kokius patys sukūrėme.
