61 metų G.Navikauskas į Kijevą išvyko 2008-ųjų rudenį, po to, kai paliko gilios finansinės krizės ištiktą „Žalgirį“.
Nors iš pradžių „Budivelnyk“ direktoriaus pareigos lietuviui nežadėjo didelių perspektyvų, 2013–2014 metų sezoną piką pasiekęs klubas turėjo gerą vardą Europoje ir netgi varžėsi Eurolygoje.
Tuo metu ekipai atstovavo trys lietuviai – Darjušas Lavrinovičius, Dainius Šalenga ir Michailas Anisimovas, o trenerio Ainaro Bagatskio asistentu dirbo Paulius Juodis.
Tačiau po istorinio sezono komandos situacija 2014-ųjų pabaigoje apvirto aukštyn kojomis – ją sujaukė Ukrainoje prasidėjęs karas.
Iš šalies lygos pradėjo trauktis klubai, likusius spaudė finansinės problemos, o jaunesnius ukrainiečius krepšininkus pasiekė šaukimai į kariuomenę.
„Jei atvirai, šiek tiek gailiuosi, kad 2014 metais neišėjau iš „Budivelnyk“. Nemaniau, kad karas taip viską sugadins“, – kalbėdamas su lrytas.lt atsiduso G.Navikauskas.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios lietuvis galiausiai palieka šį sezoną ketvirtfinalyje šalies čempionatą baigusią Kijevo komandą, paprasta – tiesiog baigėsi sutartis.
Tačiau net jei ji nebūtų pasibaigusi, neaišku, ar „Budivelnyk“ toliau egzistuos.
Lrytas.lt žiniomis, klubas turi dėl 2014-aisiais pasitraukusio investuotojo susidariusią maždaug milijono eurų skolą ir dėl to sulaukė FIBA draudimo registruoti žaidėjus.
„Bandysime organizuoti skolų nukėlimą. Jei pavyks šį reikalą sutvarkyti, klubas egzistuos toliau, o jei ne – komanda stabdys savo veiklą“, – neslėpė G.Navikauskas.
– Kokia šiuo metu situacija klube? – lrytas.lt pasiteiravo G.Navikausko.
– Situacija tokia, kad iki liepos 1-osios ruošiamas restruktūrizavimo planas. Mūsų skolos nėra labai didelės, bet nenoriu minėti konkrečių skaičių.
Tačiau tai nėra dabartinio klubo prezidento skola, tad jis nenori jos dengti. Bandysime organizuoti tų skolų nukėlimą. Jei pavyks šį reikalą sutvarkyti, klubas egzistuos toliau, o jei ne – komanda stabdys savo veiklą.
– Nuo kada velkasi ši skola?
– Tai dar 2014 metų sezono skola žaidėjams. Šalyje prasidėjus karui vienas stambus investuotojas paliko klubą ir neįvykdė savo įsipareigojimų.
– Kas dabar išlaiko klubą?
– Kaip ir visą klubo gyvavimo laikotarpį, jį išlaiko vienas žmogus – prezidentas Bogdanas Guliamovas. Ukrainoje nėra taip, kad klubuose būtų daugiau rėmėjų. Kiekvienas klubas turi savininką, kuris pats jį ir išlaiko. Iš šalies verslo paramos nėra.
– Kokių FIBA sankcijų sulaukėte?
– Sankcijos atsirado būtent dėl to, kad esame skolingi žaidėjams. Jie padavė klubą į arbitražo teismą ir bylą laimėjo. Kadangi nemokame skolos, FIBA uždraudė žaidėjų registraciją ir dalyvavimą jų turnyruose.
– Jei klubas išliks, kokiuose čempionatuose planuojama dalyvauti?
– Konkrečiai pasakyti negaliu, bet manau, kad tik Ukrainos čempionate. Tačiau viskas pakibę – prezidentas ieško, kam galėtų klubą parduoti, ar bent nori surasti dar vieną investuotoją.
Nėra nieko beviltiško, bet, žinant dabartinę sporto situaciją Ukrainoje, bus labai sunku. Sportas ten niekam neįdomus.
– Atrodo, kad dar ne taip seniai klubas dalyvavo Eurolygoje. Nuosmukis buvo neišvengiamas?
– Būtent tą sezoną, kai dalyvavome Eurolygoje, pasitraukė stambus investuotojas. Taip viskas ir prasidėjo. O vėliau – karas ir dėl to atsiradusios problemos.
– Geriausiais laikais „Budivelnyk“ siela buvo lietuviai – K.Lavrinovičius, D.Šalenga. Dabar komandinė dvasia apskritai egzistuoja?
– Pastarajame sezone jos nebuvo. Klubo prezidentas tuo metu mąstė, ar likti su „Budivelnyk“ , ar ne, buvo sunkus pereinamasis laikotarpis. Labai trūko komandos dvasios.
– Sudėtinga į komandą prisikviesti užsieniečių?
– Nesunku, jie čia važiuoja noriai. Net ir dabar, kai kalbuosi su buvusiais žaidėjais, jie sako, kad 2014 metais Kijeve visiems tikrai labai patiko. Buvo geros sąlygos ir neblogos sutartys.
– Kokie Ukrainoje žaidėjų atlyginimai, lyginant su Lietuvos krepšinio lyga (LKL)?
– Sunku pasakyti. 2014 metais Ukrainoje atlyginimai buvo didesni nei Lietuvoje, čempionato lygis lenkė LKL. „Budivelnyk“ galėjo drąsiai žaisti su „Žalgiriu“ ar Vilniaus „Lietuvos rytu“. Bet vėliau prasidėjo karas...
Manau, jog reikės bent dešimtmečio, kad grįžtume į buvusį lygį. Tam reikia ir pinigų, ir valstybės dėmesio. O jo visiškai nėra.
Pavyzdžiui, kai praėjusiais metais tapome šalies čempionais, turėjome priėmimą pas miesto merą Vitalijų Klyčko.
Bandžiau jam paaiškinti, kad esame stipriausia Kijevo komanda, pateikiau pavyzdį, kaip Kaunas padeda savo miesto ekipai. Jo atsakymas buvo paprastas: „Mėgstu dviračių sportą.“ Ką tada galima atsakyti?
– Jūsų sutartis su „Budivelnyk“ baigėsi po šio sezono. Negalvojote pasilikti klube?
– Galėčiau dirbti toliau, bet, žinote, dešimt metų praleisti tokiame darbe yra sunku. Kol aš įpratau... Dabar jau žinau visas povandenines sroves, bet čia vietos profesionalumui beveik nepalikta.
Labai sudėtinga klubui suorganizuoti rimtesnius rėmėjus, bilietai tiesiog dalijami. Net ir tie išdalinti bilietai būna perparduodami.
– Ką planuojate veikti toliau?
– Ieškosiu darbo. Būtų įdomu dirbti Lietuvoje, nuolat seku LKL, žiūriu, kaip čia viskas vyksta. Galiu pasakyti, kad per dešimt metų Lietuvos krepšinis smarkiai pažengė į priekį.
Girdžiu, kad yra visokių vidinių problemų, intrigų, bet žvelgiant iš išorės – tai viena pajėgiausių lygų Europoje. Jei atvirai, šiek tiek gailiuosi, kad 2014 metais nepalikau „Budivelnyk“. Nemaniau, kad karas taip viską sugadins.
– Kaip jautėtės šįmet stebėdamas fantastišką „Žalgirio“ sezoną?
– Labai džiaugiuosi dėl komandos sėkmės. Žinau, kad čia yra ir mano indėlio. „Žalgiris“ dabar stovi ant tvirtų bėgių ir kuo toliau, tuo bus geriau.
Smagu, kad trečioji vieta Eurolygoje davė impulsą visam Lietuvos krepšiniui. Aišku, „Žalgirį“ kitiems klubams pavyti labai sunku, bet gerai, kad turime dar tris komandas, kurios bent gali kovoti.
