„Gaila, bet taip yra“, – lrytas.lt kalbėdamas apie susidariusią situaciją atsiduso Vladas Garastas.
86-erių legendinis treneris bei ilgametis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovas iš šono stebi FIBA ir Eurolygos karo keliamą erzelį Lietuvoje.
Štai prieš dar vieną pasaulio čempionato atrankos langą pratrūko kompromiso su kai kuriomis komandomis neradęs D.Adomaitis.
Jis rinktinėje neišvys ne tik abiejų su savo klubais treniruotis nusprendusių NBA žaidėjų – Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio – bet ir daugumos Kauno „Žalgirio“ atstovų. Prie rinktinės prisijungs tik Edgaras Ulanovas.
„Aš pradedu nebesuprasti, kurioje Lietuvos krepšinio piramidės vietoje yra rinktinė.
Krepšinio mokyklos jai rengia žaidėjus, joms yra garbė, klubams irgi yra garbė. Taip visada buvo“, – bėrė jis.
D.Adomaičiui – palaikymo žodžiai
1992–1997 metais prie Lietuvos rinktinės vairo stovėjęs V.Garastas prisiminė pats buvęs panašioje padėtyje.
1992-aisiais, dar nesibagus klubų krepšinio sezonui, vyko atrankos turnyras į Barselonos olimpines žaidynės. Tuomet treneris ilgai nežinojo, ar jame susirinks visi kviesti krepšininkai.
Visgi viskas baigėsi gerai ir į atranką iš JAV atvažiavo Šarūnas Marčiulionis bei Artūras Karnišovas, iš Ispanijos – Arvydas Sabonis, iš Belgijos – Valdemaras Chomičius, iš Vokietijos – Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša ir Gintaras Krapikas.
Sudėtingiau buvo dar po metų vykusioje atrankoje į Europos čempionatą Vroclave, kai rinktinei trūko A.Sabonio ir R.Kurtinaičio.
„Aš labai suprantu D.Adomaitį ir jį užjaučiu. Galiu tik palinkėti stiprybės. Jis turi žaisti su tuo, ką turi.
Pats treniruodamas rinktinę visą šitą išgyvenau. Buvo beveik lygiai tokie patys turnyrai ir geriausi žaidėjai neatvažiuodavo. Situacija kartojasi“, – teigė V.Garastas.
Klubai išleisti nenori
Kalbėdamas apie sudėtingą dabartinę padėtį, D.Adomaitis netiesiogiai priekaištavo ir savo krepšininkų į rinktinę nenorinčiam išleisti „Žalgiriui“.
Nors nei klubo vadovai, nei treneris Šarūnas Jasikevičius oficialiai nieko uždrausti negali, žaidėjams pateikė savo rekomendacijas.
„Pasakymas, kad turi apsispręsti pats žaidėjas, mane erzina. Patys suprantate, kas yra kalbama už uždarų durų.
Visur ta pati situacija – krepšininkams pasakoma nevykti į rinktines“, – kalbėjo D.Adomaitis.
Tiesa, pasaulio čempionato atrankoje lietuviai kol kas žygiuoja pergalingai ir turėtų sėkmingai ją užbaigti net be stipriausių žaidėjų.
Tai viena iš priežasčių, dėl kurių „Žalgirio“ vadovai nusprendė prieš sezono pradžią nerizikuoti savo krepšininkais.
„Smerkti negalima nei vienų, nei kitų, – įsitikinęs buvęs rinktinės treneris Antanas Sireika. – Jei išsiplėčiant, manyčiau, daugiau dėmesio reikia skirti bendram žmonių auklėjimui, patriotiškumo kėlimui. Gal tada nebeliktų klausimų, ar žaisti už Lietuvą, ar ne“.
62-ejų A.Sireika taip pat nemano, kad būtų teisinga pasitelkti dažnai įvairiose sporto šakose naudojamą praktiką, kai sportininkai pinigus gauna ne tik iš klubo, bet ir federacijos.
„Tai jau būtų pirkimas – aš moku pinigus, o tu išleisk žaidėjus. Bet žaisti už gimtinę... Koks čia gali būti prašymas?“, – retoriškai klausė A.Sireika.
Pasigenda patriotiškumo
Daugiau nei kelerius metus besitęsiantis FIBA ir Eurolygos konfliktas pastaruoju metu kelia vis didesnį krepšinio visuomenės nepasitenkinimą.
Kai kuriais atvejais jis netgi atsisuka prieš žaidėjus, atsidūrusius keblioje padėtyje ir priverstus rinktis tarp klubo ir rinktinės.
V.Garastas mano, kad tokie atvejai – proga įrodyti savo meilę šaliai.
„Žmogus turi atstovauti Lietuvai ir neužmiršti, kas jį išugdė, kieno duoną jis valgė, kokie treneriai jį paruošė. Kur jis išaugo – mėnulyje ar Lietuvoje?
Man atrodo, nieko baisaus neatsitiktų, jei krepšininkai atvyktų į vienas ar porą rungtynių.
Dabar labai populiarus posakis „aš myliu Lietuvą“. Na, tai reikia parodyti, kaip gi myli tą Lietuvą“, – kalbėjo V.Garastas.
Jam antrino ir A.Sireika:
„Kiekvienas laikotarpis turi savo taisykles. Mūsų karta turėjo įsitikinimą, kad atstovauti Lietuvai yra didžiausia garbė. Šiais laikais kai kurie žmonės spauna į Lietuvą, emigruoja norėdami daugiau uždirbti.
Panašiai yra ir sporte. Sutartys visai kitokios nei mūsų laikais, krepšininkai klubuose daugiau uždirba ir patriotiškumas keliasi į antrą planą.
Nieko nekaltinu, tik sakau, kad laikai keičiasi ir man dėl to labai gaila. Teisingai D.Adomaitis klausė – tai kurioje hierarchijos vietoje yra žaidimas rinktinėje?“
