Krepšinis jam suteikė ne tik nepamirštamų pergalingų emocijų. Per krepšinį jis susipažino su būsima žmona Tanja, taip pat buvusia krepšininke, o sukūrę šeimą jie susilaukė trijų nuostabių dukterų.
Krepšinis išmokė drausmės ir pažaboti asmenines ambicijas dėl komandos, suteikė galimybę keliauti, nes nuo mažens apie tai svajojo, padėti tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Krepšinio aikštėje užsimezgė aibė draugysčių, tvirtų ir nemarių it Didžioji Kinijos siena.
Per R.Kaukėno karjerą buvo ir traumų – gniuždančių ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, buvo vienišų vakarų, kai net per didžiausias šventes likdavo vienas, buvo nesusikalbėjimo ir nesikalbėjimo, kai tapdavo nereikalingas. Tačiau net už tai gynėjas yra dėkingas krepšiniui.
„O kas toliau? Tikrai nežinau“, – atvirai prisipažino apie karjeros pabaigą socialiniame tinkle paskelbęs R.Kaukėnas.
– Rimai, jums – 41 metai, esate ilgaamžis aukščiausio lygio krepšinyje, bet buvo nemažai tokių, kurie nustebo, kad nutarėte dėti tašką. Gal galėjote dar nedėti?
– Galėjau dar metus žaisti, bet žinau, kad vis tiek tie metai būtų paskutiniai. Tad laikas baigti.
Fiziškai dar jaučiuosi gerai, bet vis tiek jaučiu, kad rimčiau sportuodamas esu nebe toks, koks buvau trisdešimties ar net keturiasdešimties, – kiekvieni papildomi metai yra reikšmingi.
– Jūsų karjera išties buvo ilga: norėjote sau ką nors įrodyti ar turėjote nebaigtų reikalų? Jei taip, ar juos baigėte?
– Aš norėjau laimėti Eurolygą ir olimpinį medalį. Deja, nepavyko. Apmaudu, bet ką padarysi. Žinau, kad atidaviau visą save.
Kiekvieną darbą stengiuosi atlikti iki galo – kartais net perlenkdamas lazdą.
– 2016-ųjų birželį Italijos televizijų kameros užfiksavo jus verkiantį po to, kai Emilijos Redžo „Grissin Bon“ pralaimėjo šeštąsias Italijos finalo serijos rungtynes ir visą seriją. Per karjerą išliejote daug ašarų?
– Mažai, nors laimėti visada norėjau. Tada tiesiog taip įvyko. Maniau, kad tos rungtynės bus paskutinės per mano karjerą, ir labai tikėjau, kad galime laimėti.
Nesu verksnys, bet pamačiau verkiančius sirgalius, pamačiau, kaip ašaroja mano dukros tribūnose, ir pats pravirkau.
– Tų metų vasarą išties buvote parašęs jautrų atsisveikinimo laišką, mėgavotės, kaip sakėte, pensininko gyvenimu, bet po gero pusmečio grįžote į aikštę – vėl į „Grissin Bon“. Juokėtės, kad baigėsi kantrybė, o ir krepšinio labai trūko. Šįsyk užteks ryžto sustoti?
– Dabar grįžti būtų sudėtingiau, nes treniravausi ne taip intensyviai kaip tada. Daug keliauju, daug labdaros renginių buvo – nuolat sportuoju, bet vis tiek per mažai.
Tąsyk mane trikdė, kad pasiūlymai vis plaukė – net iš Eurolygos klubų. O Emilijos Redžo klubas irgi spaudė, nes niekaip negalėjo patikėti, kad tikrai baigiau karjerą.
Buvo malonu, kad esu reikalingas, o ir pats jaučiau, kad be krepšinio man – per sunku.
O dabar norint grįžti, reikėtų bent du tris mėnesius itin daug dirbti, kad pasiekčiau padorią sportinę formą. Greta to, yra ir psichologinių momentų. Na, dar metai. Tik metai. Ir vos ne pusė sezono, kad įsivažiuočiau, o po sezono jau tikrai baigčiau karjerą.
Galiausiai neturėjau pasiūlymų važiuoti ten, kur turėčiau realią galimybę laimėti trofėjų. O važiuoti bet kur neturiu nei noro, nei kantrybės.
Į garsią komandą būčiau važiavęs ir ant suolo pasėdėti, kad tik gaučiau trofėjų.
Be to, ir apie šeimą turiu mąstyti – mergaitės jau atkentėjo dėl mano karjeros, privalau daugiau laiko su jomis praleisti.
Dabar šeima gyvena Ispanijoje, dukterys sportuoja, negaliu jų tampyti paskui save – turiu suteikti joms galimybę ramiai augti ir tobulėti.
– Dėl savo energijos neretai buvote pavadinamas varikliu. Tas variklis vis dar galingas?
– Vis dar turiu daug ambicijų ir fiziškai jaučiuosi puikiai, bet reikia variklį nukreipti kita linkme. Tik turiu nuspręsti, kuria.
– Tai kuria?
– Tikrai nežinau. Visada laikiausi principo, kad jei žaidi, tai ir žaidi. Jei tik imi mąstyti, kad gal aš tą veiksiu, gal tuo užsiimsiu, vadinasi, tu visas neatsiduodi dabartinei veiklai. Vadinasi, jau planuoji ir nebesi savo darbo fanatikas. Todėl stengiausi nieko neplanuoti ir būti krepšininkas. Planuoti pradėsiu dabar.
– Siton Holo universitete JAV baigėte informacinių sistemų vadybą ir tarptautinį verslą. Gal laikas išsitraukti diplomą?
– Reikėtų atnaujinti žinias – prabėgo daug laiko, daug kas pasikeitė. 2016 metais, kai jau buvau baigęs karjerą, įstojau į Lietuvos sporto universiteto sporto vadybos ir viešbučių administravimo magistrantūrą.
Metus pratempiau, bet studijas dėl karjeros teko stabdyti. Matyt, vėl teks grįžti.
– Gal siekdamas sporto vadybininko diplomo taikote į sporto agentus?
– Oi, ne. Tikrai ne! Tačiau norėtųsi likti prie sporto, nors ir sunku pasakyti – vaikai greitai auga ir galiausiai ateis momentas, kai mano pagalbos jiems nebereikės.
Tada turėsiu ką nors veikti, o mokytis bus per vėlu. Todėl dabar tam – pats laikas.
– Tačiau nebūsite dukterims toks žiaurus ir nepasirinksite trenerio kelio?
– Teisingai sakote: tai būtų žiaurus sprendimas. Yra daug niuansų, kodėl trenerio darbas sunkus, ir tie, kurie sugeba suderinti šeimą ir šią profesiją, gali mėgautis tuo, ką daro.
Aš nenorėčiau daryti nieko, kam būtų kliūčių. Psichologinių, moralinių – bet ko, kas gali mane veikti.
– O gal jums nereikia nieko daryti? Per karjerą, matyt, jau užsidirbote sočiai senatvei?
– Mąsčiau ir apie tai. Tačiau negaliu nieko neveikti. Tai supratau per tą pusmetį, kai realiai nieko neveikiau.
Aš toks: turiu turėti tikslą ir jo siekti. Blogai jaučiuosi, kai neturiu jokio stimulo, nejaučiu azarto, negaunu adrenalino. Turiu turėti vidinį jausmą, kad darau kažką prasminga.
Krepšinyje praleidau 34 metus, tad be to noro laimėti, ko nors siekti man yra sunku. Manau, kad taip jaučiasi daugelis karjerą baigusių krepšininkų.
– Kiek laiko rašėte atsisveikinimo žinutę instagrame?
– Nežinojau, kaip ją parašyti: ar visiems dėkoti, ar tik pranešti. Per tiek metų krepšinyje yra tiek žmonių, kuriems norėtųsi padėkoti, kad visų nė neišvardyčiau.
Tad bent jau surengsiu labdaros rungtynes per „Grissin Bon“ ir Mursijos UCAM dvikovos pertrauką. Tai bus mano padėka Lietuvai: prisidės Emilijos Redžo meras, atvyks Lietuvos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius ir tą renginį prijungsime prie mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio renginių.
Už bilietus surinktos visos lėšos bus skirtos labdarai Lietuvoje. Kitą dieną surengsime labdaringą vakarienę, per kurią paaukotos lėšos taip pat keliaus Lietuvos vaikams.
– Jums dukart trūko kairiojo kelio kryžminiai raiščiai, sykį teko operuoti meniską. Nemažai žaidėjų jau po pirmosios tokios traumos baigia karjerą, o jūs vis grįždavote į aikštę, kone triskart sutrumpinęs numatytą reabilitacijos laiką. Kas tai – didelė motyvacija, užsispyrimas?
– Man pasisekė, kad žaidžiant Sienoje dirbo savo darbui labai atsidavę fizioterapeutai ir medikai.
Jie buvo mano mokytojai, o man tai buvo labai įdomu. Jie manęs paklausė: „Ar esi pasirengęs daug dirbti? Jei taip – greitai tave atstatysime.“ Ir dirbdavome. Po 7–8 valandas per dieną.
Kai raiščiai trūko antrą kartą, pirmiausia suskaičiavau, kiek liko dienų iki 2012 metų Londono olimpinių žaidynių. O tada pradėjau dirbti. Niekada nepasidaviau nevilčiai, nes žinojau, kad po tokių traumų juodai dirbant koja tik stiprėja.
Skaičiuojama, kad reabilitacija po tokios traumos yra 6–9 mėnesiai, o aš po trijų jau treniravausi su komanda. Į aikštę grįžau po keturių – kai gydytojai leido. Spėjau ne tik į Londono žaidynes.
Nėra stebuklingo recepto. Norėjau žaisti, todėl ir stengiausi.
– Ant jūsų dešiniojo peties ištatuiruotas kiniškas hieroglifas reiškia „iš savęs išspausk geriausia“. Ką geriausia iš savęs išspaudėte per įspūdingą karjerą?
– Stengiausi, kiek galėjau. Gal su dabartinėmis žiniomis būtų paprasčiau ir lengviau, gal būčiau daręs ką nors kitaip, bet nieko nepakeisi.
Dabar internete yra aibė informacijos, o mes augome taip, kad, pamenu, net NBA rungtynių antrą valandą nakties eidavome žiūrėti pas Liną Kunigėlį į Spaudos rūmus.
Jis komentuodavo, o mes kampe prie šiukšlinės žiūrėdavome.
– Ką labiausiai norėtumėte pakeisti?
– 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių „medinį“ medalį norėčiau iškeisti bent jau į bronzinį.
R.Kaukėno karjera – įspūdinga
2000 m. baigęs Siton Holo universitetą JAV, po ketverių metų NCAA lygoje profesionalo karjerą pradėjo Galil Eliono „Hapoel“ (Izraelis).
2001–2002 m. jis žaidė Vilniaus „Lietuvos ryte“ (tapo LKL ir NEBL čempionu), 2002–2003 m. – Ostendės „Telindus“ (Belgija), 2003–2004 m. – Bonos „Telekom“ (Vokietija), 2004–2005 m. – Kantu „Vertical Vision“ (Italija), 2005–2009 m. ir 2010–2012 m. – Sienos „Montepaschi“ (Italija; po penkiskart laimėjo Italijos supertaurę ir čempionatą, 2007 m. tapo Italijos lygos finalo serijos naudingiausiu žaidėju), 2009–2010 m. – Madrido „Real“ (Ispanija), 2012–2013 m. – Kauno „Žalgiryje“ (tapo LKL čempionu), 2013 m. spalio pabaigoje mėnesiui išvyko į Vitorijos „Laboral Kutxa“ (Ispanija).
Nuo 2013 m. lapkričio iki 2016 m. liepos atstovavo Emilijos Redžo „Grissin Bon“ (Italija). Tą vasarą pranešė baigiantis karjerą, bet 2017 m. sausį grįžo ir žaidė iki pastarojo sezono pabaigos. Su šia komanda 2014 m. iškovojo Europos iššūkio taurę, 2015 m. – Italijos supertaurę.
Su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine 2007 m. Ispanijoje laimėjo Europos čempionato bronzos medalį, 2008 m. užėmė ketvirtąją vietą Pekino olimpinėse žaidynėse, 2012 m. pralaimėjo ketvirtfinalyje Londono olimpiadoje.
