Su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine J.Kazlauskas 2000-aisiais Sidnėjuje laimėjo olimpinę bronzą, 2013 ir 2015 metais – Europos čempionatų sidabrą.
„Kada nors ateina laikas sustoti. Atidirbau 10 metų su vyrų rinktine. Jei pridėsime kokius ketverius metus su jaunimo rinktine, šešerius metus – su Kauno „Žalgiriu“, trejus metus – su „Lietuvos rytu“, vienam žmogui kaip ir daugoka“, – sakė J.Kazlauskas.
– Treneri, bet net pagal jūsų amžių per anksti eiti į pensiją.
– Cha, cha, ačiū, kad gerai apie mane atsiliepiate. Nesakau, kad krepšinyje nebedirbsiu, tačiau rinktinę palaikysiu nuo suolo kaip žiūrovas. Galutinis mano žodis dėl rinktinės buvo po Rio de Žaneiro žaidynių, kam dar grįžti?
– Kaip vertinate dabartinę situaciją rinktinėje, kai dėl „Žalgirio“ trenerio Šarūno Jasikevičiaus nenoro išleisti žaidėjų į rinktinę, šios treneris Dainius Adomaitis sakė nesuprantąs, kas Lietuvoje dabar svarbiausia?
– Norint būti teisėju, reikia žinoti viską, kas vyksta. Dabar galiu kalbėti tik iš šalies. Kai FIBA pristatinėjo naująją sistemą, dar buvau rinktinės treneris ir jau tada sakiau, kad reikia gerinti esamą sistemą, o ne kurti naują.
O jie padarė tokią maišalynę, kuri daug kam kenkia. Jau tada sakėme, kad bus blogai. Ir, kaip matome, yra blogai. Man visada rinktinė yra aukščiau už viską. Aš įsivaizduoju, kad rinktinėje turi žaisti pajįėgiausi rinktinės žaidėjai. Jei neturime geriausio produkto (žinoma, ačiū vyrams, kurie juos pavaduoja) – jau kažkas blogai, kažkas serga. Matau akivaizdų FIBA ir Eurolygos karą ir nors šiame kare kažkas laimi, nuostolių patiria abi pusės. Tai – nuostolis krepšiniui. Pavyzdžiui, per rinktinės rungtynes su latviais – pustuštė salė.
– Bet gal FIBA to ir siekia? Gal jai ir rūpi į Europos ar pasaulio čempionatus įsileisti rinktinių, kurios ten patekti šiaip jau neturėtų jokių galimybių?
– Nežinau, kas ko siekia. Tačiau akivaizdu, kad kažkas negerai. Kodėl dabar nėra geriausių žaidėjų, man sunku atsakyti. Nes rinktinė beveik visada žaisdavo rugsėjį. Dabar tai – galbūt jau koks nors karo pratęsimas, gal buvo kokių nors nurodymų iš Eurolygos. Aš nežinau – galiu tik spėlioti, bet tai prie nieko neprives. Akivaizdu, kad krepšinis serga.
– Naujoje atrankos sistemoje daugeliui trenerių reikia derinti darbą klube ir rinktinėje. Kiek tai sunku?
– Pats buvau tokioje situacijoje šešerius metus, kai treniravau rinktinę ir „Žalgirį“. Žinoma, nelengva. Bet tada buvo truputį kitaip – baigdavai su „Žalgiriu“, po savaitės ar dviejų prasidėdavo rinktinė, baigdavai su rinktine, tiesiai – į „Žalgirį“. Beveik be atostogų.
Dabar truputį kitaip. Aš dabar matau rinktinę, kuri dėl susiklosčiusios situacijos yra pakišta. Kiek ji turėjo treniruočių? Kiek ji turėjo draugiškų rungtynių? Susirinko – ir pirmyn, žaidžiam. Tai negražu. Jie nori savo darbą padaryti gerai, o kažkas jiems neleidžia.
O atsakyti, ar sunku.... kažkaip reikėtų išeiti iš tos situacijos. Uždarbį gauni klube. Tad klubai diktuoja sąlygas. Rinktinė yra garbė, duoklė savo šaliai – tai svarbu. Bet kol nebus sutvarkytas tvarkaraštis, tol turėsime tokių problemų.
– Kaip manote, kas galiausiai nugalės krepšinio kare? Ar įmanomas variantas, kad FIBA teks atsitraukti?
– Nežinau, ką daro FIBA. Keista, kad vyksta tas karas su Eurolyga. Girdėjau visokių nuomonių, kad buvo visokių sutarčių, bet aš negaliu komentuoti. Kai girdi kažkokias nuomones iš trečiųjų lūpų, negali garantuoti, kad tai teisybė. Paleisiu į eterį, o gal tai melas? Reikia kažkam burtis, jungtis, federacijoms atsakingiau į tai pažiūrėti, nes kiek krepšinis gali sirgti?
– Dabar kalbama apie klubų ir rinktinės ar – jei žvelgtume plačiau – FIBA ir Eurolygos kovą. O kiek svarbus pačių žaidėjų žodis? Pats esate sakęs, kad rinktinės būrimas yra savotiška taktika.
– Žaidėjai labai noriai važiuoja į rinktinę. Ten visai kita atmosfera. Bet klubai – nesvarbu, Eurolygos, FIBA ar NBA – diktuoja sąlygas. Kas nori dabar traumą gauti? Jauni vyrai – kiek metų jie dar žais krepšinį? Visi juk galvoja apie tai, kas bus toliau. Dar kartą sakau: sutvarkykime tvarkaraštį. Tai kalbėjau ir prieš dešimt metų, ir prieš ketverius metus. Duokime žaidėjams bent mėnesį atostogų, du mėnesius – rinktinei, likusį laiką atiduokime klubams. Viskas. Kažkodėl niekas to nesprendžia.
– Kasmet kalbama apie pakilusi LKL lygį, bet ir šioje nukraujavusioje rinktinėje nėra vietos jokiam žaidėjui ne iš „Žalgirio“ ir „Ryto“. Ar tikrai tas LKL lygis yra?
– Sunku pasakyti. Buvo momentas, kai Europoje neblogai žaidė daug mūsų klubų – ir Panevėžio „Lietkabelis“, ir Klaipėdos „Neptūnas“, ir abu milžinai. Apie LKL lygį galima spręsti pagal tai, kaip klubai dalyvauja Europoje. Jei gauname į kaulus, vadinasi mūsų klubai – šiaip sau. Jei laimime, konkuruojame su geriausiais klubais, vadinasi, viskas gerai.
„Žalgiris“ pastarąjį sezoną žaidė gerai. Pradžioje buvo neblogų Panevėžio ar Klaipėdos rungtynių, Klaipėda kažkuriuo momentu subyrėjo. Norėtųsi didesnio stabilumo, bet tai priklauso ir nuo rėmėjų.
– Donato Motiejūno karjeros vingiai: ką manote apie jo pasirinkimą mesti NBA? Pats daugybę metų dirbote Kinijoje – ką galite pasakyti apie toje lygoje atsidūrusių žaidėjų perspektyvas – ar tai nėra tiesiog saugus finansinis užutėkis karjerą baigiantiems amerikiečiams ir priešingai – ar pakankamai jauni krepšininkai kaip D.Motiejūnas gali iš ten peršokti į kitą lygį?
– Ar gali lyginti NBA ir Kinijos lygą? Žinoma, kad ne. Gerai bent tiek, kad kinai leidžia žaisti tik dviem užsieniečiams. Jie turi pinigų ir jei, neduok Dieve, įsileis daugiau užsieniečių, tai bus kaip kai kurių valstybių klubuose, kur nėra vietinių žaidėjų. Jei taip padarys, dar daugiau Europos žaidėjų išvažiuos į Kiniją.
– Kiti LKF prezidento rinkimai – jei juose nedalyvautų Arvydas Sabonis, ar svarstytumėte pretenduoti į šį postą?
– Tikrai nesvarstyčiau.
– „Žalgirio“ biudžetas bus apie 10 mln. eurų, bet vis tiek tai – vienas mažiausių Eurolygoje. Kaip manote, ar su tokiais pinigais komandai realu kiekvieną sezoną išsilaikyti tarp pretendentų į finalo ketverto varžybas?
– Dešimt milijonų Lietuvai yra pakankamai daug. Eurolygai? Praėjęs sezonas parodė, kad ir su tokiu biudžetu įmanoma kovoti. Ar galės surinkti daugiau? Norėčiau, kad „Rytas“ surinktų didesnį biudžetą ir konkuruotų. Graikijoje yra milžinai „Olympiakos“ ir „Panathinaikos“. Ispanijoje – „Barcelona“ ir „Real“. Tačiau šiose lygose dar keturi penki klubai gali bet kada įkąsti milžinams, o ir patys gerai žaidžia Europoje. Žinoma, nesame tokia didelė šalis, bet jei būtų kas nors panašaus, Lietuvoje atsirastų bent du trys klubai, būtų labai gerai. Rinktinei – irgi.
– „Žalgirio“ kelias į Eurolygos finalo ketverto varžybas praėjusį sezoną priminė jūsų treniruojamos komandos kelią į triumfą 1999-aisiais. Ar Š.Jasikevičiaus „Žalgiris“ buvo panašus į jūsiškį – žaidėjais, žaidimu, dvasia ar dar kuo nors?
– Man sunku lyginti. Aš mačiau „Žalgirio“ sezono pabaigą, nes buvau Kinijoje. Kadangi didžiulis laiko skirtumas, neturėjau galimybės žiūrėti „Žalgirio“ vidurnaktį ar trečią ketvirtą paryčiais, nes rytais būdavo treniruotės. Kai jau grįžau į Lietuvą, mačiau, kaip žaidžia „Žalgiris“, bet tai buvo pabaiga. Tad sudėtinga kalbėti iš to, ką girdėjau.
– Jūs buvote tas treneris, kuris iš arti matė Š.Jasikevičiaus žingsnius krepšinyje, pradedant 1994-ųjų jaunimo iki 18 metų rinktine, Izraelyje laimėjusia Europos čempionatą. Ar galėtumėte prisiminti pirmą įspūdį apie Šarūną? O gal tai buvo tik vienas iš daugelio jaunų krepšininkų, kurio iš karto neįsidėmėsi?
– Daug kas daro klaidą, kai sako, kad šis – gražiai nuaugęs, šis – aukštai šoka, o šis – greitai bėga. Bet ateina toks momentas, kai tų gražiai nuaugusių, aukštai šokančių, greitai bėgančių yra daug. O ar kas turi tokį kario ar kūrėjo charakterį, geba greitai priimti sprendimus, nesutrinka sunkiais momentais? Tai – labai didelis talentas. Š.Jasikevičius tai visada turėjo.
– O kaip jūsų karjera? Šį sezoną ilsitės?
– Turėjau pasiūlymų ir šiam sezonui, bet tai nebuvo tie pasiūlymai, kad viską mesčiau ir bėgčiau. Aš jau viską svarstau.
