Džiaugsmo ir apmaudo ašaros po praėjusio sezono nudžiūvo, emocijos išsikvėpė, o sirgaliai viltingai stebi „Žalgirį“, tikėdamiesi naujų pergalių malonumo audrų.
Daugeliui netikėtai, bet užtikrintai praėjusį sezoną įsiveržęs į Eurolygos finalo ketverto varžybas, „Žalgiris“ lūkesčių kartelę neįtikėtinai užkėlė. Trečioji vieta pajėgiausiame Europos klubų turnyre – didžiausias Kauno komandos laimėjimas šiame amžiuje.
„Bet noriu tikėti, kad tai buvo ne aukščiausias taškas, – šypteli „Žalgirio“ sporto direktorius 38 metų Robertas Javtokas. – Net ir praėjusį sezoną nedaug trūko, kad būtume dar aukščiau.“
– „Žalgirio“ vadovas P.Motiejūnas prieš sezoną tvirtino, kad nebeliko skolų, kurios vilkosi dar nuo Vladimiro Romanovo laikų. Ar „Žalgiris“ jau atsiskaitė ir su jumis?, – buvo paklaustas „Žalgirio“ ekipos direktorius R.Javtokas.
– Taip. Visiškai.
– Visą krepšininko karjerą buvote itin atletiškas žaidėjas ir aistruoliai tikėjosi, kad mažų mažiausiai dirbsite su aukštaūgiais ar bent jau fizinio rengimo treneriu. Atrodytų, kad sporto direktoriaus pareigos jums – per oficialios.
– Visada norėjau užimti panašias pareigas. Žinau, kad nenoriu būti treneris. Nebent, kaip ir sakote, individualiai dirbti su žaidėjais – tikiu, kad turėčiau pakankamai užsivedimo ir šarmo išaiškinti, ko tikiuosi. Bet kol kas nematau savęs dirbančio treneriu.
– Tai kam tada tas trenerio diplomas, kurį gavote baigęs Vusterio universitetą Jungtinėje Karalystėje?
– Negali žinoti, kada jo prireiks. Bet dabar džiaugiuosi tuo, ką darau ir noriu tobulėti šioje srityje.
– Buvote ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kapitonas. Darjušas Lavrinovičius sakė, kad esate žmogus, kuris savo energija ir patarimais padeda visiems žaidėjams. Ar dar sakote kalbas „Žalgirio“ drabužinėje?
– Ne. Drabužinėje yra Paulius Jankūnas ir jis puikiai susitvarko su kapitono pareigomis. Man nereikia eiti į drabužinę ir aiškinti, kaip reikia žaisti.
Pats atsimenu, kaip ateidavo „seniai“ ir aiškindavo: „O mes darydavome taip, o anksčiau būdavo anaip.“ Būdavo kiek juokinga.
Mes su žaidėjais kalbamės asmeniškai: kas nors gerai, blogai, reikia padrąsinti ar pabarti. Drabužinės bosas yra treneris, o P.Jankūnas – atmosferos sergėtojas.
– Neseniai Lietuvos rinktinės treneris Dainius Adomaitis paleido strėlių į „Žalgirio“ pusę, kad klubas nenori išleisti žaidėjų į rinktinę. Eurolygos ir FIBA karas pasiekė tokį lygį, kad geriausi šalies krepšininkai beveik neturi galimybių rinktis. Pats dar neseniai žaidėte rinktinėje, vadinote ją mėgstamiausia savo komanda. Jei būtumėte atsidūręs tokioje situacijoje, kaip būtumėte pasielgęs?
– Man tas Dainiaus pasisakymas toks... Kažkodėl iš „Ryto“ komandos nei Martyno Echodo, nei Mindaugo Girdžiūno nebuvo rinktinėje. Tad, manau, kad D.Adomaitis kiek perlenkė lazdą.
Kita vertus, dabar rinktinė nebe tokia, kokia buvo. Ją suėdė tas karas. Nesakyčiau, kad tai FIBA karas tik su Eurolyga. O kur NBA? Jei Eurolyga išleis žaidėjus, bet NBA žaidėjų nebus, tai vis tiek į rinktinę susirinks ne pajėgiausi.
Aš suprantu, kad rinktinė yra geriausias Lietuvos produktas. Tas, kurį mėgsta ir pamatyti nori žiūrovai, tas, į kurį rėmėjai investuoja pinigus ir gauna gerą reklamą.
Tas produktas dabar sugadintas. Atsirado kone šimtas atrankos „langų“ ir klubai dėl to išsiderina. Juk tai klubai surenka biudžetus, įsigyja tokių žaidėjų, kokius gali sau leisti, tai klubai sudaro sezono planus. Ir staiga – rinktinės „langas“. O kas mąsto apie žaidėjų, kuriems klubai atlyginimus moka, traumas ir nuovargį? Klubų sezonas ir taip sunkus. Tad tokios kalbos man nesuvokiamos.
Nesuprantu, kaip Dainius – pats buvęs žaidėjas, kaip Jorge Garbajosa, Andrejus Kirilenka gali aiškinti, kad klubai dėl to kalti? Gal jie gyvena kitame pasaulyje?
Tas karas žlugdo visą krepšinį ir nereikia kaltinti vien klubų. Juk niekas nežino, žaidėjas nenori važiuoti į rinktinę ar klubas neleidžia. Oficialiai klubas negali neleisti. Ar mes norime, kad žaidėjas vyktų į rinktinę? Po sezono – prašau.
Edgaras Ulanovas norėjo ir važiavo, išleidome. M.Grigonis – ne. Jis neseniai prisidėjo prie „Žalgirio“ ir dar turi įsilieti į sistemą. Žinoma, kad nenorime jo išleisti, bet sprendimą priima jis pats.
– Per rudens „langą“ dėl NBA žaidėjų lyg ir nebuvo bėdų – Kroatijos rinktinėje žaidė net keturi šios lygos krepšininkai: Bojanas Bogdanovičius, Dario Šaričius, Ante Žižičius, Ivica Zubacas. Bet NBA žaidžiančių Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio Lietuvos rinktinėje nebuvo.
– NBA prasideda gerokai vėliau nei Eurolyga ir baigiasi anksčiau, ypač toms komandoms, kurios anksti iškrenta. NBA žaidėjams net kvaila būtų nevykti į rinktines.
Nežinau, kodėl J.Valančiūnas ir D.Sabonis neatvyko. Jei jų klubai ką nors pasakė, gal jie nenori užsitraukti nemalonės. Niekas nenori pyktis su klubais, nes ten uždirba pinigų ir ten labiausiai atsiskleidžia kaip žaidėjai.
Bet faktas, kad rinkinės veidas buvo iškreiptas ir dabar į ją atvyksta ne geriausi žaidėjai, o tie, kurie gali.
– Ar dar įmanoma, kad kas nors nugalės šiame kare?
– Susitarti bus sudėtinga, bet, tikiu, kad įmanoma. Tačiau nesuvokiu, kodėl taip apskritai įvyko. Vakar klausiau vieno pokalbio, kur aiškinama, kad dabartinė sistema yra naudinga, kad atsiskleidžia daugiau žaidėjų, kad daugiau šalių gali save parodyti.
Kur gi ne! NBA ši sistema puiki, nes jos klubai žaidėjų neišleidžia ir jiems nereikia vykti į rinktines. Bloga tik Eurolyga, kurios klubai irgi nenori išleisti krepšininkų.
Tačiau kodėl mes turėtume norėti juos išleisti? Kodėl Lietuvos rinktinė turi žaisti šaltose senose salėse su komandomis, kurios jai neprilygsta meistriškumu? Bet kuris NKL klubas ten nuvažiavęs nesunkiai laimės. Vardą reikia užsitarnauti ir įrodyti, kad esi pajėgus kovoti su geriausiais.
– Sekmadienį „Žalgiris“ LKL čempionate žais su Vilniaus „Rytu“. Ar šalies krepšinio milžinų akistatos jums dar kelia panašių emocijų, kokių keldavo, kai buvote žaidėjas, nes stovėjote ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje?
– Kelia. Kad ir kurioje pusėje būtum, vis tiek jauti priešiškumą pajėgiausiam varžovui. Ar jaučiuosi taip pat, kaip jausdavausi būdamas žaidėjas? Ne. Jau nebūna, kad kelias naktis prieš rungtynes nemiegu ir mąstau. Bet tos dvikovos man visada patikdavo ir jausdavau didelį pasitenkinimą, jei laimėdavome ar nusivylimą, jei pralaimėdavome.
– Kaip vertinate LKL pajėgumą? Ar yra dar bent viena komanda, galinti įsiterpti į milžinų kovą dėl aukso?
– Su Kėdainių „Nevėžiu“ ilgai vargome. Žinoma, esame pajėgesni ir galiausiai laimėjome. Bet pakanka porai žaidėjų atsipalaiduoti, nevykdyti plano ir galime pralaimėti.
Ir „Nevėžis“ gera komanda, ir Prienų „Scycop“ dar planuoja pasistiprinti, ir Utenos „Juventus“ su mumis žaidė be trijų pagrindinių krepšininkų. Dar nežaidėme su Klaipėdos „Neptūnu“ ir Panevėžio „Lietkabeliu“ – ten taip pat surinktos neblogos komandos.
Kol kas net neturėjome daug galimybių leisti žaisti mūsų jaunimui, kad jie įgytų patirties, nes turėjome kovoti. Kaip mes Eurolygoje pasirodėme įspūdingai, turėdami vos ne mažiausią biudžetą, taip ir bet kuri LKL komanda gali pateikti staigmenų.
Juk krepšinis, kaip sako Šaras, susideda iš daug smulkių detalių: tai kokia trauma, tai kuriam nors šeimos bėdos, tai kuris nors neišsimiegojo.
Jei vertintume tik pagal biudžetą, pakankamai didelį surinko tik „Rytas“. Bet krepšinyje daug lemia ir ambicijos, kai esi nuvertintas ir nori įrodyti, kad neteisingai. Juk milijonus uždirbantys žaidėjai neturi keturių kojų ir nešoka virš krepšio. Jie – irgi žmonės.
Per atkrintamųjų varžybų seriją pralaimi vienas rungtynes – staigmena. Pralaimi ir antras – jau prasideda panika ir gali prarasti kontrolę. Jei vertintume tik pagal pavardes ir biudžetą, Lietuvoje neturėtume pralaimėti, o kaip bus, parodys ateitis.
Pirmąją inteviu dalį skaitykite ČIA
