Tačiau neįmanoma pervertinti Nikolos Kalinčiaus svarbos trenerio-perfekcionisto Željko Obradovičiaus žaidimo schemose. 27-erių 203 cm ūgio puolėjas aikštėje atlieka daugybę darbo, kurio taip pasiaukojamai neįstengtų padaryti niekas kitas.
Bet Europos elite N.Kaliničiaus galėjo išvis nebūti, rašo sports.ru. Ši istorija – apie tai, kokį toli gražu ne visiems įveikiamą kelią nuėjo vaikystėje baisią traumą patyręs būsimasis krepšininkas.
Tėvas pasakojo apie futbolo randuotuosius
Pasaulio sporto žinomiausi randuotieji veidai – futbolininkai Franckas Ribery ir Carlosas Tevezas – yra prisipažinę, kad jei ne vaikystės traumos jie nebūtų pasiekę tokios sėkmės.
Gyvenimas „apdovanojo“ F.Ribery dviem milžiniškais randais ant veido, kai būsimajai Prancūzijos futbolo žvaigždei buvo vos dveji.
1985-aisiais Franckas su šeima pateko į siaubingą autokatastrofą: jų mašina susidūrė su sunkvežimiu, vaikas trenkėsi į priekinį stiklą, pramušdamas jį kiaurai.
„Kažkuria prasme šis įvykis man padėjo, – sakė Miuncheno „Bayern“ klubo 35-erių legionierius. – Vaikystėje tai mane motyvavo. Dievas davė man tokį išskirtinį bruožą. Šie randai – dalis manęs. Jie užgrūdino mano charakterį ir suteikė jėgų.
Kai esi vaikas ir turi tokį randą – tau nelengva. Žmonės jį mato, komentuoja – mano šeima dėl to kentėjo. Praeiviai sakydavo: „Kaip bjauru!“ Kur tik benueidavau, visi į mane žiūrėjo“.
34-erių argentinietis C.Tevezas randus visam gyvenimui gavo būdamas devynių mėnesių. Mažylis sukiojosi šalia savo mamos virtuvėje ir užsivertė arbatinį su verdančiu vandeniu.
Rezultatas – krūtinės ir kaklo trečiojo laipsnio nudegimai, virtę didžiuliais randais visiems matomose kūno vietose.
„Niekada nestovėjau priešais veidrodį galvodamas: „Kokie baisūs tie randai“. Mąsčiau taip: „Tai ir esu aš“. Turiu savo veidą, savo kūną, kurio nežadu keisti net už visus pasaulio pinigus.
Neplanuoju darytis veido plastinės operacijos. Jei Dievas nusprendė, kad ant jo turi būti randai, vadinasi, taip ir turi būti“, – savo išvaizdą komentavo C.Tevezas, kuris dabar žaidžia Buenos Airių „Boca Juniors“ klube.
Šias dviejų futbolininkų istorijas savo mažajam sūnui Nikolai pasakodavo Zoranas Kaliničius.
Jų šeima gyveno nedideliame Serbijos mieste Suboticoje, prie pat sienos su Vengrija. Kaliničiai susidūrė lygiai su tokiais pat sunkumais, kaip ir dabar garsių randuotųjų futbolininkų šeimos.
Kai N.Kaliničiui buvo 14-ką, C.Tevezas ir F.Ribery pavardės garsiai skambėjo 2006-ųjų pasaulio čempionate. Jų pavyzdys labai įkvėpė pradedantį krepšininką Nikolą.
„Matai, garsūs futbolininkai vaikystėje išgyveno tą, ką ir tu, ir jiems tai nesutrukdė tapti žvaigždėmis. Reiškia, ir tau viskas pavyks!“, – Kaliničius vyresnysis drąsino sūnų.
Spyris į veidą
N.Kaliničius patyrė baisią traumą ankstyvoje vaikystėje Suboticoje. Kažkuris kaimynų berniukas spyrė jam į veidą.
Tėvai nepamatė, kas būtent įvyko vaikų žaidimų aikštelėje, bet kai suskubo pas rėkianti sūnų, pamatė į šoną perkreiptą žandikaulį.
Nikolą skubiai nuvežė į ligoninę, kur jam buvo atlikta veido operacija.
Chirurgų įsikišimas padėjo numalšinti aštrų skausmą, bet taip ir neišsprendė problemos.
Pasak serbų gydytojų, Nikolos atveju medicina buvo bejėgė. Todėl jis nuo vaikystės buvo priverstas susitaikyti su periodiškai užpuolančiais skausmais smakro srityje ir netobula savo išvaizda.
Grūdinosi kiemo kautynėse
Po šio įvykio tėvas nenorėjo leisti sūnaus į kontaktinį sportą ir ragino jį žaisti stalo tenisą.
Z.Kaliničius praeityje buvo garsus Jugoslavijos stalo tenisininkas, per karjerą laimėjo 15 medalių pasaulio ir Europos čempionatuose.
Bet nepaisant tėvo įkalbinėjimų, Nikolą traukė krepšinis.
Berniukas žaidė su savo penkeriais metais vyresniu broliu Urošu ir jo bendraamžiais. Dičkiai nepataikavo vaikui. Kieme niekam nerūpėjo Nikolos vaikystės trauma – su juo elgėsi negailestingai, niekada neleisdavo laimėti.
Nikola buvo žemas ir lėtas, todėl negalėjo pasipriešinti vaikinams iš brolio komandos. Susidūrimai su galingesniais varžovais pripratino jį prie skausmo.
„Iš mūsų kiemo nuolat sklido triukšmas – verksmai, apsižodžiavimai, šiurkštūs žodžiais ir muštynės“, – prisimena šeimos galva Zoranas.
Įkvėpė Jugoslavijos legendos
Užsirašyti į krepšinio mokyklą 7-metis Nikola nusprendė pažiūrėjęs 1998-ųjų pasaulio čempionatą.
Tuometės Jugoslavijos rinktinės, tapusios nugalėtoja, žaidimu ir ypač Dejano Bodirogos, pripažinto pirmenybių naudingiausiu žaidėju pasirodymu Nikola taip susižavėjo, kad daugiau niekada nesiskyrė su krepšinio kamuoliu.
Kai pirmajame N.Kaliničiaus klube – Suboticos „Spartak“ – buvo dalijami marškinėlių numeriai, jis pasirinko 10-ąjį – tą, kurį didžiąją savo karjeros dalį turėjo D.Bodiroga.
Kiti du idealai N.Kaliničiui vaikystėje buvo Aleksandaras Džordževičius ir Predragas Danilovičius.
Žmogus be baimės jausmo
Pirmiausia, ką pastebėjo N.Kaliničiaus treneriai – bebaimiškumą, su kuriuo jis užsispyręs lindo po didžiausiais priešininkų komandų žaidėjais.
Siaubinga vaikystės trauma ir kietas žaidimas prieš vyresnįjį brolį N.Kalinčiui atjungė savisaugos instinktą.
Dėl tos nelemtos traumos Nikola ne tik įgavo drąsos aikštėje, bet ir rado mėgstamą užsiėmimą.
Medikų nesugebėjimas išgydyti jo negalią pagimdė N.Kaliničiaus norą padėti kitiems žmonėms ir užsiiminėti medicina.
„Nuo vaikystės domėjausi medicina, – sako „Fenerbahce“ krepšininkas. – Norėjau rūpintis kitais, spręsti jų problemas, sužinoti naujo apie ligas ir jų gydymo būdus. Net kai jau suaugęs aš patirdavau traumų, tapdavau visaverčiu gijimo proceso dalyviu ir nuolat įkyrėdavau daktarams savo klausimais“.
Nepaisant sėkmės moksle ir meilės medicinai, Nikola pasirinko sportininko karjerą.
Staiga sudužusi svajonė
Suaugusiųjų krepšinyje jis debiutavo labai anksti. Kai iš jo gimtojo „Spartak“ pasitraukė pagrindinis rėmėjas, o kartu su juo – ir visa pagrindinė sudėtis, iš 17-mečių suburta jaunimo komanda ėmė žaisti iškart dviejuose turnyruose – antroje pagal pajėgumą Serbijos lygoje ir šalies jaunimo pirmenybėse.
Pirmąjį sezoną antroje lygoje Suboticos klubas baigė su 13 pergalių ir tiek pat pralaimėjimų, o jau po metų „Spartak“ jaunimas sukūrė sensaciją, nepralaimėdami nė vieno iš 26 mačų.
N.Kaliničius žaidė lengvojo krašto pozicijoje, buvo „Spartak“ lyderis ir savo žaidimu patraukė Serbijos krepšinio milžinų dėmesį.
19-kos jis sudarė kontraktą su „Crvena zvezda“ ir jau rengėsi keltis į Belgradą, bet paskutinę akimirką Suboticos klubas užblokavo perėjimą.
„Spartak“ vadovams nepatiko, kad puolėjas, kitaip nei buvo sutarta, nepranešė apie savo derybas su kita komanda.
Po nepavykusio svajonių transfero N.Kaliničius vos nebaigė karjeros.
„Vos tik padariau pirmą didelį žingsnį, iškart sekė nusivylimas. Tai buvo katastrofa. Po to aš persikėliau į Novi Sadą žaisti vietos klube ir studijuoti.
Tie metai buvo sunkiausi mano gyvenime. Daugybę kartų savęs klausiau: „Ar noriu žaisti krepšinį?“ Galiausiai nutariau duoti krepšiniui paskutinį šansą.
Jei man nebūtų pavykę gerai sužaisti Novi Sade ir gauti kvietimą į žinomesnį klubą, būčiau baigęs sportinę karjerą ir susitelkęs mokslams universitete“.
Ieškojo, kur galėtų atsiskleisti
N.Kaliničiui pakako vos vieno sezono, kad persikelti į stipresnę komandą. Krepšininkas sudarė kontraktą su „Vojvodina“ ir padėjo ekipai patekti į Serbijos Superlygos pusfinalį. Tiesa, ten pralaimėta būsimajam čempionui Belgrado „Partizan“.
Kitą sezoną vėl įvyko tas pats. Reguliariajame sezone „Vojvodina“ užėmė 4-ąją vietą, atkrintamųjų varžybų pirmajame etape susidūrė su „Partizan“ ir iškrito.
Tada 22-ejų N.Kalinčiui norėjosi išbandyti save Adrijos lygoje, bet „Vojvodina“ komanda negalėjo patenkinti savo talentingiausio krepšininko ambicijų.
„Mes negalėjo eiti tolyn į Adrijos lygą dėl pernelyg mažo biudžeto, – pasakojo N.Kaliničius. – Dėl to man teko išeiti. Tą sezoną stojamasi mokestis į Adrijos lygą buvo apie 150 tūkst. eurų, bet „Vojvodina“ neišgalėjo to sau leisti.
Nenoriu nieko kaltinti, tačiau faktas lieka faktu: mes negalėjo žaisti turnyre, į kurį buvome iškovoję kelialapį sportiniu principu“.
Pagrindinė „Vojvodina“ konkurentė – Belgrado „Radnički“ ekipa – tą vasarą kaip tik ieškojo pastiprinimo naujam savo sezonui Adrijos lygoje ir Europos taurėje, todėl su malonumu priėmė maištauti pradėjusį N.Kaliničių.
Ir šis klubas nepretendavo į nieką rimta, bet puolėjui atsirado galimybė pasireikšti geriausių Europos krepšininkų fone.
Debiutuodamas europiniame fronte N.Kaliničius užfiksavo padorią statistiką – 10,2 taško ir 3,5 atkovoto kamuolio, pataikęs 62,4 proc. metimų.
A.Džordževičius pakvietė į rinktinę
„Radnički“ komandai puolėjas tapo efektyvumo ir patikimumo aikštėje įsikūnijimu, beveik nepramesdamas iš žaidimo ir atlikdamas visą juodą darbą gynyboje.
Šiomis savybėmis N.Kaliničius patraukė Serbijos rinktinės trenerių štabo dėmesį.
Nacionalinės komandos strategas A.Džordževičius pakvietė N.Kaliničių į 2014-ųjų pasaulio čempionatą kaip starto penketo žaidėją.
Aštuntfinalio rungtynėse prieš Graikiją (90:72) 203 cm ūgio puolėjas sukūrė įspūdingiausią turnyro momentą, įkrovęs kamuolį į krepšį per 215 cm Ioannį Bourousį.
Koks bebaimis turi būti žmogus, kad ryžtųsi tokiam veiksmui žinodamas savo vaikystės traumą ir nuolat jaučiantis skausmus smakro srityje?
„Nikola mėgsta daryti tokius dalykus aikštėje. Jam patinka demonstruoti varžovui savo bebaimiškumą ir pasitikėjimą, – sakė N.Kaliničiaus tėvas. – Manau, būtent todėl jis taip beprotiškai šoko ant Bourousio. Tokie epizodai ekipai daug reiškia ir partneriams padaro didelį efektą. Tai – drąsos ir pasiaukojimo įsikūnijimas. Nikola – serbų komandos kovinės dvasios atspindys. Jis nieko nebijo, nes kasdien žiūri į akis savo didžiausiai baimei“.
Dvikova su J.Hardenu
Pasaulio čempionato finale prie JAV (92:129) N.Kaliničius neišsigando net Jameso Hardeno.
A.Džordževičius liepė sunkiajam kraštui dengti pagrindinę amerikiečių taškų mašiną.
Ar Nikola apsigynė prieš būsimąjį NBA naudingiausią žaidėją? Ne. Ar serbas pralaimėjo šią individualią dvikovą? Irgi ne.
Per 32 min. J.Hardenas pelnė 23 taškus, atkovojo 3 kamuolius, 2 prarado, atliko 2 perdavimus, pataikęs 83 proc. baudų, 60 proc. dvitaškių ir 100 proc. tritaškių.
N.Kaliničius per 25 min. pademonstravo konkurencingus skaičius: 18 taškų, 3 atkovoti kamuoliai, 1 perdavimas, pataiyta 100 proc. baudų, 50 proc. dvitaškių, 33 proc. tritaškių.
„Crvena zvezda“ vadovai trynė rankomis stebėdami N.Kaliničiaus žaidimą planetos pirmenybėse.
Belgrado klubui pavyko pasirašyti su juo trejų metų kontraktą dar iki puikaus pasirodymo mače su JAV. Po finalo norinčių turėti savo komandoje tokį laisvąjį agentą būtų buvę gerokai daugiau.
Iš Belgrado – į Stambulą
Vaikystėje Nikolos kambario sienos buvo nukabinėtos „Crvena zvezd“ žvaigždžių plakatais, todėl jis buvo laimingas pagaliau įgyvendinęs savo svajonę.
Belgrado komandoje serbas sužaidė vieną geriausių savo karjeros sezonų. N.Kaliničius vedė klubą į trigubą triumfą: Serbijos čempionate ir taurėje bei Adrijos lygoje.
Jo debiutas Eurolygoje taip pat buvo sėkmingas – vidutiniškai 9,2 taško, 4 atkovoti kamuoliai, 1 perimtas.
Tiesa, iki 47 proc. smuko jo dvitaškių pataikymas, bet tai lėmė jo išaugusi įtaka komandos žaidimui ir galingesnė varžovų gynyba.
N.Kaliničiui prireikė laiko vėl „atrasti“ savo metimą Eurolygoje. Bet gynėsi ji nepriekaištingai. Galingi ir svarbūs blokai tapo išskirtine „Crveno zvezda“ puolėjo savybe.
Po ryškaus sezono Belgrade kylančios žvaigždės sutartį perėmė Stambulo „Fenerbahce“. Turkai už 23-ejų puolėją nepagailėjo 1 mln. eurų išpirkos.
Sulig N.Kaliničiaus atėjimu „Fenerbahce“ iš pradžių pateko į Eurolygos finalą, kur po pratęsimo nusileido Maskvos CSKA, bet jau kitąmet, 2017-aisiais pelnė išsvajotąjį titulą.
„Fenerbahce“ sėkmė tiesiogiai susijusi su N.Kaliničiaus žaidimo evoliucija vadovaujant treneriui Ž.Obradovičiui. Turkijoje serbas virto elitiniu besiginančiuoju žaidėju.
Pergalingame Eurolygos sezone Stambulo komanda su N.Kaliničiumi aikštėje praleisdavo 102 taškus per 100 varžovų atakų. Kai serbas būdavo ant parketo, priešininkų dvitaškių pataikymas buvo prasčiausias – 48 proc.
N.Kaliničius vienintelis „Fenerbahce“ žaidėjas, pagal šį rodiklį neleidęs peržengti 50 proc. taiklumo ribos. Ir tai – žinant, kad tada Stambulo ekipai tada atstovavo vienas geriausių ne tik Europos, bet ir NBA besiginančių žaidėjų Ekpe Udoh.
Vietoj ašarų – šypsena
2016-2017 m. Eurolygos sezone viename paskutinių reguliariojo sezono mačų įvyko parodomasis epizodas.
„Fenerbahce“ centras Pero Antičius, nesutikdamas su teisėjo sprendimu, mostelėjo ranka ir iš visų jėgų netyčia vožė kumščiu per skaudantį N.Kaliničiaus žandikaulį.
Kokia buvo serbo reakcija? Jis tik pasijuokė, lyg nieko nebūtų įvykę.
Interneto komentatoriai reiškė pagarbą N.Kaliničiui ir juokavo: „Po tokio smūgio jis galėjo pataisyti savo žandikaulį“; „Kai daktarai nesugebėjo nieko padaryti Nikolos žandikauliui, darbo ėmėsi Antičius“; „Verksniai futbolininkai, žiūrėkite ir mokykitės!“
Kaip F.Ribery ir C.Tevezas, N.Kaliničius susitaikė su savo išvaizda ir nedarė iš to tragedijos. Uždirbdamas didžiulius pinigus serbas nė karto nesikreipė į plastikos chirurgus, kad pasikeistų nesimetrišką veidą.
Sykį socialiniame tinkle jis net pajuokavo apie savo kreivą žandikaulį: „Kai visi geria, tampa kreivi šleivi. Kai geria Kaliničius, jis priešingai – išsitiesina“.
Mokėjimas priimti save tokiu, koks esi ir nepalūžti sunkumų akivaizdoje padarė N.Kaliničių didžiu sportininku.
Kas bebūtų – sunki vaikystės trauma, patyčios dėl išvaizdos, kietas žaidimas aikštėje su vyresniu broliu ir jo draugais, neįvykęs perėjimas į mėgstamiausią klubą – N.Kaliničius visada rasdavo motyvacijos perlipti nuoskaudas ir judėti pirmyn.
Praėjusį sezoną serbą persekiojo traumos, bet šį sezoną jis nepraleido nė vienerių rungtynių. Jis toliau geriausiai iš „Fenerbahce“ komandos ginasi prieš varžovų dvitaškius, pats pataikydamas 55 proc. metimų.
Naujame „Fenerbahce“ žygyje Eurolygos čempionų titulo link N.Kaliničius vaidina svarbų vaidmenį.
