Sostinės klubas jau trečiosiose rungtynėse E grupėje tvirtai įsikibęs laikėsi pergalės, tačiau lemiamu metu sugriuvo.
O antradienį Berlyne prieš ALBA klubą sugriuvo taip, kad buvo dvigubai skaudu. Ne tik išbarstyta solidi 21 taško persvara, bet ir kvaila pražanga paskutinę sekundę, kuri tiesiog nušvilpė pergalę iš panosės.
Situacija dar nėra beviltiška. Norint žengti į kitą etapą, reikia laimėti dvejas likusias rungtynes. Tačiau žinant, kaip buvo patirtos nesėkmės, spaudimas tampa milžiniškas.
„Iššvaistyti tokią persvarą yra negerai. Buvo galima bandyti lėtinti žaidimą, varginti varžovus. Atsilikdami dideliu skirtumu krepšininkai paprastai sutrinka, ima skubėti.
Bet kalbant apie paskutinę sekundę, tai buvo tragedija. Juk beveik visą kitą mačo dalį Vilniaus komanda pirmavo ir nesvarbu, laimėsi vienu tašku ar daugiau. Paskutinė sekundė – tikrai ne trenerio klaida, žaidėjams to daryti negalima.
Kiekvienas krepšininkas būdamas aikštėje turi prisiimti ir asmeninę atsakomybę, nes treneris jam neliepia suklysti“, – apie išbarstytą persvarą ir absurdiškai pasibaigusią paskutinę sekundę lrytas.lt kalbėjo krepšinio specialistas Tomas Pačėsas.
Sostinės klubas Berlyne turėjo verstis be vieno savo lyderių Dominique'o Suttono, kuris dėl drausmės pažeidimų buvo nušalintas, o jam dabar ieškoma naujos komandos.
Anot T.Pačėso, klaida dėl šio legionieriaus buvo ta, kad nuo pat pradžių jam niekas neparodė, kas komandoje vadovauja, o paskui tą daryti jau buvo per vėlu.
– Kaip vertinate „Ryto“ žaidimą prieš ALBA?
– Abiejų komandų žaidimas buvo panašus – pagrįstas tritaškiais. Nelabai daug žaidimo po krepšiu.
Kol gerai pataikė, dominavo „Rytas“, o antroje pusėje ALBA žaidėjas Martinas Hermannssonas pradėjo koncertuoti.
Turėjo būti natūralu, kad reikia nuo jo nesitraukti, bet kažkas kažkur užsižiopsojo, o jis likęs laisvas labai skaudžiai baudė.
Atrodė, kad lemiamu metu aikštėje galėtų būti ne Martynas Echodas, bet Arciomas Parachouskis, tačiau natūralu, kad treneris ėmėsi kito varianto, nes ALBA žaidė judriu penketu, gynyboje irgi reikėjo judrių žaidėjų.
Buvo siekiama, kad nebūtų laisvų metimų, bet kažkur įvyko nesusikalbėjimas.
– O kaip jums pasirodė situacija, kai paskutinę sekundę Chrisas Krameris prasižengė prieš iš toli metantį M.Hermannssoną?
– Labai kvaila pražanga paskutinę sekundę. Jaunas žaidėjas gal dar ir gali taip suklysti, bet patyrusiems tikrai to negalima daryti. Ir čia ne trenerio klaida.
Pergalė šiaip jau buvo rankose, o ar ji iškovota vienu tašku, ar daugiau – nėra reikšmės. Šiuo atveju žaidėjas neturėjo jokios teisės prasižengti.
Dabar kitaip kalbėtume tiek apie trenerį, tiek apie šansus, jei būtų laimėjęs „Rytas“, nors ir vienu tašku. Iššvaistyti tokią persvarą negerai. Buvo galima lėtinti žaidimą, varginti varžovus. Bet kalbant apie paskutinę sekundę, tai buvo tragedija, nes juk beveik visą kitą mačo dalį Vilniaus komanda pirmavo.
Pakartosiu – tai ne trenerio klaida, o žaidėjams to daryti negalima.
Kiekvienas būdamas aikštėje prisiima ir asmeninę atsakomybę, nes treneris jam neliepia suklysti.
– Ar tokį prastą žaidimą trečiajame kėlinyje galima įvardinti kaip psichologines problemas?
– Reikėjo žaidimo kontrolės, reikėjo privesti žaisti ilgesnes, tikslines atakas, bandyti naudoti A.Parachouskio jėgą po krepšiu.
Kai buvo taškų sausra, reikėjo žaisti iki baudos metimo, provokuoti pražangas. Tada varžovų komanda, kuri atsileka dideliu skirtumu, pradeda nervintis, skubėti. To labai trūko.
Kamuolio nebranginimas, įsivėlimas į vienodo stiliaus žaidimą – bėk ir mesk – baigėsi blogai. Dabar Vilniaus komandai viskas yra sudėtinga.
– Ar prie „Ryto“ kracho prisidėjo tai, kad D.Adomaitis sunkiu metu neskubėjo imti minutės pertraukėlės?
– Galbūt ir prisidėjo, bet D. Adomaitis yra patyręs treneris. Jis mato komandą, jaučia ją.
Pirma rungtynių pusė visiems turėjo leisti tikėti, kad bus geras rezultatas. Po dviejų kėlinių, ko gero, niekas neabejojo, kad bus pergalė.
Minutės pertraukėlė paimta anksčiau ar vėliau, žinoma, viską lemia. Aš visada sakiau, kad nereikia saugoti savo minutės pertraukėlės iki pabaigos, nes jos paskui gali ir neprireikti. Reikia imti tada, kada tikrai reikia.
Bet palikime tai spręsti treneriui. Jis geriausiai žino, kada jam reikia minutės, o kada ne.
– Rungtynes Berlyne „Rytas“ žaidė be komandos lyderio, dėl drausmės pažeidimų suspenduoto Dominique'o Suttono. Kas dėl situacijos, kai legionierius nebenori žaisti komandoje yra kalčiausias?
– Yra visokių legionierių su savitais karjeros lygiais ir posūkiais. Tačiau šiuo atveju problema gali būti ta, kad nuo pat pradžių nebuvo viskas sudėliota taip, kad būtų aišku, kas yra sprendimų priėmėjas, o kas vykdytojas.
Jeigu žaidėjas pradeda veltis į ginčus su klubu ir treneriu, tuomet yra blogai.
Atsakomybę už komandos ir kiekvieno žaidėjo pasirodymą prisiima treneris ir jis sprendžia bei ieško variantų, kaip krepšininką įkomponuoti į žaidimą ir išspausti geriausias savybes.
Šiuo atveju spėčiau, kad nuo pat pradžių buvo bendraujama lengvesne forma. Bet reikėjo viską sustyguoti taip, kad parodyti, jog D.Adomaitis yra generolas, o žaidėjas – kareivis.
Taip ir išėjo, kad iškilo nereikalingos diskusijos – tai, ko negali būti.
Bet pažiūrėkite, lyderio nušalinimas davė papildomo impulso – komanda, bent jau pirmoje rungtynių pusėje, kovojo dėl kiekvieno kamuolio.
– Tad manote, kad didžiausia klaida, jog D.Suttonui buvo duota per daug laisvės?
– Būna komandų, kur ne visi gyvena draugiškai ir myli vienas kitą, bet reikia dirbti klubo labui ir aukotis dėl visų. Geriausia nuo pat pradžių parodyti, kas yra sprendimų priėmėjas.
Dainius tikrai ne vieną kartą matė šį žaidėją, manė, kad su juo galės bendradarbiauti. D.Suttonas yra atletiškas, talentingas. Tačiau jeigu keičia taip dažnai komandas, akivaizdu, kad kažkokių problemų yra. Galbūt reikėjo daugiau paanalizuoti.
Tai yra elementarus darbas, bet jis irgi gula ant trenerio pečių.
Aš visada sakau – jeigu yra nustatomas blogis, jį reikia rauti su šaknimis pradiniame etape, kol neužaugo. Nes kai užauga, išrauti jau būna sunku.
