Tačiau dar daugiau kartų – net tris – tuo pačiu keliu į Eurolygą nužygiavo šį sezoną Europos taurės ketvirtfinalyje su „Rytu“ kovojanti „Valencia“ ekipa.
Europos taurės (anksčiau ULEB taurės) turnyras šį sezoną rengiamas 17-ąjį kartą. Per praėjusius 16 sezonų net penkis kartus prizas buvo įteiktas komandoms, kurios šią savaitę žengia ant Valensijos ir Vilniaus arenų parketo.
„Rytas“ yra vienas labiausiai tituluotų turnyro klubų. Jis triskart žaidė finale ir dukart laimėjo lemiamą mūšį (lygiai toks pat yra „Chimki“ rezultatas). Tačiau tiek vilniečius, tiek visas kitas Europos komandas lenkia „Valencia“ – ji net penkis kartus kovojo finale ir triskart tapo šio turnyro nugalėtoja.
2003 metais Valensijos komanda, tuo metu žaidusi pagrindinės rėmėjos „Pamesa“ pavadinimu, tapo pirmąja ULEB taurės savininke. 2010 metais Valensijos krepšininkai, ant kurių marškinėlių buvo užrašytas kito rėmėjo „Power Electronics“ pavadinimas, antrą kartą iškovojo antrąjį pagal svarbą žemyno prizą, o 2014 metais „apelsininiai“ trečią sykį kėlė Europos taurę.
Valensijos klubui Europos taurė tuo metu buvo patikimiausias būdas patekti į Eurolygą. Nors Ispanijos komandos dėl kelialapių į pagrindinį žemyno turnyrą varžosi ir ACB lygoje, nacionalinėse pirmenybėse „Valencia“ krepšininkams dažniausiai vis ko nors pritrūkdavo ir jie būdavo priversti praleisti konkurentus.
„Valencia“ per nacionalines pirmenybes į Eurolygą pateko tik kartą – 2017 metais. Tą sezoną Valensijos komanda žaidė ir Europos taurės finale, bet jame, turėdama aikštės pranašumą, nusileido Malagos „Unicaja“ ekipai. Vis dėlto skaudi nesėkmė „apelsininių“ nesugniuždė – 2017 metų vasaros pradžioje jie pirmą kartą tapo Ispanijos čempionais ir grįžo į Eurolygą kitokiu būdu.
Vilniaus klubas Eurolygoje pastarąjį kartą žaidė jau gana seniai – 2013-2014 metų sezone. Tuo tarpu Valensiją galingiausi visos Europos klubai lankė praėjusiame sezone.
Tiesa, tas sezonas Valensijos krepšininkams susiklostė labai prastai – jie dar pirmajame rate patyrė dešimt iš eilės pralaimėjimų ir labai anksti pasitraukė iš kovos dėl kelialapio į atkrintamąsias varžybas. Nors antrajame rate „Valencia“ laimėdavo dažniau, ketvirtfinalio traukinys jau buvo nuvažiavęs ir komanda pakilo tik iki 11-osios vietos.
Nebuvo kuo džiaugtis ir Ispanijos lygoje. Jos ketvirtfinalyje aikštės pranašumą turėjusi „Valencia“ netikėtai nusileido Las Palmaso „Herbalife“ klubui, kuriam ir atiteko kelialapis į Eurolygą.
Atsitraukimas iš Eurolygos į Europos taurės turnyrą lėmė klubo finansavimo pokyčius. Tiesa, viso „Valencia Basket Club“ biudžetas, palyginti su praėjusiu sezonu, beveik nepasikeitė ir klubo ižde šį sezoną yra 17,6 mln. eurų. Tačiau gana ženkliai sumažėjo pagrindinei vyrų komandai skirta suma.
Pasak klubo savininko Juano Roigo, klubas numatė nemažas investicijas infrastruktūros gerinimui ir žymiai padidino moterų komandos finansavimą.
„Valencia“ moterų ekipa tik šį sezoną debiutavo Ispanijos pirmojoje lygoje, bet, gavusi didesnę finansinę injekciją, iškart tapo daugiau nei stipria vidutinioke ir jau užsitikrino vietą atkrintamosiose varžybose, kuriose rungtyniaus šešios stipriausios Ispanijos komandos.
Valensijos vyrams pernai praradus vietą Eurolygoje, permainos komandoje buvo neišvengiamos. Pirmiausiai reikėjo spręsti naujo trenerio klausimą. Klubo vadovybė nebuvo patenkinta 2017 metų vasarą į Apelsinų krantą atvykusio basko Txuso Vidorretos darbo vaisiais, o ir pats Tx.Vidorreta nedegė noru likti Valensijoje.
Atsisveikinę su buvusiuoju treneriu, Valensijos klubo vadovai žengė gana netikėtą žingsnį ir į jo vietą paskyrė iki tol trenerio padėjėju dirbusį kataloną Jaumę Ponsarnau.
Šis sprendimas nustebino, nes 47-erių J.Ponsarnau nebuvo dirbęs vyriausiuoju treneriu bent panašaus lygio klubuose. Tiesa, jis prieš keletą metų treniravo ACB lygoje žaidusias Manresos ir San Sebastiano ekipas, tačiau jos niekada nekėlė ambicingų tikslų ir net nesiverždavo į Europos turnyrus.
Tarptautinės patirties J.Ponsarnau buvo įgijęs tik dirbdamas Ispanijos rinktinės trenerių štabe, kuriame per 2013 metų Europos čempionatą patarinėjo Juanui Antonio Orengai, o per 2015 metų Europos čempionatą ir 2016 metų olimpines žaidynes – Sergio Scariolo.
Beje, po praėjusio sezono J.Ponsarnau jau buvo bekeliąs sparnus iš Valensijos. Jis pranešė klubo vadovybei, jog norėtų grįžti į vyriausiojo trenerio pareigas ir svarstė kitų klubų pasiūlymus. Vis dėlto viskas pasisuko taip, kad vykti kitur nereikėjo ir katalonas vyriausiojo trenerio pareigas gavo Valensijoje.
Su dauguma krepšininkų, su kuriais dirba šį sezoną, J.Ponsarnau gerai susipažino dar praėjusiais metais. 2018-ųjų vasarą, net po liūdnai pasibaigusio praėjusio sezono, „Valencia“ vadovybė drastiškų pokyčių nesiėmė, o Valensijos sirgaliams, ko gero, buvo gaila išsiskirti tik su dviem į Turkijos klubus išvykusiais žaidėjais Ericku Greenu (perėjo į Stambulo „Fenerbahçe“) ir Tiboru Pleissu (Stambulo „Anadolu Efes“).
Jų vietas užėmė iš silpnesnių klubų atvykę amerikiečiai Mattas Thomasas (iš Kompostelos Santjago „Obradoiro“) ir Mike‘as Tobey (Lagūnos San Kristobalio „Iberostar“) bei prancūzas Louis Labeyrie (Strasbūro SIG).
Keli senbuviai „Valencia“ atstovauja labai ilgai ir su šia komanda jau yra tapę Europos taurės laimėtojais. Praėjusį savaitgalį 37-ąjį gimtadienį pažymėjęs katalonas Rafa Martinezas apelsininius marškinėlius vilki nuo 2008 metų ir Europos taurės turnyre triumfavo dukart. Juodkalnietis Bojanas Dubljevičius ir belgas Samas van Rossomas buvo tarp nugalėtojų 2014 metais.
B.Dubljevičius, kuriam dabar 27-eri, apskritai vos ne visą profesionalo karjerą praleido Valensijoje. Juodkalnietis į šį miestą atvyko dar 2012 metais ir komandos nekeičia septintą sezoną.
„Kai atvykau į Valensiją buvo labai sunku. Čia viskas yra kitaip nei namie – žmonių mentalitetas, kultūra, – pirmuosius metus Valensijoje prisiminė B.Dubljevičius. – Tačiau mane priėmė taip, lyg būčiau savas. Greitai pamėgau Valensiją ir dabar mėgstu ją dar labiau. Tikiuosi, kad ir Valensijos žmonės mane mėgsta. Jaučiuosi esąs tikras valensietis ir tikiuosi, kad liksiu čia dar daug metų“.
Iš Juodkalnijos atvykusį „tikrą valensietį“ sirgaliai tikrai mėgsta. Kitaip ir negalėtų būti, nes B.Dubljevičius yra aiškus „Valencia“ lyderis tiek aikštėje, tiek už jos ribų, o jo vedama komanda šį sezoną savo gerbėjų nenuvilia. Europos taurės turnyre „Valencia“ tęsia 11 pergalių seriją ir jau priartėjo prie pusfinalio, o Ispanijos lygoje atsilieka tik nuo trijų Eurolygos klubų ir dalijasi ketvirtąją vietą. Kitaip tariant, „Valencia“ šiuo metu prie Eurolygos artėja iškart dviem keliais.
Naujajam treneriui J.Ponsarnau atvesti komandą į pergalių kelią nebuvo paprasta. „Valencia“ visą šį sezoną kenčia dėl traumų ir dar nė vienerių rungtynių nežaidė stipriausia sudėtimi. Rudenį ir žiemą po kelias savaites užribyje liko R.Martinezas, kitas veteranas 35-erių Fernando San Emeterio ir neseniai į Ispanijos rinktinę prisibeldęs 27-erių Joanas Sastre, o sumaniausias puolimo architektas prancūzas Antoine‘as Diot šį sezoną, skaičiuojant visus turnyrus, apskritai žaidė vos 10 rungtynių (iš viso „apelsininiai“ žaidė 39 rungtynes).
Dėl traumų kartais tenka pasitelkti dublerių komandos žaidėjus, tad suderinti veiksmus aikštėje nelengva. „Mums reikia pagerinti daug dalykų. Mūsų žaidėjai sugeba labai daug, bet mums reikia sustiprinti krepšininkų pasitikėjimą savimi ir tvirtai pastatyti ant kojų tuos, kurie ilgai nežaidė dėl traumų“, – prieš porą savaičių svarbiausias savo darbo gaires nurodė J.Ponsarnau.
Į Lietuvos sostinę „Valencia“ atvyksta ketvirtfinalio serijoje pirmaudama 1:0. Pirmosiose rungtynėse, ypač jų antrojoje pusėje, Valensijos krepšininkų pranašumas nekėlė abejonių, tačiau prieš antrąjį mačą svečiai iš Ispanijos nesijaučia nepažeidžiami.
Valensijoje dar nepamiršta 2017-ųjų pavasario istorija. Tuomet „Valencia“ turėjo aikštės pranašumą visuose trijuose Europos taurės atkrintamųjų varžybų etapuose, bet nelaimėjo nė vienerių išvykose žaistų antrųjų rungtynių. Užpernai „apelsininiai“ ketvirtfinalio ir pusfinalio serijose iškovojo pergales rezultatu 2:1, bet finale pralaimėjo lemiamas trečiąsias rungtynes namie Malagos komandai, kuriai ir buvo įteiktas kelialapis į Eurolygą.
