R.Radvilos žodžiai išsipildė. Kai Šarūnas Jasikevičius 2012-aisiais baigė karjerą Lietuvos rinktinėje, M.Kalnietis tapo nuolatiniu atakų vairininku.
Lrytas.lt kalbintas R.Radvila pripažįsta, jog M.Kalnietis atsidūrė tinkamu metu tinkamo trenerio rankose.
„Prie M.Kalniečio žaidimo ypač prisidėjo Antanas Sireika, – lrytas.lt sakė R.Radvila. – M.Kalniečiui pasisekė, kuomet jis atėjo į Kauno „Žalgirį“. Būtent A.Sireika buvo ekipos treneris.
Jis žino, kaip jaunam žaidėjui sunku patekti ir įsitvirtinti aukštame lygyje. A.Sireika turi uoslę atrandant talentus.
Jis niekada negailėdavo laiko jauniems žaidėjams ir aukodavo rezultatus“, – kalbėjo pirmasis Lietuvos rinktinės įžaidėjo treneris.
Kalbėdamas apie šiandieninį įžaidėjų trūkumą R.Radvila įžvelgia aiškią tendenciją, kuri kartojasi daug metų ir ateityje gali sukelti dar daugiau problemų.
„M.Kalniečiui pasisekė, kad tada „Žalgirio“ treneris buvo lietuvis, kuriam aktualus jaunų lietuvių žaidimas. Jis gavo pasitikėjimo kortelę.
Tokie dalykai turi didelę įtaką ateičiai, nes kitas treneris, pavyzdžiui, užsienietis, kuriam visiškai vienodai tas jaunas žaidėjas, sieks šios dienos rezultato.
Jaunas lietuvis neduoda apčiuopiamos naudos, tai jis sakys – duokit man užsienietį.
Ir dabar, ir ateityje bus labai sunku, nes praktiškai visi elitiniai Lietuvos klubai turi ne lietuvius įžaidėjus.
Mes neinvestuojame į jaunimą. Klubams reikia rezultatų šiandien ir dabar. Jie neturi laiko. Kitas klausimas, galbūt mes iš tiesų net neturime tokio lygio žaidėjų, į kuriuos komandos galėtų investuoti“, – lrytas.lt kalbėjo R.Radvila.
Net šešiose stipriausiose Lietuvos krepšinio lygos (LKL) komandose atakų organizatoriaus vietą užima užsieniečiai.
– Lietuvos rinktinės garbę gynė tokie įžaidėjai kaip Vytenis Čižauskas, Šarūnas Vasiliauskas ar Vaidas Kariniauskas, tačiau nei vienas iš jų aukštame lygyje neįsitvirtino. Kuo tai galima paaiškinti?, – lrytas.lt paklausė Lietuvos jaunimo rinktinių trenerio R.Radvilo.
– Jie anksčiau žaidė ne įžaidėjo pozicijoje. Kuomet krepšininkai pereina iš vienos pozicijos į kitą, tada jiems labai sunku, nes neturi erdvės ir perdavimo suvokimo.
Per vieną dieną tokių įgūdžių neišugdysi. Tas savybes įžaidėjai turi atsinešti su savo tėčio ir mamos genais. Čia yra tarsi jausmai. Reikia kažką turėti.
– Kur slypi tas barjeras, kai jaunam žaidėjui sunku pereiti iš moksleivių į vyrų krepšinį?
– Didžiausia problema yra jaunimas nuo 18 iki 22 metų. Iki 18 metų mūsų krepšinio sistema labai gera.
Lietuvos moksleivių krepšinio (MKL) lyga yra viena geriausių Europoje ar net pasaulyje. Net amerikiečiai tokių sąlygų neturi dėl didelių atstumų ir kitų problemų.
Nuo 18 iki 22 metų atsiranda problemos. Amerikoje yra NCAA, kur jauni žaidėjai turi galimybę atsiskleisti baigę vidurines mokyklas.
Jie supranta, kad jaunas žaidėjas su profesionalais dar negali lygintis nei fizinėmis, nei psichologinėmis savybėmis. Tokio amžiaus krepšininkai dar neturi ypač svarbių įgūdžių. Jiems reikia laiko, patyrimo ir fizinės jėgos.
– Problema slypi Lietuvos krepšinio sistemoje?
– Ateidamas į profesionalų krepšinį žaidėjas turi kažką turėti. Pas mus 18-mečiams reikia skirti individualų rengimą, nes jie dar vystosi, auga.
Eurelijus Žukauskas būdamas 18-kos tikrai negalėjo žaisti vyrų komandoje, reikėjo laiko. Tas pats ir su Sauliumi Štombergu: jis labai geras, bet 18 metų dar negalėjo stabiliai žaisti tarp vyrų.
– Kokį sprendimą siūlytumėte jūs?
– Labai gerų sprendimų matau tuose klubuose, kurie jaunesnius žaidėjus pradeda skolinti silpnesnėms ekipoms. Pavyzdys yra „Žalgiris“, kuris paskolino Gytį Masiulį Klaipėdos „Neptūnui“.
Manau, kad per dvejus-trejus metus jis įpras prie atitinkamų greičių, sprendimų priėmimo ir bus labai geras žaidėjas.
– NBA šiuo metu rungtyniauja Domantas Sabonis, Donatas Motiejūnas bei Jonas Valančiūnas. Visi jie yra priekinės linijos žaidėjai. Kodėl aukštame lygyje matome vis mažiau pajėgių gynėjų?
– Problemų galima rasti visur. Bet faktas, kad visi vaikų treneriai nori aukštų žaidėjų, nes jie turi tam tikrų privalumų: ir rankas ilgesnes, ir ūgį.
Žemesniam reikia būti tris kartus geresniam už aukštą žaidėją, jei jis nori konkuruoti tame pačiame krepšinio lygyje. Įžaidėjai turi būti „atominiai“ ir turėti išskirtinius talentus, darbštumą
– Sparčiai progresuoja Roko Jokubaičio karjera. Kaip vertinate jo galimybes?
– Dėl R.Jokubaičio aš neabejoju. Jis yra labai kūrybingas ir turi uoslę. Gali pats atakuoti ir sėkmingai perduoti kamuolį, numatyti situaciją. Jo galva ir sprendimai yra geri.
– Ką manote apie Šarūno Marčiulionio sūnaus Augusto Marčiulionio potencialą?
– A.Marčiulionis yra mano favoritas. Žaidėjui reikėtų gerinti metimą, bet net ir tai jam nėra didelė problema rungtyniaujant. Jis turi nuojautą, tik dar kiek per vaikiškas. Manau, kad A.Marčiulionio perspektyva labai didelė.
