Šiemet balandį sukako lygiai 10 metų nuo istorinės „Lietuvos ryto“ komandos pergalės – Italijos mieste Turine vilniečiai antrą kartą iškovojo Europos taurę, finale parklupdę vieną turtingiausių to meto Europos komandų „Chimki“, kurioje bene pusė žaidėjų turėjo NBA patirties.
Ši pergalė buvo skambiausias akcentas stulbinančio triumfo, kurio kol kas nėra pavykę pakartoti jokiam kitam mūsų šalies krepšinio klubui.
Legendinį 2008–2009 m. sezoną „Lietuvos rytas“ laimėjo visus penkis turnyrus, kuriuose dalyvavo: Europos taurę, Lietuvos krepšinio lygą, Lietuvos taurę, Baltijos krepšinio lygą ir Baltijos lygos Prezidentų taurę.
Laimėjo daugiau nei taurę
„Lietuvos ryto“ vardas yra tapęs Vilniaus krepšinio aukso amžiaus sinonimu: apie tokias pergales tik pasvajoti galėjo ankstesnė pagrindinė sostinės krepšinio komanda „Statyba“ ir – bent jau kol kas – dabartinis „Rytas“.
2009-aisiais iškovota Europos taurė „Lietuvos ryto“ komandai buvo antroji – pirmąsyk šį trofėjų vilniečiai laimėjo 2005-aisiais, o 2007-aisiais tik finale suklupo prieš Madrido „Real“.
Kai prieš dešimtmetį „Lietuvos ryto“ krepšininkai iškėlė Europos taurę, aplinkui skambėjo žodis „stebuklas“. Bet favorite nelaikytos komandos triumfas tąsyk stebuklu tapo ne tik krepšinio pasaulyje.
Būtent tuo laiku Lietuvoje siautė krizė. Pasaulio žiniasklaida mūsų šalies politinį, ekonominį ir socialinį peizažą tapė tik niūriomis spalvomis.
Ir visa tai – tokiomis progomis: kaip tik 2009-aisiais Lietuva šventė pirmojo savo paminėjimo tūkstantmetį, o Vilnius buvo Europos kultūros sostinė.
Tad „Lietuvos ryto“ pergalė buvo lyg gaivaus pavasarinio vėjo gūsis, kuris nušlavė krizės sustiprintus žiemos šalčius ir ištraukė žmones į gatves – džiaugtis.
Todėl tąsyk treneris Rimas Kurtinaitis ir dvylika jo vyrų laimėjo šį tą daugiau nei Europos taurę.
Šie mirti dėl pergalės aikštėje galėję vyrai savo pasiaukojimu dar daugiau nuveikė už aikštės ribų – jie bent kuriam laikui išsklaidė dešimčių tūkstančių žmonių nerimą ir krizės slogutį. Parodė, kad ir be didelių pinigų įmanoma nuveikti didelius darbus. Tuometėje pakasynų atmosferoje, kurioje skendėjo Lietuva, krepšininkų pergalė buvo maloni ir pamąstyti skatinanti išimtis.
Kapitonas siūlė lažybas
2008-ųjų rugsėjo 14 d., Esicha (Ispanija).
„Lietuvos ryto“ vyrai nesutiko su jiems primestu svetimu likimu.
Dar 2008-ųjų rugsėjį, kai daug naujokų subūrusi „Lietuvos ryto“ komanda sezonui ruošėsi Ispanijos pietuose, vilniečiai pirmąsyk sumaišė iš anksto padalintas kortas. Ekipai tuomet dar vadovavo Antanas Sireika, o Esichoje laukė dvikova su Sevilijos „Cajasol“.
Kukliame Andalūzijos provincijos miestelyje surengtos eilinės ikisezoninės rungtynės buvo pavadintos skambiu Čempionų taurės vardu.
Kai po poros valandų kelionės autobusu vilniečiai pravėrė krepšinio arenos duris, aikštės centre jau spindėjo du prizai. Dar prieš mačą miestelio meras „Lietuvos ryto“ treneriui įteikė svečių komandai skirtą trofėjų, o šalia stovinti Čempionų taurė, regis, iš anksto jau buvo numatyta „Cajasol“.
Tačiau vilniečiai įveikė šeimininkų favoritus, ir Esichos meras buvo priverstas Stepui Babrauskui atiduoti savo įsteigtą prizą.
„Treneri, kartu laimėjome pirmąją taurę. Gal komandai – alaus?“ – po pergalės A.Sireiką jau prie vakarienės stalo provokavo naujasis „Lietuvos ryto“ kapitonas.
„Stepai, neriesk nosies. Tai bus pirma ir paskutinė tavo taurė šį sezoną“, – kažkas replikavo krepšininkui.
„Prisišnekėsi. Galime lažintis, kad šį sezoną mes laimėsim viską“, – akimirksniu pasiūlė „Lietuvos ryto“ kapitonas.
Stepui niekuomet netrūko įžūlumo, bet šis jo pažadas „Laimėsim viską“ tada tikrai galėjo išblaivyti net Andalūzijos miestelio restoranėlyje vakarojančius ispanus.
Lietuvą krėtė ekonomikos krizė, Vilniaus klubas jau buvo trečdaliu sumažinęs komandos biudžetą, o krepšinio ekspertai skeptiškai vertino smarkiai atjaunintos ir sulietuvintos „Lietuvos ryto“ sudėties galimybes.
Apie būsimas pergales ir triumfą Europos taurės turnyre tikrai nedrįso svajoti net ištikimiausi komandos gerbėjai.
Vilniečiai klupdė čempionus
2008-ųjų rugsėjo 28 d., Ryga (Latvija).
S.Babrausko lažybos turėjo baigtis net neprasidėjusios.
Į pirmąjį sezono turnyrą Rygoje susirinko trijų Baltijos šalių čempionai (Kauno „Žalgiris“, Rygos „Barons“ ir Tartu „Rock“), o kovoti dėl pereinamosios Baltijos lygos Prezidentų taurės „Lietuvos rytas“ nenusivežė net penkių pagrindinės sudėties žaidėjų.
Pekino olimpiadoje dalyvavę Mindaugas Lukauskis, Matthew Nielsenas ir Marijonas Petravičius sezonui vis dar ruošėsi pagal atskirą individualią programą. Chuckas Eidsonas skubiai išvyko į JAV pas nėščią žmoną, o Artūrui Jomantui buvo atlikta peties operacija.
Pusfinalyje vilniečių laukė „Žalgiris“, į Rygą atvykęs iš Maskvos su Aleksandro Gomelskio taure rankose. Rusijos sostinėje parklupdę Maskvos CSKA ir Atėnų „Panathinaikos“ žvaigždes kauniečiai neabejojo savo pergale prieš rezervinę „Lietuvos ryto“ sudėtį.
Tačiau „Žalgiris“ su Pauliumi Jankūnu ir Jonu Mačiuliu negalėjo nieko padaryti prieš kovingai žaidusius A.Sireikos kareivius.
Net šeši vilniečiai surinko dviženklį taškų skaičių, ir „Lietuvos rytas“ laimėjo 89:76.
Kelias į finalą buvo laisvas. Nors per lemiamą mačą Rygos arenoje „Barons“ priešinosi daug atkakliau, vilniečiai neišleido pergalės iš rankų. Vedami Martyno Gecevičiaus (19 taškų), Michailo Anisimovo (18) ir Branko Milisavljevičiaus (15) jie nugalėjo 80:78. S.Babrauskas į viršų kėlė naują – Baltijos lygos Prezidentų – taurę.
Istorinė NBA pamoka
2008-ųjų spalio 22 d., Ouklandas (JAV).
Tą rudenį „Lietuvos ryto“ krepšininkai persikėlė per dešimt laiko juostų: Ouklande sužaidė istorines rungtynes su NBA komanda „Golden State Warriors“.
Operos dainininkų svajonė – sudainuoti „La Scala“ teatre, o krepšininkų trokštamiausia scena – NBA arena. Nors „Lietuvos rytas“ Ouklande priešinosi ir pralaimėjo tik 106:126, vilniečiai ramiai ir netgi su šypsena kalbėjo apie tą dvikovą.
„Mūsų klubui tokios rungtynės – įsimintinas įvykis ir didelis pripažinimas, – didžiavosi M.Petravičius. – Visada norisi laimėti, bet pats žaidimas su NBA klubu mūsų komandai padės sutvirtėti.“
Atpildas už kantrybę
2009-ųjų sausio 25 d., Panevėžys.
„Lietuvos rytui“ tvirtybės tą sezoną reikėjo ne kartą.
Dėl vis labiau įsisiūbuojančios pasaulio ekonomikos krizės ir pragaištingos Lietuvos Vyriausybės mokesčių politikos Vilniaus klubui teko darsyk susiveržti diržus. Sezono viduryje „Lietuvos rytas“ buvo priverstas atsisveikinti su M.Nielsenu su B.Milisavljevičiumi.
Po dviejų pralaimėjimų A.Sireiką prie komandos vairo pakeitė Rimas Kurtinaitis.
Atsarginiai turėjo žengti į priekį, o suolo galas – tapti pirmąja pamaina. Lemiamos Lietuvos taurės turnyro kovos turėjo atsakyti, ko iš tiesų verta brangiausių legionierių atsisakiusi ir naujo trenerio jau vadovaujama komanda.
R.Kurtinaitis tuomet nebuvo linkęs laukti dovanų, todėl vilniečiai nuo pat pirmosios dienos pajuto kietą olimpinio čempiono ranką. Į Panevėžį „Lietuvos rytas“ atvažiavo po alinančių 6 valandas trukusių kasdienių treniruočių.
Nors pusfinalyje vilniečiai žaismingai susitvarkė su buvusio savo trenerio vadovaujamais „Šiauliais“, finale jų laukė alkanas ir žūtbūtiniam mūšiui pasirengęs „Žalgiris“.
Trečiajame kėlinyje „Lietuvos rytas“ buvo atsilikęs net 14 taškų. Bet gyvas lieka tas, kuris pataiko vienu šūviu daugiau negu miręs.
R.Kurtinaičio auklėtiniai kantriai vijosi varžovus, ir likus iki pabaigos 2,2 sek. M.Lukauskis smeigė pergalingą tritaškį – 84:82. S.Babrauskas vėl į viršų kėlė naują trofėjų.
Žaidžia ne pinigai, o žmonės
2009-ųjų balandžio 5 d., Trevizas (Italija).
R.Kurtinaitis kumščiu stukseno į krūtinę.
„Aikštėje ant parketo dėl pergalės turi padėti širdį“, – aiškino treneris.
Europos taurės finalo aštuoneto varžybose „Lietuvos ryto“ krepšininkams tikrai nebūtų užtekę vien taiklių tritaškių. Lažybų kontorų nuvertinta, bet alkana ir ambicinga komanda darsyk pasipriešino jai svetimų primestam likimui.
Finalas buvo rungtynės, kurios geriausiai apibūdina žodį „komanda“. „Lietuvos rytas“ buvo laikomas autsaideriu, tris kėlinius atsiliko ir tuo metu mažai kas tikėjo, kad krepšinio dievas pasigailės krepšinio šalies.
„Jei tuomet, kai „Chimki“ pirmavo 13 taškų, būčiau statęs lažybose, būčiau praradęs daug pinigų, – Turine prisipažino tuometis NBA klubo „Toronto Raptors“ viceprezidentas Maurizio Gherardini. – Aš nemanau, kad tomis minutėmis bent vienas sirgalius būtų drįsęs statyti už „Lietuvos rytą“. Kas galėjo tikėtis tokio ketvirtojo kėlinio?“
Niekas, išskyrus pačius „Lietuvos ryto“ žaidėjus. Kai iki finalo sirenos buvo likę 10 minučių, vilniečiai, atrodo, prisiminė tris milijonus namuose: „Juk mes ne iš tų, kur pralaimi dar nenugalėti.“
Jie papurtė galvas, atsimerkė ir padarė tai, ką daro čempionai: kovojo, daužėsi, sukando dantis ir vėl kovojo. Jei nelindo į krepšį, jie bėgo paskui kamuolį, kad atkovotų ir bandytų dar kartą.
Kai kamuolys krito iš rankų, jie krito iš paskos. „Lietuvos rytas“ laimėjo atkarpą 17:0 ir netrukus iškovojo tai, kas priklauso Lietuvai, – 80:74.
„Chimki“ milijonieriai neteko žado.
Šie „Lietuvos ryto“ vaikinai galėjo nepataikyti ir klysti, pralaimėti eilines rungtynes, bet jie tikrai turėjo tai, be ko neįmanoma iškovoti didžių pergalių.
„Tai neapsakoma. Pasiaukojamas mūsų darbas subrandino vaisius. Visi pamatė, kad ši komanda turi didžiausią širdį“, – po triumfo Turine džiaugėsi Ch.Eidsonas.
„Kuklūs baltai vėl įrodė, kad svarbiausia – ne dideli pinigai, o didelė širdis“, – „Lietuvos ryto“ lyderiui pritarė prancūzų dienraštis „L’Equipe“.
Amerikietis perrašė rekordus
2009-ųjų balandžio 25 d., Tartu (Estija).
Europos taurės laimėtojai ir toliau nebuvo nenusiteikę sustoti.
Baltijos lygos finale „Lietuvos rytas“ 23 taškų skirtumu (97:74) sutriuškino „Žalgirį“, iškovodamas dar vieną trofėjų.
Tartu arenoje vilniečių pranašumas buvo kaip niekada akivaizdus. Baltijos lygos rekordų lenteles perrašęs ir 41 tašką įmetęs Ch.Eidsonas vienas surinko daugiau naudingumo balų (58) nei dvylika žalgiriečių kartu (56).
„Šį prizą reikėtų pjaustyti. Jei manote, kad tiek taškų būčiau įmetęs be Marijono, Jomos ar Mindės pagalbos, tai – beprotybė. Esu „Lietuvos ryto“ komandos dalis ir džiaugiuosi ne savo statistika, o komandos pergalėmis“, – sakė žmogumi orkestru pakrikštytas vilniečių žaidimo dirigentas.
Čempionai negalėjo sustoti
2009-ųjų gegužės 18 d., Kaunas.
Net po vilniečių triumfo Turine ir Tartu vis dar netrūko skeptikų, abejojančių jų galimybėmis.
LKL finalo serijos išvakarėse „Žalgirio“ pergalės laukė ne tik ištikimiausi Kauno ekipos sirgaliai, bet ir krepšinio specialistai.
Net 5 iš 9 LKL klubų trenerių pranašavo, kad „Lietuvos ryto“ krepšininkai nesimatuos aukso žiedų. Tačiau vilniečiai paneigė prognozes, įtikinamai laimėję finalo seriją 4:1.
Antrosiose finalo rungtynėse jie „Žalgirį“ įveikė rekordiniu 42 taškų skirtumu ir dusyk parsivežė pergalę iš bet kuriam priešininkui nesvetingos Kauno halės. „Norėjome visiems įrodyti, kad irgi esame komanda, o Lietuvoje yra ne tik „Žalgiris“, – po paskutinių sezono rungtynių kalbėjo S.Babrauskas. – Nors buvo labai sunku, šį sezoną laimėjome visus titulus.“
Halės sirgaliams Stepas pasididžiuodamas rodė marškinėlius su užrašu „Čempionai“. Kauniečiai, aišku, niršo.
Į Vilniaus ekipos kapitoną jie vaidė viską, kas tik pasitaikė po ranka: bokalus su dar neišgertu alumi, monetas ir žiebtuvėlius.
Įžūlus tas Stepas. Bet nieko nepadarysi – savo lažybas jis laimėjo.
Šėlsmas Turine ir Vilniuje
Kitą sezoną „Lietuvos rytas“ dar kartą tapo LKL čempionu, vėliau laimėjo ir šalies taurę. Tačiau komandos istorijoje ryškiausiu įrašu liko triumfas Europos taurės turnyre.
Kai 2009-ųjų balandžio 5-osios vakarą M.Lukauskis sulig finaline sirena iš visų likusių jėgų išmetė kamuolį iki „Palaisozaki“ arenos lubų, Turine iškart prasidėjo stebuklą sukūrusios komandos triumfas.
M.Lukauskio sviestas kamuolys dar nebuvo nukritęs ant aikštės, kai Vilniaus krepšininkai iš džiaugsmo sugriuvo į krūvą.
Po kelių akimirkų žaidėjai jau šokinėjo tribūnose ir kartu su keliais šimtais sirgalių, įvairiausiais keliais pasiekusių Turiną, trypė pergalės šokį.
„Aš esu laimingiausias žmogus pasaulyje“, – išrėkė A.Jomantas.
S.Babrauskas rūpestingai nukirpo vieno krepšio tinklelį, o M.Anisimovas – kito.
„Lietuvos ryto“ žaidėjai šėlo persivilkę iš Vilniaus atsivežtais marškinėliais su užrašu „Čempionai“ ir numeriu 1, nors prieš kelionę į Italiją mažai kas tikėjo, kad jų prireiks.
„Lietuvos rytas“ yra unikali komanda, galinti nustebinti ir įveikti bet kokį varžovą.
Vilniaus ekipa turi dar vieną sunkiai suvokiamą savybę – net ir praradusi geriausius žaidėjus ji gali kovoti dėl aukščiausių titulų“, – nugalėtojus gyrė Eurolygos vadovas Jordi Bertomeu, kuris Turine asmeniniais prizais apdovanojo du „Lietuvos ryto“ krepšininkus: viso Europos taurės sezono naudingiausią žaidėją Ch.Eidsoną ir finalo aštuoneto naudingiausiąjį M.Petravičių.
Kitą vakarą tūkstančiai sirgalių Vilniuje pagerbė trofėjų iš Turino parvežusius „Lietuvos ryto“ komandos krepšininkus.
Į V.Kudirkos aikštę šalia Vyriausybės rūmų „Lietuvos ryto“ krepšininkai nuo Katedros per Gedimino prospektą atvažiavo atviru autobusu, iš kurio mojavo jų pasveikinti susirinkusiems gerbėjams.
„Ačiū jums už palaikymą. Dėl tokių akimirkų mes ir gyvename, ir žaidžiame“, – šaukė Donatas Zavackas.
„Ar girdėti? – paėmęs mikrofoną pirmiausia pasitikslino S.Babrauskas, o paskui išrėžė: – Mūsų mažos šalies didelę pergalę dovanojame jums visiems!
Atidavėme visas jėgas, kad šiais sunkiais laikais parvežtume taurę į Lietuvą. Ačiū jums! Mes jus mylime!“
Lietuvos krepšinio stiprybė
„Mūsų pergalę lėmė charakteris, noras laimėti, pasiaukojimas. Krepšinis mums tapo ne tik darbu, už kurį gauni pinigų, bet ir malonumu.
Ne pinigai laimi, o tie, kurie nori nugalėti, – kalbėjo „Lietuvos rytą“ į triumfą atvedęs treneris R.Kurtinaitis. – Mes tikėjome, kad galime perlaužti rungtynes. Rinkome kruopytę po kruopytės, ir mums tai pavyko. Laimėjome taurę, nes žaidėme geriau. Tikėjome pergale, ir ji atėjo.“
„Ne, „Lietuvos rytas“ tikrai nebuvo favoritai. Bet lietuviai žaidė be galo užtikrintai ir su pasitikėjimu“, – pripažino garsus treneris Davidas Blattas.
„Galbūt „Lietuvos ryto“ pergalė atrodo kaip perkūnas iš giedro dangaus, bet tam buvo pakloti tvirti pamatai, – buvo įsitikinęs NBA klubo „Washington Wizards“ viceprezidentas Tommy Sheppardas. – Pasirinktas tinkamas treneris, kuris stūmė komandą į bendrą tikslą. Visi komandoje žino savo vaidmenį ir, svarbiausia, jį atlieka. Žaidimo supratimas visada buvo Lietuvos krepšinio stiprybė.“
„Ši pergalė apibūdina ne tik „Lietuvos ryto“ klubą. Tai tarsi visa Lietuva, – kalbėjo krepšinio skautas Yarone’as Arbelis. – Jumyse yra kažkas tokio, kad atrodo, jog esate gimę žaisti krepšinį. Lyg ši sporto šaka būtų sukurta specialiai jums. Yra skirtumas tarp kieto krepšininko ir kovotojo. Kietume yra purvo.
O jei esi kovotojas išvengdamas purvo, lieka žavesys. Būtent tai išskiria lietuvišką krepšinį iš kitų.“
Y.Arbelis pridūrė: „1999-aisiais „Žalgiris“ parodė Europai, kad galima laimėti ir be skambių pavardžių, jeigu žaidi nuostabiai surikiuotą krepšinį.
Praėjo lygiai 10 metų, ir „Lietuvos rytas“ dar kartą įrodė, kad nėra alternatyvos būriui lietuvių, surinktų tinkamu momentu. Nesvarbu, kiek turėsi pinigų.“
Šis tekstas parengtas pagal „Lietuvos ryto“ korespondentų Giedriaus Janonio, Remigijaus Kazilionio, Kęstučio Rimkaus, Ritos Stankevičiūtės ir Eglės Šilinskaitės-Puškorės rašinius.
Antrasis Europos taurės trofėjus
Lygiai prieš dešimtmetį – 2009-ųjų pavasarį – Vilniaus „Lietuvos rytas“ tapo pirmuoju dukart Europos taurės laimėtoju. Taip pat pirmuoju, triskart žaidusiu šio turnyro finale.
Žygis antrojo triumfo link buvo kalvotas. Sezono pradžioje Vilniaus krepšininkai iš pirmųjų trejų rungtynių laimėjo vos vienas. Į antrąjį etapą „Lietuvos rytas“ prasimušė tik per paskutinį mačą nelengvai įveikęs Las Palmaso ekipą. Lėtai įsisiūbavęs, paskui „Lietuvos rytas“ žaidė tik geriau. Vilniečiai kitame etape užsitikrino antrąją vietą grupėje ir iškovojo kelialapį į finalo aštuoneto turnyrą.
Turine R.Kurtinaičio auklėtiniai ketvirtfinalyje įveikė Trevizo „Benetton“ 85:79, pusfinalyje – Vršaco „Hemofarm“ 73:68, o finale – Maskvos srities „Chimki“ 80:74.
