Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir J.Miklovo pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– „Aš – stebuklas, jūs nepastebėjote?“ – taip vadinasi jūsų knyga. Suprantu, kad pavadinimas yra apie V.Romanovą?
– Taip, čia yra jo frazė, kai jis atleido Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo viduryje trenerį Darių Maskoliūną. Tai buvo neeilinis sprendimas, iki šiol nesu girdėjęs panašaus atvejo niekur kitur sporto pasaulyje. Tuo metu jo buvo paklausta, kaip toliau viskas vystysis ir jis atsakė, kad nuo šiol „Žalgiris“ laimės viską.
Žinom, kad taip nebūna, sporto komandos laimi, pralaimi. Netgi pačios geriausios kartais pralaimi. Viena iš kolegių žurnalisčių paklausė, o kas bus stebukladarys, kuris užtikrins, kad dabar viską laimėsite. Ir V.Romanovas, sekundėlę pagalvojęs, atsakė: „Aš – stebuklas, jūs nepastebėjote?“ Tas jo sakinys man visuomet buvo tas, kuris tiksliausiai atspindi jį kaip žmogų, komandos vadovą, verslininką, nes tai žmogus, labai gerai apie save galvojantis ir norintis, kad kiti apie jį taip galvotų. Vis tiek, neeilinė asmenybė, neeilinis žmogus.
Buvo labai įdomu pasigilinti į to laikotarpio „Žalgirio“ istorijas, kurios vieniems buvo labiau žinomos, kitiems mažiau.
– Ir neeiliniai 5 metai Kauno „Žalgiriui“ su V.Romanovu, nes jeigu jau kyla idėja parašyti apie tai knygą, iš tiesų yra apie ką kalbėti?
– Taip. Tų istorijų buvo tiek, kad bet kuriam kitam sporto klubui ar šiaip organizacijai užtektų kokiems 20 metų. Tai buvo dalykai, kurie tuo metu stebino žaidėjus, trenerius, klubo darbuotojus, fanus – atsimename, visi matė, kaip fanai degino žvakutes prie „Ūkio banko“, protestuodami prieš tam tikrus V.Romanovo sprendimus.
Tai buvo savotiška ne iš karto pekla, bet galiausiai tai tapo tokia pekla, kad ne vienas žmogus turėjo, ką papasakoti apie tai.
– V.Romanovas į „Žalgirį“ atėjo tuo metu, kai „Žalgiris“ buvo duobėje.
– Tuo laiku kažkokių sprendimų nesimatė, kaip būtų galima komandai išlipti iš duobės, nes ten buvo 20 mln. litų skolos, visi legionieriai buvo pabėgę kurį laiką, liko tik lietuviai. Lietuviai laikosi dėl „Žalgirio“ vardo, dar kažkokias simpatijas jaučia.
Bet ir lietuviams netgi tuo metu trūkinėjo kantrybė, jie buvo paskelbę boikotą, turėjo nežaisti vienų rungtynių. Jau buvo tokia situacija, kur nelabai matėsi kažkokios išeities, šviesos tunelio gale. Kiek teko bendrauti rengiant knygą, ne vienas žmogus pasakė, kad matydami tą situaciją, nė vienas verslininkas nebūtų į tai bridęs, savo pinigų kišęs, kaip padarė V.Romanovas.
Logiškai galvojant, tai nebuvo labai teisingas sprendimas, nes tu tiesiog turi įmesti nemažą pinigų sumą tam, kad vadintumeisi „Žalgirio“ savininku. Jis tai padarė, ne visą skolą įmetė. Jeigu tuo metu buvo 20 mln., jis apie 6 mln. įdėjo pinigų, kad būtų padengtos pačios baisiausios skolos ir kad komanda galėtų toliau judėti.
– Bent jau šiuo atžvilgiu stebuklą įvykdė. Bet po to kiti stebuklai prasidėjo. Jis komandai taikė tam tikras įdomias praktikas kaip pirštų tikrinimas. Gal galite papasakoti pikantikos, su kuo susidūrė „Žalgirio“ klubas, krepšininkai, treneriai, atėjus V.Romanovui?
– Tai buvo 2009 m. gegužė, LKL finalai, jie baigėsi, pralaimėjo „Žalgiris“ ir po tų finalų jis iš karto žaidėjams davė pasitikrinti, išvertus į lietuvių kalbą, odos dujų analizatoriumi. Tai toks aparatas, į kurį kišasi visi rankų pirštai, nuskenuoja kažkaip tas aparatas padukus, pirštų galiukus ir neva kažkokie duomenys iškeliauja į kompiuterį. Neva informatikas, kuris supranta, kaip visa tai reikia išanalizuoti, gauna duomenis apie žaidėjo fizinę, psichologinę būklę, emocinę padėtį.
– Čia jo paties iš kažkur atsivežtas aparatas?
– Kažkur jis tą aparatą rado, kažkur išgirdo, kad toks aparatas egzistuoja ir tai jam tapo daiktu, pagal kurį gali vertinti sportininkus. Ne tik krepšinyje, futbole lygiai taip pat tuos pirštus kišo. Tai būdavo toks metodas įvertinti sportininko galimybes žaisti, perspektyvas ateičiai. Bet dažniausiai „Žalgiriui“ tai buvo kiek tai dienai tas sportininkas yra pajėgus žaisti, kovoti, siekti pergalių.
– Jūs bendravote su sportininkais. Kaip jie reagavo į tokią įdomybę?
– Aišku, iš pradžių visiems yra įdomu, kas čia per daiktas, kaip jis veikia. Galbūt tai yra kažkas tokio, apie ką mes visi nežinome ir staiga atrastas stebuklingas dalykas. Bet buvo labai geras pavyzdys gydytojo Roberto Narkaus, kuriam buvo pavesta, kad jis turės tą aparatą valdyti. Gydytojas R.Narkus pasakė: „Iš pradžių ir aš žiūrėjau į tai atviromis akimis, nes turi priimti kitų žmonių pasiūlymus, jeigu nesi užsidaręs nuo visų. Aš bandžiau taip atvirai žiūrėti, bet aš buvau tas, kuris rūkydavo, sunkiai į 4 aukštą užlipdavau neuždusęs ir lygiai taip pat tuos pirštus pasitikrinau“.
Pasak to aparato, rūkantis komandos gydytojas buvo sveikesnis už bet kurį kitą žaidėją. Tai kai gauni tokius parodymus, akivaizdu, kad tas testas nieko neparodo, tik skirtas žmonėms, kurie nori tikėti kažkuo daugiau. Bet realiai žiūrint, gana anksti buvo suprasta, kad tai yra niekinis daiktas.
– Su astrologiniais dalykais krepšininkams irgi teko susidurti, buvo kažkokia patikra pagal astrologiją?
– Pagal gimimo datą. Gimimo data būdavo vienas svarbiausių dalykų, vertinant žaidėją, kurį būtų galima įsigyti į komandą. Jeigu būdavo ieškomi jauni, perspektyvūs žaidėjai, kuriuos galima įsigyti, užsiauginti ir paskui brangiau kitiems klubams parduoti, pagrindinis klausimas iš pradžių būdavo, kokia yra to žaidėjo gimimo data, ne amžius, jo neužtekdavo.
– Horoskopo ženklą aiškindavosi?
– Matyt, tie duomenys būdavo siunčiami. Tiksliai taip ir neišsiaiškinome, kas pateikdavo atsakymą, bet būdavo gaunama gimimo data, ji siunčiama žmonėms, kurie supranta tuos dalykus labiau ir jie atsakydavo, ar žaidėjas vertas būti „Žalgiryje“, ar nevertas.
Vienais atvejais būdavo, kad žaidėjai praeidavo datos testą, atsidurdavo „Žalgiryje“ ir netgi gaudavo kur kas geresnius pasiūlymus negu gautų kitose komandose, nes buvo taip tikima tuo, ką rodo gimimo data. Kitiems žaidėjams būdavo priešingai, jie nepraeidavo datos testo ir dėl to nebūdavo kviečiami į „Žalgirį“.
– Kai rinkote medžiagą knygai, jums pavyko ir su pačiu V.Romanovu susitarti ir susitikti Maskvoje.
– Taip, buvo toks noras nuo pat pradžių, kai pradėjau knygą rengti. Buvo akivaizdu, kad reikės su juo susitikti. Nemaniau, kad tai pavyks, nes tai Lietuvoje paieškomas žmogus, ar jis pasitikės manimi, ar priims mane, bet pavyko. Praėjusių metų rugsėjį nuvykau pas jį į Maskvą, 3 dienas bendravome, leidome vakarus, kai jis pabaigdavo darbus.
Bandėme prisiminti tą laiką, bet žinome, kad bendravimas su juo yra ypatingas. Jis nėra tas žmogus, kuris paprastai atsakys į klausimą, kai jo paklausi. Tai buvo iššūkis ir pačiam kartais suprasti, kas norima pasakyti iš sakinio dalies, nes sakinys dažniausiai nebūdavo išpildomas iki galo. Bet tikrai tai buvo įdomi patirtis – ta, kuri knygą praturtino.
Galbūt ne tiek, kiek būčiau iš jo sužinojęs kažko naujo ar negirdėto, bet iš to, kad tai buvo galimybė pažvelgti į jį kaip žmogų, pamatyti, kiek jis elgiasi, kalba, kas jam rūpi.
– Koks įspūdis jums susidarė?
– Visų pirma labai energingo žmogaus įspūdis. Kai buvau pas jį, jam buvo 71 metai. Tai yra amžius, kur tikrai ne vienas pensininkas Lietuvoje jau nieko neveikia. O šiuo atveju tai yra žmogus, kuris iki šiol aktyviai dirba, palaiko gerą sportinę formą, iki šiol šoka sportinius šokius, tango. Jis nusivežė parodyti, kaip jis valandą laiko šoka, braukia prakaitą, toliau šoka.
Tai yra dalykai, kurie kelia susižavėjimą juo. Tikrai paliko įspūdį kaip labai aktyvaus žmogaus. Kitas dalykas, paliko ir tokį įspūdį, kad turbūt jis ilgisi Lietuvos, būdamas Maskvoje nesijaučia taip gerai, kaip bandydavo pateikti.
Jaučiasi gerai, jam čia viskas patinka, bet kai kurios detalės – pavyzdžiui, mane nustebinęs faktas, kad iki šiol telefone orų programėlėje turi įsivedęs Kauną. Jis tikrina, koks yra oras Kaune. Kam jam to reikėtų, gyvenant Maskvoje tiek laiko, bet turbūt įdomu karts nuo karto užmesti akį į orus Kaune.
– Bandėte jo klausti apie jo situaciją? Jis slapstosi nuo teisėsaugos, jam yra inkriminuojami labai rimti dalykai – jis įtariamas sukčiavimu, užvaldant didelės vertės banko turtą, jo iššvaistymu.
– Jis, be abejo, visus kaltinimus neigia ir numeta nuo savęs. Jis tame mato, kad yra bandymas susidoroti su juo, kad tai valdžios užsakytas puolimas, tie patys Skandinavijos bankai. Ta giesmelė, kurią yra ne kartą girdėję iš iš jo, ir iš jo aplinkos žmonių. Aš jo klausiau, ar jaučiasi saugus čia gyvendamas. Sakė: „Taip, kodėl galiu nesijausti saugus, čia yra šalis, kuri užtikrina mano saugumą“.
– Grįžti į Lietuvą, prisiduoti teisėsaugai neketina?
– Ne, tikrai neketina. Jis nesijaučia kažką padaręs blogo, jis tik tikisi, kad galbūt Lietuvoje kažkaip pasikeis situacija, kad tie kaltinimai bus panaikinti ir jam čia bus galima sugrįžti. Jis turbūt norėtų čia grįžti toliau gyventi.
– „Žalgirio“ rungtynes V.Romanovas irgi stebi Maskvoje, sėdėjo tarp žiūrovų.
– Per paskutinius porą metų jis porą kartų buvo atėjęs, žiūri, turbūt norėtų ir su žaidėjais pabendrauti, bet galbūt komanda jo tiek neprisileidžia. Bet jis tikrai iki šiol domisi, pavardes, trenerius, žaidėjus žino, vis tiek tai yra rūpimas dalykas.
– O patys krepšininkai, treneriai, medikai, su kuriais kalbėjote apie penkerių metų laikotarpį, kaip jie jį apibūdina?
– Skirtingai. Žaidėjams turbūt tai buvo pakankamai geras laikotarpis, nes tai buvo laikas, kai buvo mokami atlyginimai, laiku didžiąją dalį, neskaitant paskutiniojo sezono, kai viskas nugarmėjo į dugną labai stipriai. Iki tol atlyginimai būdavo mokami laiku, būdavo geros premijos. Vienu metu premijos netgi būdavo mokamos už pralaimėjimus, kas šiaip yra negirdėtas atvejis. Bet kai komanda liko be trenerio, žaidėjai buvo patenkinti, kad jie sugebėjo išsimušti premiją netgi už pralaimėjimą.
Žaidėjai turi vieną versiją, bet treneriai būdavo tie, ant kurių būdavo labiausiai išsiliejama, kurie kentėjo labiausiai. Treneriai būdavo keičiami po vienų rungtynių. Ramūnas Butautas dirbo pusantro mėnesio, jis buvo atleistas praktiškai be jokio didesnio loginio paaiškinimo. Treneriai jaučia skaudulius. Kiti komandoje dirbę žmonės, personalo nariai turi skirtingų istorijų.
Galbūt tik labai akivaizdžiai matėsi kaip komandos administracija keitėsi, galiausiai „Žalgiryje“ svarbiausias pareigas užėmė tie žmonės, kurie būdavo linkę sutikti su bet kokiu V.Romanovo nurodymu. Jeigu iki tol pirmus 2-3 metus dar vykdavo kažkokios diskusijos, kad galbūt jo nurodymai, patarimai yra negeri, paieškome kitokių, galiausiai radosi tokie vadovai, kurie su viskuo sutikdavo.
– V.Romanovas kontroliuodavo, netgi su lapeliais per rungtynes treneriams parašydavo, kokį keitimą daryti.
– Taip, jis viską kontroliuodavo. Ir čia pačiam buvo labai smagu sužinoti, kad tie lapeliai iki šiol yra išlikę.
– Kas juos saugo?
– Išsaugojo buvęs „Žalgirio“ fizinio rengimo treneris Sigitas Kavaliauskas. Jis perdavė, tai pora lapelių pavyzdžių yra knygoje įdėta, kaip aiškiai, minutėmis, pagal kiekvieną kėlinį yra surašyta, kiek kuris žaidėjas turi žaisti. Kas keisčiausia, kai kurie treneriai to laikėsi visiškai aklai. Kaip yra parašyta juodu ant balto, taip ir būdavo žaidėjai keičiami.
– Įdomu, kodėl. Ar dėl to, kad šiek tiek bijodavo dėl savo darbo vietos?
– Turbūt. Kitas dalykas, kai kurie treneriai sakė: „Aš taip esu įpratęs, jeigu man vadovas ar klubo savininkas pasako taip elgtis, taip ir darau, nesiginčiju“. Tai priklauso nuo žmogaus asmenybės, bet tokių trenerių buvo, kurie visiškai aklai vykdydavo tai, kas jiems būdavo liepiama.
– Kokia yra Arvydo Sabonio pozicija ir nuomonė apie tą laikotarpį?
– Jis iš pradžių bandė su V.Romanovu ginčytis, sakyti, kad taip nereikėtų daryti, čia galbūt darom kitaip. Sako: „Atrodo, pasikalbi, jis kaip ir tavęs išklauso, sutinka vakare, o ryte išgirsti, kad viskas padaryta priešingai. Galiausiai supratau, kad nėra tikslo kalbėti, aiškinti, ginčytis, nes vis tiek viskas padaroma taip, kaip jam reikia.
Aš būdavau, vis tiek šalia jo stovėdavau, per rungtynes sėdėdavau, bet nebesikišau į tai, ką jis darė, nes supratau, kad nieko negaliu pakeisti“. Turbūt tai irgi pasako šį tą. Jeigu V.Romanovas sugebėjo nutildyti A.Sabonį, tai pasako šį tą apie jo asmenybę
– Kaip jums pavyko su juo susisiekti Maskvoje?
– Aš buvau suvestas su žmogumi, su kuriuo bendravome, kuris domėjosi, kas aš per žmogus, manimi turbūt buvo pasidomėta iki to pokalbio. Galiausiai buvo pasakyta: „Viskas, atrodo, su tavimi yra gerai, važiuok“. Bet važiavau pats nežinodamas, ar man tikrai viskas pavyks, nes ir nurodymai buvo. Pasakyta, kur nueiti, ką daryti, kur atsisėsti, kur laukti, bet nieko daugiau nežinojau. Tikrai buvo įdomus jauduliukas ir laukimas, kaip toliau viskas vyks.
