Kauno „Žalgirio“ aistruoliai yra laikomi vienais geriausių Europoje, o atmosferą „Žalgirio“ arenoje giria geriausi Eurolygos krepšininkai bei treneriai. Prie to svariai prisideda ir pati seniausia komandos palaikymo grupė „Green Death“ („Žalioji mirtis“), savo veiklą pradėjusi dar 1987 metais.
Vienas „Green Death“ vadovų Giedrius Blažaitis prie aktyvios sirgalių grupės prisidėjo 2000-aisiais, būdamas dar vaikas, ir nuo to laiko Kauno „Žalgiris“ tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi.
G.Blažaitis papasakojo apie savo pirmuosius žingsnius „Green Death“ gretose, įsimintiniausias keliones ir Lietuvos sporto aistruolių kultūrą.
– Nuo kada aktyviai palaikote „Žalgirį“, kada prisidėjote prie „Green Death“? – „Laikinoji sostinė“ paklausė G.Blažaičio.
– „Žalgiriu“ aktyviai domėtis pradėjau 1998-aisiais. Kieme vyresnieji kiekvieną vakarą žaisdavo krepšinį, o aš labai norėjau patekti į vieną komandų kartu pažaisti. Tada gavau vieno, rodos, 5 metais vyresnio vaikino nurodymą išvardinti visus „Žalgirio“ komandos žaidėjus, tada gausiu progą pažaisti.
Jau kitą vakarą buvo rungtynės, ir aš prilipęs prie televizoriaus mokiausi žaidėjų vardus ir pavardes. Išmokau, gavau progą žaisti kieme su „chebra“, bet mane tos rungtynės, tiesa, nepamenu, su kuo tada žaidė „Žalgiris“, taip užbūrė, kad nuo to laiko nepraleidau nė vienos per televizorių rodomos dvikovos.
Kitais metais susitaupęs iš dienpinigių reikiamą sumą bilietui įsigyti pirmą kartą apsilankiau Kauno sporto halėje. Buvo LKL finalo rungtynės su Vilniaus „Lietuvos rytu“ (dabartinis „Rytas“. – Aut.). Iš pradžių sėdėjau A tribūnoje, biliete nurodytoje vietoje. Netoliese buvo grupelė varžovų komandos sirgalių, todėl ilgai nelaukdamas nedrąsiai nuėjau į E tribūną, atsisėdau kampe ir mėgavausi savo krepšinio dievaičių žaidimu bei visa ta atmosfera Sporto halėje. Po rungtynių pažadėjau sau, kad kitą sezoną nepraleisiu nė vieno mačo.
2000-ųjų sezoną jau pirmosiose rungtynėse aktyviais šūksniais ir plojimais palaikiau komandą E tribūnos kampe, kai priėjo „Green Death“ vadas, dabartinis garbės prezidentas Ričardas Petrauskas ir pakvietė prisidėti prie kitų tribūnos viduryje. Regis, tais pačiais metais su keliais draugais prisijungėme prie „Green Death“ sirgalių klubo, kuriame esu iki šiol.
– Kaip apskritai vertinate Lietuvos sporto aistruolių kultūrą? Kas yra gerai, o ko galbūt trūksta?
– Sunku vertinti vienareikšmiškai. Keista, kai vieno klubo gerbėjai jungiasi į bendrą palaikymą su kito klubo sirgaliais. Dar būtų galima ieškoti pateisinimų, jei būtų iš to paties miesto, bet dabar jokių pateisinimų nematau.
Kitas dalykas, kad ne visos LKL komandos turi aktyvias aistruolių grupes ar klubus.
Džiugu, kad esami klubai išlaiko konkurenciją. Žiūrint iš savo pusės, smagu, kad Eurolygos komandos įvardija „Žalgirio“ areną kaip vietą, kur sunkiausia žaisti dėl sukurtos atmosferos, – šaunuoliai „Žalgirio“ sirgaliai. Bet kai nuvažiuoji į Atėnus ar Belgradą ir per rungtynes bėgioja šiurpuliukai, giliai širdyje tikiesi, kad kada nors ateityje pavyks pasiekti dar geresnį palaikymo lygį Kaune. To palinkėčiau visiems Lietuvos sirgalių klubams.
– Kaip dažnai keliaujate su komanda į išvykas, kuri kelionė iki šiol buvo pati įsimintiniausia ir kodėl?
– Jau keletą metų sezono metu keliauju į 1–2 išvykas užsienio valstybėse. Lietuvoje – dažniausiai, kai žaidžiama su LKL pirmojo ketverto komandomis, ir į finalus.
Kol neįvyko tam tikrų pokyčių klube, keliaudavome į visas išvykos rungtynes Lietuvoje ar Baltijos šalyse bei keletą Eurolygos rungtynių, todėl dabar didelė pagarba kolegoms iš kitų „Žalgirį“ palaikančių aistruolių klubų, kurie tęsia šią tradiciją.
Viena įsimintiniausių kelionių buvo į Vilnių per LKL finalus, kai Mindaugas Timinskas per 0,3 sekundės išsprendė viską (2003 metų LKL finalas. – Aut.). Finalai įsimintini, nes važiuodavome traukiniu maždaug 20–30 žmonių, policija saugodavo su skydais nuo akmenų krušos, kurią paleisdavo „Lietuvos ryto“ sirgaliai.
Antra kelionė buvo prieš gerus metus į Pirėją (Graikija), kur „Žalgiris“ žaidė atkrintamąsias rungtynes su „Olympiakos“. Buvo įsimintina atvykti į įtampos persmelktą varžovų areną ir išsivežti pergalę.
– Kauno „Žalgirio“ sirgaliai vadinami vienais geriausių Europoje, o prie to svariai prisideda jūsų bendruomenė. Ką toks įvertinimas reiškia jums?
– Toks įvertinimas reiškia tik viena – reikia toliau labai stengtis ir tobulėti. Mano nuomone, yra ko pasimokyti tiek iš vienų, tiek iš kitų aistruolių klubų Europoje. Džiugu, kad judame į priekį.
– „Green Death“ komandą aktyviai palaikote nuolatos, tačiau kartais pasigendate pagalbos iš kitų arenoje esančių žmonių. Kaip manote, kas tai lemia ir ar ši tendencija gali keistis?
– Ypač to trūksta per LKL ir Eurolygos rungtynes, kai komanda pradeda atsilikti nuo varžovų. Nesinori nieko įžeisti, bet „Žalgirio“ arena yra labai prestižinė vieta ir kai kurie žmonės ateina parodyti savęs, o ne palaikyti komandos.
Kai jiems patogu – palaiko, kai nepatogu – nepalaiko. Tą nepatogumą sukelia ir alus rankoje, ir neigiamas rezultatas, ir kiti veiksniai. Labai smagu ir malonu, kad kasmet tokių žmonių vis mažėja, ir tikiu, jog mažės ir toliau.
Reikia mesti akmenį ir į savo daržą, nes ne visas skanduotes žmonės, kurie nori prisidėti prie palaikymo, išgirsta ir moka. Bet kartu su „Žalgiriu“ bandome būti visų išgirsti ir suprasti.
– Lietuvoje per sporto renginius uždrausta pirotechnika. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Esu prieš tokį draudimą. Lietuvoje pastaruoju metu pradedama eiti lengviausiu keliu – viską drausti. Būtų galima padirbėti ir ieškoti būdų, kaip problemą išspręsti be draudimų.
Tikrai yra būdų, kaip saugiai naudoti pirotechniką per rungtynes. Iš esmės dėl nekvalifikuotų apsaugos darbuotojų darbo arenose ir kildavo didžiausias pavojus. Viską suderinus, įvedus tam tikras taisykles būtų galima naudoti pirotechniką maksimaliai sumažinus riziką. Juk per koncertus pirotechnika nėra uždrausta.
– Kaip vertinate pirmuosius komandos šios vasaros naujokus?
– Džiaugiuosi, kad „Žalgiris“, kviesdamas žaidėjus į komandą, labai daug dėmesio skiria jų charakteriui.
Manau, tai vienas pagrindinių veiksnių, lemsiančių gerą komandos pasirodymą.
Smagu, kad grįžo Lukas Lekavičius. Kiti naujokai atrodo labai solidžiai, ir tikiu, kad padės komandai. Bet dar norėtųsi vieno solidaus žaidėjo į vidurio puolėjo poziciją ir gero metiko.
– Ko tikitės iš artėjančio sezono?
– Pirmiausia tikiuosi gero žaidimo, atsidavimo ir pasiaukojimo aikštelėje, o sėkmei neatsukus nugaros – finalo ketverto Eurolygoje.
