Šešiolika dienų vykusios pasaulio krepšinio čempionato batalijos Kinijoje baigėsi skurdoku finalu – Ispanijos krepšininkai tiesiog sumindė taip pat be pralaimėjimų žengusią Argentiną 95:75 ir rankose po 13 metų pertraukos laikė nugalėtojų taurę.
Pirmenybėse taip pat buvo išdalinti ir kelialapiai į Tokijo olimpiadą, kuriuos gavo 7 rinktinės. Deja, tarp to šauniojo septyneto nebuvo Dainiaus Adomaičio vedamos Lietuvos ekipos – mūsiškiai galutinėje įskaitoje liko devinti ir kitąmet per papildomą olimpinį atrankos turnyrą privalės dantimis išlupti iš kitų 23-ejų rinktinių vieną iš likusių keturių kvietimų į olimpiadą.
Tačiau tai turės padaryti jau su naujuoju strategu – po nesėkmės Kinijoje D.Adomaitis tikino pasitraukiantis iš nacionalinės komandos, nors Lietuvos krepšinio federacija dar nepatvirtino priėmusi atsistatydinimo pareiškimą.
„Tai ne tik Lietuvos rinktinės bėda. Kalbėkime, kad šis nesusipratimas su atranka ir pasaulio čempionatu kirto per visą planetos krepšinio įvaizdį. Juk FIBA sugalvota formulė turėjo parodyti, koks svarbus pasaulio čempionatas visam judėjimui, o gavosi atvirkščiai – visi pamatė, kad pasaulinis krepšinis su savo atranka ir taisyklių kratiniu yra vienas didelis nesusipratimas.
Ir tie 7 kelialapiai į olimpines žaidynes tik parodė, kokia yra neteisybė pasaulio krepšinyje. Ir ta neteisybė yra susijusi su visomis čempionato ekipomis, kurios pateko į Tokiją ir kurios ten neprasimušė.
Taigi bloga atrankos varžybų formulė, neleidusi komandoms surinkti geriausių žaidėjų, taip pat dirbtinė ir neteisinga kelialapių į 2020 metų žaidynes dalybų formulė tapo visišku FIBA fiasko bei tragedija tokioms krepšinio valstybėms kaip Lietuva“, – lrytas.lt kalbėjo V.Gomeskis.
– Jūs manymu, galutinė pasaulio čempionato rikiuotė turėjo būti kitokia?
– Aš visiškai nenoriu kalbėti, kas būtų, jei būtų – negalima abejoti visų keturių geriausių rinktinių pasiektais rezultatais: jos kovojo su savo turimais arsenalais ir buvo stipriausios.
Nes viską šios komandos sprendė aikštėje ir Ispanija pelnytai įveikė Argentiną. Sakysime, ispanai šiose pirmenybėse buvo ne tik stipriausi, tačiau ir taktiškai brandžiausi.
Aš kalbu ne apie tas keturias rinktines, o tas komandas, kurios tiesiog nepateko iškart į olimpiadą ir kitąmet privalės dėl kelialapio grumtis papildomoje atrankoje. Jos pateko į išprotėjusiai neteisingą situaciją.
– Kuo ji pasireiškia?
– Nė vienas pasaulio treneris nesugebės rinktinės „išvesti“ į du geriausius sportinės formos zenitus. Na, nesugebės komanda sužaisti gerai atranką, o po to taip pat gerai po trijų savaičių varžytis olimpiadoje – tai nerealu.
FIBA sunaikino vieną geriausių atrankos formulių: prieš olimpiadas vykdavo žemynų pirmenybės, kuriose geriausios ekipos gaudavo kvietimus į žaidynes. Europoje tai buvo labai vertinamos varžybos ir teisingiausios pajėgumo prasme.
O dabar FIBA nutarė itin sustiprinti pasaulio čempionato įvaizdį, specialiai uždrausdama žemynams rengti savo turnyrus ir atrankas.
Bet ši idėja ir jos išpildymas diskreditavo patį pasaulio čempionatą. Juk viskas buvo labai teisinga – sakysime, pirmosios trys geriausios Europos komandos patenka į žaidynes, kitos 4-6 vietas užėmusios ekipos – papildomą pasaulinį atrankos turnyrą. Ar tai teisinga? Mano galva – taip.
O dabar visiškas jovalas: papildomoje atrankoje – 24 komandos. Gerai, paskutiniąsias šio čempionato aštuonias komandas, kurios gavo kvietimą į atranką, galime nurašyti – jos iš esmės neturėjo dalyvauti ir planetos pirmenybėse, nes yra visa galva blogesnės už kitas ekipas. Tebūnie, tai FIBA politinis sprendimas ir su tuo nieko nepadarysi – bet tos kitos 16 komandų...
Paskaičiuokime – keturiose grupėse mažiausiai bus po 2 itin galingas rinktines, kurios turės išsidalinti tik 4 kelialapius į olimpiadą.
Ir jei, žinant FIBA poziciją, ji ir vėl dėlios atrankos grupes pagal jos turimą reitingą, gausime visišką jovalą ir neteisybę, kur kirsis geriausių pasaulio rinktinių keliai su visiškais vidutiniokais, kurie net ir neturėjo toje atrankoje grumtis.
Dar neužmirškite, kad FIBA vykdys ir turnyrų pardavimo akciją ir mažai šansų prasibrauti į Tokiją turėsianti ekipa galės siekti pasinaudoti ir namų sienų šansu.
– Buvo kalbama, kad už olimpinio atrankos turnyro rengimą FIBA reikalaus 3 mln. JAV dolerių mokestį.
– Ką galiu pasakyti – tokius turnyrus pretenduos rengti ne tik daugiau pinigų nei krepšininkų turinčios šalys. Tačiau apie varžybų rengimą mąstys tiek Rusija, tiek, manau, ir Lietuva. Krepšinį savo šalyse puoselėjančios valstybės darys žingsnius, kad išlaikytų šios sporto šakos įvaizdį.
Blogiausia, kad FIBA savo organizacijos narius kas keleri metai paverčia melžiamomis karvėmis. Tai koktu ir atsibodo. Bet pasipriešinti niekas nebando.
– Lietuvos krepšinio rinktinė šiame pasaulio čempionate parodė blogiausią rezultatą per visų čempionatų istoriją. Tai reikėtų laikyti Lietuvos krepšinio tragedija?
– Taip, aš nusivylęs ir man apmaudu, kad lietuviai nežengė toliau antrojo čempionato etapo. Aš visų pirmą palaikiau Rusiją, o kita mano mėgstama rinktinė – Lietuvos.
Jai visada linkiu sėkmės, jei ji nekovoja prieš mano šalies ekipą. Lietuva turi pastarųjų metų bėdą – savo laiku jūsų rinktinė buvo turtinga labai gerais ir talentingais įžaidėjais. Pastaruoju metu to Lietuvai trūksta. Aš nekalbu, kad lietuviams trūksta tokios žvaigždės kaip Šarūnas Jasikevičius – kalbu apie gerą žaidimo vadovą.
Pasakysiu taip: su antruoju jūsų rinktinės įžaidėju Luku Lekavičiumi šiuo atveju kažkiek jautri situacija. Ne todėl, kad jis blogai žaidė ar neparodė savo meistriškumo – tokios mintys kyla tik todėl, kad jis yra įvardijamas kaip įžaidėjas, vyko ten kaip įžaidėjas, tačiau rinktinėje buvo labiau atakuojantis gynėjas.
Tada jau klausimas treneriui Dainiui Adomaičiui ir Lietuvos krepšinio federacijai – kam reikėjo kito plano krepšininką įvardinti įžaidėju? Trūko konkurencijos šioje pozicijoje? Sirgo kažkodėl anksti „atkabintas“ Adas Juškevičius?
Šiame čempionate įžaidėjo klausimas buvo pats aktualiausias Lietuvos komandoje. Aš labai gerbiu Mantą Kalnietį, jį pažįstu asmeniškai ir žinau jo tvirtą charakterį – jis kelis mačus sužaidė tikrai gerai. Tačiau jis jau nėra jaunuolis – jo atveju negalima kalbėti apie geras rungtynes, reikia žiūrėti, kiek jis yra stabilus žaidėjas.
Čia ir yra problema – jis nebuvo stabilus. Negaliu sakyti, kad nevykusį rezultatą pirmenybėse lėmė tik įžaidėjų klausimas, tačiau tokia situacija su Lietuvos rinktine mane šiek tiek gniuždo. Aukštus vyrus jūsų komanda turi, trečiųjų žaidėjų pozicijoje galėtumėte aukcioną skelbti, ketvirti numeriai pas jus yra ir tokia visiška bėda su įžaidėjais.
– Į pasaulio čempionatą vyko nemažai taip vadinamų veteranų – ekipoje buvo M.Kalnietis, Jonas Mačiulis, Paulius Jankūnas ir Renaldas Seibutis. Toks D.Adomaičio sprendimas buvo teisingas?
– Prašau atminti mano žodžius – olimpiadose, pasaulio čempionatuose ar Europos pirmenybėse jaunimas niekada nieko nelaimėjo.
Viską laimi patirtis, jau ne viename turnyre kovojusių krepšininkų sugebėjimas suvaldyti emocijas, supratimas, kad net ir nesisekant mesti tu privalai kažkuo kitu prisidėti prie rinktinės žaidimo. Veteranai turi kur kas daugiau patirties tai daryti nei jaunimas.
Paminėjote keturias pavardes – kam iš tų keturių pavardžių, išskyrus P.Jankūną, galima reikšti pretenzijas?
M.Seibutis, M.Kalnietis ir J.Mačiulis taip stengėsi, kad žodžių neturiu. Man net atrodė, kad J.Mačiulis per daug reiškė savo emocijas aikštėje, taip sukurdamas šiek tiek nereikalingą nervinį foną. Matėsi, kad Jonas yra fiziškai pasirengęs ir daro viską, kad padėtų rinktinei ir visa širdimi serga už mylimą Lietuvą.
Dėl Pauliaus – kiekvieno žaidėjo gyvenime ateina tokia riba, kai jis turi suprasti, kad laikas užbaigti vieną ar kitą savo karjeros etapą, kad jis jau pajaučia, jog negali būti toks naudingas kaip buvo.
P.Jankūnui toks laikas atėjo prieš metus. Jei pats žaidėjas to nesupranta, tuomet dar veikia taip vadinama „pavardės magija“.
Kitą vertus, kalbama, kad Paulius labai reikalingas rinktinės rūbinėje – jis sukuria reikiamą atmosferą. Tai gal jis ekipoje buvo būtent dėl to?
Prisiminus 1988 metų olimpiadą Seule, į SSRS rinktinę Viktoras Pankraškinas buvo paimtas ne todėl, kad buvo geras žaidėjas ar aikštėje gerai „skaitė“ taktines gudrybes, bet tik todėl, kad turėjo ką pasakyti ekipos nariams rūbinėje. Gal tai tokia pati istorija...
Bet kuriuo atveju vežti veteranus tikrai nebuvo D.Adomaičio klaida. Jei kas apie tai galvoja kitaip, tegul susako man pavardes tų krepšininkų, kas galėjo pakeisti rinktinėje veteranus. Vargu ar strategas turėjo alternatyvą.
– Nors lietuviai didžiavosi savo priekine linija – Domantu Saboniu ir Jonu Valančiūnu, svarbiausiame turnyro mače, akistatoje su Prancūzija, vienas „centras“ Rudy Gobert'as sugebėjo tą išgirtąjį tandemą išjungti.
– Prancūzija pagal sudėtį ir strategiją buvo viena geriausių pirmenybių komandų. Prancūzai ne tik „išjungė“ Lietuvą, bet ir kitas rimtas rinktines – tą pačią Ameriką sutvarkė.
Jei galvojate, kad R.Gobert'as ar Evanas Fournier „išjungė“ Lietuvos komandą, tai jūs klystate: jūsų rinktinę išjungė vienas žmogus, tačiau ne žaidėjas – Vincent'as Collet.
Šis prancūzų strategas dvikovoje su Lietuva turėjo ne tik planą „A“, tačiau ir planą „B“. Tuo tarpu ar Dainius Adomaitis turėjo „B“ planą? Nežinau, aš jo nepamačiau, kai jo „A“ planas nesuveikė.
Tad jei kalbėsime apie tą patį R.Gobert'ą, jis tvarkingai ir labai atsakingai vykdė V.Collet planą, kuris sužlugdė D.Sabonio ir J.Valančiūno tandemą, išskaidė į atskiras dalis visą Lietuvos rinktinės puolimo grandį.
V.Collet strategija buvo paprasta – gynyboje su kitais gynėjais priversti Lietuvos aukštuosius krepšininkus bandyti mesti per R.Gobert'ą.
Rudy yra aukštesnis, jo ilgesnės rankos ir jis kur kas geriau stovi ant kojų nei tas pats J.Valančiūnas – lietuviai lipo ant to grėblio ir neturėjo jokio kito taktinio plano nei „A“ variantas.
Tą mačą itin atsakingai žiūrėjau ir stebėjausi, kad lietuviai daužėsi galva į siena, o neieškojo durų. Ir tai jau pretenzijos tik trenerių štabui.
– Treneris D.Adomaitis pasibaigus čempionato kovoms pranešė apie savo atsistatydinimą, nes neįvykdė iškeltų užduočių. Tačiau sutartis su juo yra iki 2020 metų Tokijo olimpiados. Be to, kitą vasarą dar vyks papildomas atrankos turnyras į žaidynes. Teisingai pasielgė strategas?
– Žinote, juk jūs lietuviai turite gerą savo juokelį: iš viso Lietuvoje yra 3 mln. krepšinio specialistų, arenoje sėdi ir stebi rungtynes 15 tūkstančių trenerių, o komandai kažkodėl vadovauja visiškas nevėkšla.
Tai lyg ir anekdotas, tačiau aš visada užjaučiu tuos, kas imasi būti rinktinės treneriais. Aš puikiai žinau, koks visuomenės spaudimas yra Lietuvoje krepšinio rinktinės strategui, iš kurio laukiama tik pergalių ir medalių.
Koks tik būtų buvęs D.Adomaičio sprendimas, aš jį visomis keturiomis palaikyčiau ir palaikau bei gerbiu.
Lietuvos rinktinės treneris turėjo sutartį iki kitų metų? Tai jau tada yra Lietuvos krepšinio federacijos reikalas, ar ji nori, kad D.Adomaitis toliau būtų strategu ir padėtų komandai prasibrauti į olimpiadą.
Bet Federacija privalo visur ir visada padėti treneriui savo darbą atlikti sėkmingai – jei organizacijos vadovai manys, kad reikia šio trenerio, jie įkalbės jį pasilikti, nenorės – jūs turite bent penkis trenerius, kurie galėtų ramiausiai perimti vedlio kėdę.
Kiek teko stebėti jūsų rinktinės pasirengimą pasaulio čempionatui ir jūsų visuomenės reakciją į komandos veiklą, paramos ir palaikymo iš Federacijos ar žmonių D.Adomaitis neturėjo. Ir tai labai blogai.
– Jūsų manymu, kas tas lietuvių penketas, kuris bet kada galėtų perimti Lietuvos rinktinės vairą?
– Turite daug trenerių: patyrusius Joną Kazlauską ar Rimą Kurtinaitį, ambicingąjį Šarūną Jasikevičių ir atkakliai dirbantį Antaną Sireiką.
Kalbama apie Kazį Maksvytį, tačiau šis specialistas man dar yra paslaptis, jis pradės savo pasirodymą Rusijoje, pabandysiu pastebėti jį ir susidaryti nuomonę.
