Tą 1989-ųjų rudenį „The New York Times“ šiam istoriniam įvykiui skyrė net šešis žurnalo puslapius.
Ką apie lietuvį iš Sovietų Sąjungos kalbėjo amerikiečiai?
Pozuodamas šalia naujutėlio „Mercedes-Benz“ Š.Marčiulionis kartu su „Golden State Warriors“ atstovu Donnie Nelsonu šypsojosi nuotraukai, kuri su „The New York Times“ sekmadienio žurnalu 1989-ųjų rudenį apskriejo Ameriką su žinia, kad „perestroika“ atvėrė sovietų krepšininkams duris į NBA.
„Sovietų krepšininkas pažadėtojoje žemėje“ – taip buvo pavadintas rašinys apie Š.Marčiulionio atvykimą į Jungtines Valstijas.
Žurnalistas Peteris de Jonge’as aprašė lietuvio pirmuosius žingsnius už Atlanto – nuo „Warriors“ treniruočių stovyklos Naujajame Hampšyre iki naujos kasdienybės namuose San Fransisko priemiestyje Alamedoje.
Pirkosi „vidiakus“ ir televizorius
Apie devintą valandą vakaro šeštadienį Š.Marčiulionio dvimetė dukra Krista miega viršuje, žmona Inga sukasi virtuvėje, o svetainės prieblandoje Š.Marčiulionis pradeda antrą filmų peržiūros dalį – ji prasidėjo komedija „Beverli Hilso policininkas II“, o iškart po jos – „Karo šunys“.
Š.Marčiulionis mėgaujasi koviniais ir juokingais amerikietiškais filmais (kitą dieną jis užsitrauks užuolaidas vidury puikiausios Kalifornijos popietės ir žiūrės „Kelionę į Ameriką“ ir šeštą „Policijos akademijos“ dalį).
Marčiulioniai išsikraustė iš trijų kambarių kotedžo, kurį buvo parūpinęs „Warriors“ klubas, į šį erdvų namą greta golfo laukų ir nuo to laiko investavo krūvą pinigų į amerikietiškus malonumus: tris spalvotus televizorius, vaizdo kamerą ir milžinišką namų kino bei garso sistemą per visą sieną su nuotolinio valdymo pultu.
„Gyveni tik kartą“, – „The New York Times“ sakė Š.Marčiulionis, kuriam tuo metu buvo 25 metai.
Jis elgėsi taip, kaip ir priklauso tokiam jaunuoliui, bet krepšinio pasaulyje atrodė ne pagal amžių subrendęs ir rimtas, besivadovaujantis šūkiu „Kentėk ir mirk“.
Pakeitė olimpinius apribojimus
„The New York Times“ apibūdino Š.Marčiulionį kaip „mąslią rytų europietišką asmenybę, kurią užgrūdino vaikystė skurde“.
„Visi mąsto vienaip, o Šarūnas – priešingai“, – cituojamas Aleksandras Volkovas, žaidęs su Š.Marčiulioniu Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinėje.
Ukrainietis tais pačiais 1989-aisiais paliko Kijevo „Budivelnik“ ir pasirašė sutartį su „Atlanta Hawks“. Tą sezoną į NBA atvyko ir keli buvusios Jugoslavijos krepšininkai.
Rytų europiečių antplūdį iš kitos geležinės uždangos pusės paspartino „perestroika“ ir „glasnost“, taip pat netikėtas sovietų olimpinis auksas Seule.
Bet svarbiausias veiksnys buvo tai, kad 1989-ųjų balandį Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) priėmė naują taisyklę, pagal kurią profesionalams leidžiama dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Tai reiškė, kad Sovietų Sąjunga ir jos satelitai olimpiadose galėtų toliau naudotis Š.Marčiulionio ir kitų į NBA išvykusiųjų paslaugomis.
Tuo metu visi vieningai sutiko, kad geriausias perspektyvas Amerikoje turėjo Š.Marčiulionis.
„Jei pavyks jam, iš paskos važiuos ir daugiau rytų europiečių.
Tol, kol nebeliks skirtumo, ar nauja NBA žvaigždė iškils iš Budapešto, ar iš Detroito“, – rašė P.de Jonge’as.
Lietuvis sukurtas laboratorijoje?
Geriausi Europos žaidėjai jau tada buvo pamišę dėl NBA.
Būdami komandos draugai Š.Marčiulionis ir A.Volkovas nuolat aptarinėdavo NBA ir žiūrėdavo rungtynių įrašus panašiai, kaip pirmoji Europos džiazo muzikantų karta klausydavosi Louiso Armstrongo ir Duke’o Ellingtono.
Sovietų Sąjungoje krepšinis galėjo padėti išbristi iš vargano gyvenimo panašiai kaip juodaodžiams Amerikoje.
„Būčiau laimingas, jei gaučiau darbą už 200 rublių per mėnesį (anuomet apie 320 JAV dolerių – Red.), – apie ne sportininkų atlyginimus tuomet pasakojo Š.Marčiulionis, Vilniaus universitete baigęs žurnalistikos studijas. – Sportinių batelių „Nike“ kaina juodojoje rinkoje siekė 250 rublių.“
Amerikos krepšinio specialistai tuomet aptarinėjo Š.Marčiulionio kūno sudėjimą ir netgi spėliodavo, ar nebuvo jis sukurtas kokioje nors slaptoje sovietų sporto laboratorijoje.
Lietuvio ūgis buvo 193 centimetrai, o svoris – 94 kilogramai raumenų: galingos ir šlaunys, ir blauzdos, mažiau išpūstos, tačiau ne mažiau išryškintos rankos ir krūtinė.
Mokėsi NBA subtilybių
Kai Š.Marčiulionis atvyko į auksine valstija vadinamą Kaliforniją, niekas nesitikėjo, kad šis naujokas išstums iš starto penketo gynėjus Mitchą Richmoną ir Winstoną Garlandą.
Tačiau lietuvis puikiai perduodavo kamuolį atakuodamas, gerai mėtė kaire ranka, o dėl savo universalumo galėjo žaisti tiek įžaidėjo, tiek atakuojančiojo gynėjo pozicijoje.
Ryškiausia Š.Marčiulionio savybė – fizinė kova. Tiek jam veržiantis krepšio link, tiek gynyboje šokant link priešininko atrodydavo, kad jis nuolat ieško kontakto.
Ši savybė lietuviui iškart padėjo pelnyti komandos draugų palankumą.
„Bekompromisė kova iš širdies kelia pagarbą“, – „The New York Times“ tada sakė „Warriors“ puolėjas Tellis Frankas.
Pradžioje sunkiausiai Š.Marčiulioniui sekėsi perprasti kiek kitokias NBA taisykles ir gynybą.
Sezono parengiamojoje stovykloje Naujajame Hampšyre jis buvo pastatytas dengti Richo Mortono.
Kairys amerikiečio riešas netrukus buvo sutvarstytas, nes Š.Marčiulionis stipriai jį padaužė.
„Kol jis išmoks žaisti pagal taisykles, greitai rinksis pražangas“, – tuomet sakė „Warriors“ treneris Donas Nelsonas ir pridūrė, kad lietuvis dažnai pražiopso žaidėjus, prie krepšio besiveržiančius be kamuolio.
Varžydavosi kalbėti aikštėje
Iš pradžių Š.Marčiulionis atrodė susikaustęs ir dėl savo anglų kalbos akcento, taip pat dėl žinių trūkumo.
Rungtyniaudami aikštėje žaidėjai turi kalbėtis, bet iš Sovietų Sąjungos atvykęs naujokas treniruočių stovykloje šnekėdavo taip tyliai, kad niekas negirdėdavo.
Vieną popietę Š.Marčiulionis bėgo įkandin prasiveržusio žaidėjo ir turėjo sušukti: „Eik iki galo!“
Trenerio asistentas tol ragino Š.Marčiulionį šaukti kuo garsiau, kol šis sugniaužė kumščius ir angliškai su akcentu užrėkė per visą salę: „Eik iki galo!“
Laimė, krepšinio pasaulyje svarbiausia ne kalba, o gebėjimas perprasti ir suvokti žaidimą.
Vieną rytą D.Nelsonas liepė žaidėjams kartotis dvi dažniausiai taikomas „Warriors“ komandos puolimo schemas.
Š.Marčiulioniui sunkumų nekilo net ir nesinaudojant nusamdyto vertėjo Rimo Kalvaičio paslaugomis.
Vėliau vienas amerikiečių reporteris tarsi tikrindamas lietuvį paprašė paaiškinti derinius.
Š.Marčiulionis iš karto paėmė popieriaus lapą ir pripiešė apskritimų, paaiškinančių ne tik taktiką, bet ir patvirtinančių tai, ką sakė treneris: „Daug geriau treniruoti tą, kuris supranta krepšinį, nei tą, kuris supranta angliškai, bet nenusimano apie krepšinį.“
Augo be prabangos
Kalbėdamas apie Š.Marčiulionio kovingumą D.Nelsonas dažnai pasitelkdavo klišes, esą jis žaidžia ne dėl pinigų, ne dėl moterų ar naktinių klubų, o dėl pergalių, kad visas jo gyvenimas skirtas krepšiniui.
Treneris vardijo dalykus, kurie būdingi daugumai atvykėlių į Ameriką: jie dirba daugiau, mažiau skundžiasi, neserga ir sunaudoja mažiau rankšluosčių.
Š.Marčiulionio vertėjas R.Kalvaitis dirbo universitete ir buvo Lietuvoje gimęs išeivis, todėl versdamas dažnai pridėdavo porą žodžių nuo savęs.
JAV žurnalistų paprašytas apibūdinti krepšininko asmenybę, vertėjas prisiminė, kaip šis elgėsi ant masažo stalo.
„Kai masažuodamas apatinę nugaros dalį treneris paklausė Marčiulionio, ar viskas gerai. Marčiulionis atsakė, kad „gerai, OK“.
Bet kai po kurio laiko treneris pastebėjo, kad jis raukosi, ir perklausė, ar tikrai neskauda, Marčiulionis atsakė, kad taip, skauda. Bet jam atrodė, kad ir turi skaudėti“, – pasakojo R.Kalvaitis.
Amerikiečiams pasirodė, kad lietuvis kitaip supranta skausmą, nes gyveno sunkiais laikais.
„Žinau, kas yra nepriteklius, o būdamas suaugęs iškenčiau daug skausmo. Bet tai mane nulipdė, ir nenoriu keistis“, – jiems aiškino Š.Marčiulionis.
Krepšininko tėvas dirbo inžinieriumi, o mama – mokytoja.
„Mano tėvų profesijos buvo tokios, kad šeima turėjo pragyventi iš dviejų algų“, – amerikiečiams kalbėjo Š.Marčiulionis, o R.Kalvaitis paaiškino, ką jis norėjęs pasakyti – šeima negalėjusi imti kyšių, vagiliauti arba spekuliuoti.
Kaip ir daugybė sovietinių vaikų, būsima NBA žvaigždė su seserimi ir tėvais gyveno dviejų kambarių bute, o savaitgaliais dirbdavo kolektyviniame sode.
„Nebuvau išlepintas“, – pasakojo krepšininkas.
Tenisą žaidė abiem rankomis
Būdamas kelerių metų jis buvo toks judrus, kad tėvai praminė Gyvsidabriu.
Š.Marčiulioniui vienodai pakluso abi rankos, todėl jis išmoko atmušti teniso kamuoliuką tiek kaire, tiek dešine ir tapo Lietuvos teniso čempionu 7, 8 ir 9 metų vaikų grupėse.
Dėl pergalių Lietuvoje Š.Marčiulionis gavo kvietimą į regiono turnyrą, kuriame sovietai pirmą kartą galėjo patikrinti jo fizinius gebėjimus ir vertę.
Nepaisant gero žaidimo, vaikui buvo pasakyta, kad jo teniso technika netinkama, todėl jis buvo išsiųstas namo.
Netrukus Š.Marčiulionį patraukė krepšinis – juk Kaune to neišvengsi.
Jo pėdos ir rankos augo greičiau nei kūnas, greit jo žaidimas pritraukė specialistų dėmesį, ir paskutinėje mokyklos klasėje Š.Marčiulionis persikėlė į sporto mokyklą, kur jo komanda laimėjo Sovietų Sąjungos mokyklų čempionatą.
Š.Marčiulionio žaidimas ir iš dalies keli rašiniai Kauno laikraštyje padėjo jam patekti į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos.
Krepšininkas prisiminė, kad į Vilnių atvyko su nedideliu maišu drabužių ir dar maišu obuolių.
Gavo „Ladą“ ir butą
Kadangi Š.Marčiulionis buvo kaunietis, jam derėjo žaisti Kauno „Žalgiryje“. Tačiau jis gyveno Vilniuje, ir vienintelė jį pakvietusi komanda buvo Vilniaus „Statyba“.
Tik vėliau, gynėjui tapus komandos ir lygos lyderiu, „Žalgiris“ mėgino krepšininką pasiimti į savo gretas, tačiau Š.Marčiulionis liko „Statyboje“ iki pat išvykimo į NBA: „Būtų neteisinga išduoti komandą, kurioje užaugau kaip žaidėjas.“
Tai buvo teisingas sprendimas, nes Kaune jau žaidė tokios žvaigždės kaip Arvydas Sabonis ir Rimas Kurtinaitis.
O štai vidutiniokų komandoje Vilniuje Š.Marčiulioniui teko plėšytis per kiekvienas rungtynes ir tai padėjo išsiugdyti kietumą ir jėgą, kuri NBA skautams padarė tokį įspūdį.
Š.Marčiulionis žaidė nacionalinėje jaunių rinkinėje 1982–1983 metais, tačiau vėliau trejus metus iš eilės nepateko į SSRS vyrų rinktinę – vis likdavo už brūkšnio kaip tryliktas žaidėjas.
Tie metai buvo būtent tie, kai rinktinės treneriu dirbo ne nušalintas Aleksandras Gomelskis, o Vladimiras Obuchovas.
„Labai dėl jo jaudinausi, – „The New York Times“ pasakojo pirmoji Š.Marčiulionio žmona Inga. – Maniau, kad tai jį palauš.“
Tačiau krepšininkas su tuo susigyveno, o trylikto žaidėjo prakeiksmas tapo jo likimo žyme.
„Skaičius 13 visada manyje“, – sakė Š.Marčiulionis, gimęs birželio 13-ąją ir žaidęs 13-uoju numeriu pažymėtais marškinėliais tiek „Statyboje“, tiek atėjęs į „Warriors“.
Kai 1987-aisiais A.Gomelskis sugrįžo į rinktinę, Š.Marčiulionis tapo SSRS komandos starto penketo žaidėju ir tų metų Europos čempionate Atėnuose sužibo kaip žvaigždė.
Staiga jis atsidūrė eilės prie naujojo automobilio „Lada 2107“ priekyje ir gavo trijų kambarių butą.
Už premiją krepšininkas nusipirko nedidelę sodybą prie ežero.
Šaukimas biržoje anuliuotas
Amerika Š.Marčiulionį įsidėmėjo per 1988-ųjų olimpinių žaidynių pusfinalį, kuriame Sovietų Sąjungos rinktinė nugalėjo JAV 82:76.
Lietuvis tą vakarą pelnė 18 taškų, vadovavo greitoms atakoms, dalijo kamuolį nusisukęs ir veržėsi į baudos aikštelę dėti į krepšį.
Tai buvo pirmas kartas, kai amerikiečiai išvydo europietį, kuris jiems neatrodė kaip medinis ir žaidžiantis pagal iškaltas taisykles.
Tačiau kaip šis išsišokėlis iš Seulo ir SSRS saugiai pasiekė NBA, yra ilga istorija, pilna neaiškumų ir kliūčių.
Už tai, kad Š.Marčiulionis atsidūrė „Warriors“, reikėtų dėkoti 27 metų skautui, kuris buvo dar ir komandos trenerio sūnus.
D.Nelsonas žaidė krikščioniško jaunimo komandoje „Athletes in Action“ ir 1985-aisiais keliavo po Rytų Europą.
Vilniuje vyko parodomosios rungtynės, ir D.Nelsonui buvo liepta dengti Š.Marčiulionį.
Po metų vyko atsakomosios rungtynės Kalifornijoje, ir tada D.Nelsonas „Warriors“ štabui pranešė, kad šitas 22 metų lietuvis yra „puikus atletas, labai kietas ir stiprus, turintis begalinį troškimą laimėti“.
1987-aisiais „Warriors“ pašaukė Š.Marčiulionį NBA naujokų biržos šeštajame rate.
Pagal taisykles europiečiai naujokų biržoje galėjo dalyvauti tik būdami 22-ejų. O tuo metu krepšininkas iš Vilniaus jau aštuonias dienas buvo 23-ejų.
Tai lygai pranešė Stanas Kastenas, tuo metu vadovavęs „Atlanto Hawks“ klubui, kuris taip pat norėjo kviestis lietuvį.
Šaukimas buvo anuliuotas.
Sukirto rankomis su „Hawks“
„Hawks“ visus ateinančius metus naudojosi savo vadovo Tedo Turnerio ryšiais Maskvoje ir stengėsi atsivežti Š.Marčiulionį į NBA.
Keli sovietų krepšininkai buvo pakviesti į Atlantą, į „Hawks“ 1987-ųjų treniruočių stovyklą.
Kitąmet šis NBA klubas atvyko į Sovietų Sąjungą ir sužaidė trejas kontrolines rungtynes su SSRS rinktine.
Vienos jų vyko Vilniaus sporto rūmuose.
Tuomet jau buvo aišku, kad po olimpinių žaidynių sovietų krepšininkams rankos bus atlaisvintos, bet dėl SSRS talentų kitos NBA komandos net nekonkuravo su „Hawks“.
Tiesą sakant, dieną po to, kai sovietų rinktinė Seule iškovojo auksą, Š.Marčiulionis ir „Hawks“ netgi pasirašė standartinę NBA sutartį.
Tačiau klubas nutarė nepateikti dokumento NBA per reikalaujamas 48 valandas, kadangi nenorėjo pakenkti Š.Marčiulioniui, kuriam sovietai taip paprastai nebūtų davę leidimo.
Kaip rašė „The New York Times“, paskui apie tą susitarimą nenorėjo kalbėti nei „Hawks“, nei Š.Marčiulionis – tai buvo sutartis už menkus 250 tūkst. dolerių, ir nė dalelės šios sumos nebuvo garantuota.
Treniravo ir miegojo ant sofos
Tuo pat metu dėl Š.Marčiulionio rimtą kovą pradėjo D.Nelsonas.
Jis jautė Lietuvoje ir apskritai Baltijos šalyse sklandančias nepriklausomybės nuotaikas ir nuspėjo, kad Š.Marčiulioniui nepatinka, jog „Hawks“ viską daro per Maskvą, todėl pasisiūlė atvykti į Vilnių ir surengti krepšinio treniruočių stovyklas vietiniams.
1989-ųjų vasarį D.Nelsonas tris savaites dirbo Vilniuje ir miegojo ant Š.Marčiulionio sofos.
Per kitus tris mėnesius D.Nelsonas dar penkis kartus skrido į Vilnių tiktai tam, kad parūpintų krepšininkui leidimą žaisti NBA, net nebūtinai „Warriors“.
Jis tarėsi su Lietuvos, o ne su Maskvos pareigūnais.
Pradėjus nuo trenerių ir „Statybos“ vadovų, pavyko prasibrauti iki pat sovietų Lietuvos kompartijos sekretorių.
„Niekas nesakė „taip“ arba „ne“. Jie išklausydavo pasiūlymą, pasakydavo „ačiū“ ir išeidavo“, – pasakojo D.Nelsonas.
Teises iškovojo šachmatininkas
Galbūt nieko taip greitai nebūtų įvykę, jei ne pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, kuris nusprendė pakovoti už Š.Marčiulionio ir kitų sovietų sportininkų teises.
Kaip rašė to meto „The New York Times“, G.Kasparovas atvirai apkaltino „Sovintersport“ organizaciją išnaudojant sportininkus ir iš to kraunantis pelną.
Garsusis šachmatininkas pristatė teisininką, kuris paaiškino, kad pagal naujas taisykles sportininkai turi teisę patys sudaryti sutartis.
G.Kasparovas pridūrė, kad laikydamiesi komunistinių idealų tie sportininkai nusprendė dalį savo naujo atlygio paaukoti Raisos Gorbačiovos vaikų labdaros fondui.
Tą pačią dieną Š.Marčiulionis ir „Warriors“ pasirašė 3 metų 3,8 milijono JAV dolerių vertės sutartį, pagal kurią visa suma buvo garantuota.
Pasak krepšininko agento Marco Fleisherio iš IMG, Š.Marčiulionis sau galėjo pasilikti gerokai daugiau nei pusę.
Parengė Rita Stankevičiūtė
