11-metis K. Krukauskas geriausią Lietuvos krepšinio mokyklą lanko nuo 5-erių ir šį sezoną kartu su Artūro Leščinsko vadovaujama Antakalnio „Panterų“ komanda varžosi net trijuose čempionatuose. Sprendimą lankyti krepšinį Kosto tėtis priėmė dirbdamas Europos čempionate Slovėnijoje, o jau po metų, 2014 m. Pasaulio taurėje, kalbino patį Jamesą Hardeną.
„Man, kaip sporto žurnalistui, nuo 1999 m. tenka dalyvauti krepšinio čempionatuose. 2013 m. tai buvo Europos čempionatas Slovėnijoje ir pirmasis Lietuvos rinktinės etapas Jesenicėje. Kostui 5-eri metai, televizija viską rodo, susidomėjimas – didžiausias.
Gavau iš mamos skambutį, kad pasižiūrėjęs antras ar trečias rungtynes Kostas atsistojo ir pareiškė norintis lankyti krepšinį. Tada man liko vienintelis klausimas – kas gali tokių metų vaiką paimti ir treniruoti? Pirma mintis buvo Sostinės krepšinio mokykla. Kostas nuėjo į pirmąsias treniruotes ir mes galvojome, ar jam patiks. Viskas gavosi taip, kad tos treniruotės tęsiasi jau šešeri metai“, – pasakoja M. Krukauskas.
„Žiūrėjau televizorių, atsisukau į mamą ir pasakiau, kad noriu lankyti krepšinį. Ji nustebo, nes nesitikėjo, kad aš, būdamas toks jaunas, jau noriu lankyti kažkokią sporto šaką“, – kalbėjo Kostas.
Kalbėdamas apie jaunimo krepšinį, M. Krukauskas palietė itin aktualią temą – trenerio ir tėvelių santykius:
„Yra tam tikrų tėvų, kurie įsivaizduoja, kad jie krepšinį supranta geriau už trenerį. Vokietijoje, Prancūzijoje, netgi Ispanijoje, Madrido karališkojoje akademijoje, treneris tėveliams neaiškina, kas, kaip ir kodėl. Jis vadovauja procesui, o tėveliai savo vaikus mato tik per rungtynes. Kol Kostas lankė krepšinį pas trenerį Mindaugą Noreiką, tarp vaikų ir tėvų buvo nubrėžta aiški linija. Į salę treniruočių metu jūs negalite ateiti, proceso jūs nežiūrite, likus 5 minutėms, kai vaikai mėto į krepšį, jūs galit įeiti.
Tada tu negali piktintis, kad tavo vaikas kažko nepadarė. Salėje už vaikus atsakingas treneris ir jis juos moko. Viską pamatome per rungtynes. Tikrai ne pėsčias šiuo klausimu ir dabartinis Kosto treneris A. Leščinskas. Manau, tai yra labai teisinga pozicija.“
Itin greitai ir plačiai sklindančios informacijos fone, šiandien ypatingą reikšmę įgauna sportininkų sugebėjimas tinkamai save pateikti viešojoje erdvėje. Paprašytas įvardinti sėkmingiausiai tai darančius krepšininkus, M. Krukauskas atskleidė savo filosofiją: „Reikia gyventi taip, kad žurnalistas būtų priverstas apie tave rašyti. Priverstas todėl, nes tu esi geras žmogus, tavo poelgiai geri, tavo siekiai, veikla ir kūrybiškumas verčia mane rašyti, nes tu esi toks žmogus, kurį reikia parodyti visuomenei. O ne turėti malonumą parašyti tai, kaip tu kažką pridarei, sudaužei, prilaužei, primušei.“
31-erius metus profesionalioje sporto žurnalistikoje besidarbuojančiam M. Krukauskui teko bendrauti su ryškiausiomis Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) žvaigždėmis.
„2014 m. pasaulio čempionate teko pabendrauti su Jamesu Hardenu. Jis yra visiškai atsipalaidavęs vyrukas su labai neblogu humoru jausmu, bet labai greitai įsižeidžiantis. Jis kartais tau gali atsakyti kandžiai ir per daug skaudžiai. 2006 m. pasaulio čempionate Japonijoje LeBronas Jamesas buvo visiškai nieko nesakantis vyrukas. Taip, jis buvo rinktinėje, bet nebuvo tuo, kuo dabar yra. Tuo metu visi žurnalistai buvo apspitę Carmelo Anthony. Lietuvoje savo įvaizdžiu labai rūpinasi Mindaugas Kuzminskas. Jam svarbu, kad jo žinutės būtų ištransliuotos teisingai. Šiuo klausimu jis labai rimtai dirba“, – savo nuomone dalijosi SKM podkasto svečias M. Krukauskas.
Paklaustas, kodėl jo šeima pasirinko SKM, ilgametis Lietuvos sporto žurnalistas buvo konkretus.
„Profesionalu, nereikalauja papildomų pastangų ir todėl, kad krepšinis. „Panteroms“ palinkėčiau sliuogti tyliai, bėgti greitai ir būti nugalėtojais. SKM reikia net ne linkėti, o dėkoti, už tą žmonių pasiryžimą kažką nuveikti, kurti, burti. Tegul taip ir atrodo, kad tai yra lengva, bet aš žinau, ką trenerių kolektyvui ir administracijai reiškia suvaldyti ir sukurti tokį produktą“, – užbaigė Modestas.
„Dabar SKM'e – „faina“ ir gera. Taip ir toliau. Kad po 10–20 metų būtų dar geriau, dar linksmiau“, – savo mokyklai linkėjo Kostas.
Daugiau tėčio ir sūnaus minčių – #PlečiameSėkmėsRibas podkaste.
