Ant kortos pastatyta milžiniška suma – bilietas į 2020 metų Tokijo olimpines žaidynes. Lietuvos krepšininkai po Nepriklausomybės atkūrimo nepraleido nė vienos olimpiados. Jei mūsiškiai liktų už žaidynių borto, šalies krepšiniui tai būtų rimta tragedija.
Lietuvos rinktinė kelią į Tokiją turės skintis per atrankos turnyrą. Jame birželio 23–28 d. D.Maskoliūno vadovaujami krepšininkai savo žiūrovų akivaizdoje pirmiausia susitiks su Pietų Korėjos ir Venesuelos ekipomis.
Kitoje grupėje Lietuvoje taip pat kovos Lenkijos, Angolos ir Slovėnijos krepšininkai. Būtent pastarieji laikomi pagrindiniais šeimininkų varžovais dėl kelialapio į Japoniją.
D.Maskoliūnas jau yra ragavęs vyriausiojo trenerio duonos. Jis yra dirbęs su „Žalgirio“, Vilniaus „Lietuvos ryto“, Sopoto „Trefl“ klubais. Tačiau Švarcas – taip jį vadina draugai – nuo 2015-ųjų sėdi tik ant asistento kėdės.
Apie savo darbo patirtį, priimtą rinktinės iššūkį ir kovą dėl olimpinio kelialapio – išsamus D.Maskoliūno interviu žurnalui „Olimpinė panorama“.
– Dariau, ar nejutote baimės stodamas prie rinktinės vairo? Juk jeigu nepavyks patekti į olimpines žaidynes, nemažai sirgalių su žemėmis maišys pirmiausia trenerį.
– Aš tikrai nebijau. Žinau, kad daugeliui aistruolių dėl komandos nesėkmių kalčiausias atrodo treneris. Esu jau užsigrūdinęs ir dėl to, kad anksčiau buvau atleistas ne iš vieno klubo. Aš tikiu, kad viskas bus gerai ir mes žaisime Tokijuje. Neabejoju, kad visi gerai atliksime darbą.
– Esate patenkintas olimpinės atrankos varžybų burtais. Dėl kelialapio į Tokiją tikriausiai lemiamoje dvikovoje teks susigrumti su Slovėnijos ekipa. Jos lyderis Luka Dončičius tiesiog žiba NBA čempionate. Kodėl jums slovėnai atrodo palankesni varžovai nei kai kurios kitos galingos komandos?
– Tai stipri rinktinė. Taip, L.Dončičius spindi NBA. Jei Slovėnijos rinktinei vėl atstovaus Madrido „Real“ puolėjas Anthony Randolphas, jei į nacionalinę komandą grįš NBA žaidžiantis gynėjas Goranas Dragičius, tai bus labai pajėgus varžovas. Girdėjau, kad G.Dragičius yra kalbinamas grįžti į rinktinę.
Vis dėlto manau, kad mes, ypač su Jonu Valančiūnu ir Domantu Saboniu, turėtume pranašumą priekinėje linijoje ir galėtume tai išnaudoti. Taip, L.Dončičius individualiai labai stiprus, bet esu įsitikinęs, kad jis vienas mūsų neįveiks.
– O, tarkime, turkai neatrodo silpnesni už slovėnus?
– Taip, Turkija mums gal būtų parankesnis oponentas. Tai komanda, kuri labai gerai žaidžia namie, bet kur kas silpniau svečiuose. Už slovėnus man kiek grėsmingesni atrodo italai, rusai. Bet jie kitose grupėse. Slovėnijos rinktinė yra aukšto lygio, bet skųstis burtais tikrai nereikia.
– Minėjote, kad mūsų rinktinė atrankos turnyre rungtyniaus pagal „Žalgirio“ sistemą. Tačiau nacionalinėje komandoje bus ir kitų ekipų narių. Ar nekils sunkumų?
– Rinktinei atstovaus ir būrys „Žalgirio“ krepšininkų. Ta sistema jau patikrinta, nors ne visada, bet ji dažniausiai veikia efektyviai. Teks taikyti supaprastintą tos sistemos variantą, pritaikytą prie tų krepšininkų, kuriuos turėsime.
Juk rinktinei nebus daug laiko rengtis atrankos varžyboms. „Žalgiryje“ turime apie 70 derinių, tai žinoma, kad naudosime toli gražu ne visus. Kauno komanda pasitelkia daug gynybos sistemų. Visas jas įsisavinti per trumpą laiką būtų per sudėtinga, todėl parinksime reikalingiausias.
– „Žalgirio“ treneriai stengiasi itin nuodugniai išanalizuoti varžovus ir smogti į jų silpniausias vietas. Ar panašiai bus ir rinktinėje?
– Ne visai, nes nelabai bus ką „skautinti“ (prieš olimpinį atrankos turnyrą rinktinė sužais tik vieną kitą draugišką mačą – aut. past.). Dėl šios priežasties daugiausia dėmesio sutelksime į savo žaidimą. Pavyzdžiui, kreipsime didelį dėmesį, kaip susikurti pranašumo situacijas („mismatchus“), kaip pasirinkti tinkamą žaidėjų išsidėstymą aikštėje.
– Neseniai sakėte, jog sunkiai įsivaizduojate, kad aikštėje tuo pačiu metu būtų J.Valančiūnas ir D.Sabonis. Kodėl?
– Ne visai taip buvau suprastas. Jie gali rungtyniauti kartu kurį laiką. Tai priklausys nuo to, kokie varžovų aukštaūgiai tuo metu žais. Jeigu jie bus labai aukšti ir fiziškai stiprūs, tada Jonas su Domantu galėtų rungtyniauti drauge. Tačiau dar reikia, kad vienas iš mūsiškių atakuotų ne tik iš baudos aikštelės, bet mestų ir iš vidutinio nuotolio. Kitu atveju du galiūnai trukdytų vienas kitam, užkimštų baudos aikštelę, jiems paprasčiausiai stigtų vietos.
– Pasaulio čempionate Kinijoje D.Sabonis iš viso neatakavo iš vidutinio nuotolio, o NBA pirmenybėse jis tokių metimų atlieka nemažai. Domantas yra vidutinio lygio metikas. Ar jaunasis D.Sabonis gali duoti naudos komandai mesdamas ne tik iš baudos aikštelės?
– Manau, kad taip. NBA rungtynėse matome, kad jis gali pataikyti ir iš toliau. Jei Domas ir rinktinėje iš vidutinio nuotolio mestų dažniau, tada jam su Jonu puolime taptų lengviau papildyti vienas kitą.
– Minėjote, kad į rinktinę vėl bus kviečiamas Donatas Motiejūnas. Tačiau Kinijos lygoje jis žaidžia vidurio puolėju. Nacionalinei komandai tikriausiai atstovaus ir dar vienas „centras“ – Artūras Gudaitis. Kaip juos visus pavyks sutalpinti?
– Aišku, mums nereikia keturių vidurio puolėjų, bet Domantas, Donatas galėtų žaisti ir kaip sunkieji puolėjai. D. Motiejūnas sugeba įmesti tritaškių, todėl gali praplėsti aikštę. Kita vertus, Kinijoje jis įpratęs rungtyniauti „centru“, be to, ilgai nežaidė Europoje. Žiūrėsime, kaip jam seksis adaptuotis rinktinėje. Jis pažadėjo atvykti į Europos čempionato atrankos „langus“.
– Planetos pirmenybėse Kinijoje lietuviai buvo tarp autsaiderių pagal tritaškių taiklumą. Atsarginių suolą nuolat trynė snaiperis Rokas Giedraitis, nacionalinėje ekipoje neatsirado vietos kitiems metikams – Adui Juškevičiui ir Artūrui Milakniui. Ar norėtumėte daugiau taikliarankių komandoje?
– Metikai yra labai svarbūs. Ypač mūsų situacijoje, kai turime pajėgius aukštaūgius Domą ir Joną. Kai prieš juos dvigubinama gynyba, snaiperių vaidmuo tampa labai svarbus.
– Buvęs rinktinės vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis rinkosi tokius gynėjus, kurie pataiko kiek prasčiau nei minėti krepšininkai, bet solidžiau ginasi. Ar kviesite į nacionalinę komandą ir tuos, kurie turi smagią rankelę, bet gindamiesi yra silpni?
– Vieną prastai besiginantį žaidėją dar galima „paslėpti“ aikštėje, bet jei būna daugiau tokių, tada jau sudėtinga.
– Pasaulio taurės varžybose Kinijoje mūsų komandai atstovavo tik trys aukšti krepšininkai – J.Valančiūnas, D.Sabonis ir Paulius Jankūnas. Ar ne per mažai?
– Dainius gal neturėjo pasirinkimo, juk po traumos dar nebuvo atsigavęs A.Gudaitis. Taip, trys aukšti žmonės yra mažokai. Kita vertus, Lietuvoje iš esmės neliko tipiškų sunkiųjų puolėjų. Pavyzdžiui, P.Jankūnas su savo greičiu dabar yra labiau „centras“ nei ketvirtasis numeris. Eimantas Bendžius Vilniaus „Ryte“ rungtyniauja sunkiuoju puolėju, bet jis kartu yra ir pusiau lengvasis puolėjas.
– Kaip vertinate rinktinės pasirodymą Kinijoje?
– Rezultatas blogas, bet komandai trūko kelių taškelių, kad patektų į kitą etapą, o ten viskas galėjo susiklostyti ir sėkmingai. Lietuviai juk pralaimėjo australams ir prancūzams, kurie nukeliavo iki pusfinalio. Mūsiškių žaidimas nebuvo blogas.
– Lietuviai tuose mačuose ypač prastai žaidė per pirmuosius du kėlinius. Kodėl?
– Gal pritrūkdavo jėgų vejantis atitrūkusius varžovus. Daugiau nenoriu plėstis. Tai klausimas ne man.
– Vienu iš savo asistentų pasirinkote Tomą Masiulį, su kuriuo kartu dirbate „Žalgiryje“. Kodėl?
– Jis puikiai žino „Žalgirio“ žaidimo sistemą. Be to, Tomas – nuostabus žmogus, geras specialistas, juo galima pasitikėti šimtu procentų.
– Ar „Žalgiryje“ nebus per sunku treneriui Š.Jasikevičiui, kai jūs su T.Masiuliu skirsite daug dėmesio rinktinei?
– Ne. Tomas per Europos čempionato atrankos „langus“ liks darbuotis „Žalgiryje“. O vasarą Šarui, kai jis žais golfą, pagalbos nereikės (juokiasi).
– Daugiau nei ketverius metus nedirbote vyriausiuoju treneriu. Ar dėl to nekils sunkumų?
– Nemanau. Aš juk nebuvau nutolęs nuo krepšinio. Tikiu, kad susitvarkysiu su savo naujomis pareigomis. Anksčiau buvau atleistas iš kai kurių klubų, bet tiek „Žalgiryje“, tiek „Lietuvos ryte“ negalėjau prisiimti visos atsakomybės dėl komandų rezultatų. Dėl to, kad tada visiškai neprisidėjau prie klubų komplektavimo, sezono eigoje perimdavau vyriausiojo trenerio pareigas iš kitų strategų. Tik Sopoto komandoje buvo kita situacija.
– Iš kurių trenerių, su kuriais kartu dirbote, pasisėmėte daugiausia žinių?
– Iš Š.Jasikevičiaus ir Jono Kazlausko. Taip pat kai kurių dalykų išmokau iš Ramūno Butauto, Rimanto Grigo, Gintaro Krapiko, Aleksandro Džikičiaus, Aleksandro Trifunovičiaus.
– Turbūt didžiausias iššūkis buvo darbas su skandalinguoju Vladimiru Romanovu, kai jis buvo „Žalgirio“ šeimininkas?
– Tai vienas iš iššūkių. Tikrai su juo nebuvo lengva (juokiasi).
