Plastikos chirurgas Edwardas Jonas Domanskis mintyse vis atsuka laiką, kai sekmadieniais sveikindavosi su K.Bryanto šeima, nes lankydavosi toje pačioje bažnyčioje.
Filmo „Kita svajonių komanda“ režisierius Marius Markevičius nesulaikė ašarų visą savaitę peržiūrinėdamas K.Bryanto rungtynių įrašus ir galvodamas, kaip bus sunku eiti į pirmąsias po krepšininko žūties „Lakers“ rungtynes.
Lietuvos garbės konsulė Daiva Čekanauskas-Navarrette važiuodama į savo biurą pirmadienį sustojo nufotografuoti kalno, į kurį dužo sraigtasparnis. Nuotraukose dangus toks mėlynas, kad sunku įsivaizduoti, jog prieš dieną tirštas rūkas nusinešė devynias gyvybes.
Los Andžele gyvenantys lietuviai „Lietuvos rytui“ pasakojo, kaip išgyveno žinią apie garsenybę, kuri jiems buvo daugiau nei krepšinio žvaigždė.
Tokio rūko nebuvo matę
„Gyvename visai šalia tragedijos vietos, dešimt minučių kelio nuo Kalabaso, – pasakojo 56 metų D.Čekanauskas-Navarrette. – Kai važiuoju į biurą Santa Monikoje, visada važiuoju „Las Virgenes“ keliu pro tą kalną. Pirmadienį ten buvo daugybė policijos, kelias buvo atitvertas. Buvo tokia graži diena, o nuotaika aplinkui – nepaprastai niūri.
Vieni lietuviai kaimynai kaip tik tą rytą, likus apie 15 min. iki katastrofos, važiavo pro ten į bažnyčią ir pasakojo, kad greitkelyje kelias dar buvo matomas, bet virš kelio lempų – absoliučiai nieko. Daug kas sakė, kad tokio rūko apskritai niekada nėra matę.“
Sveikindavosi bažnyčioje
Ramiojo vandenyno vaizdą rūkas dengė ir prie E.J.Domanskio namų, kurie yra Laguna Biče – gretimame priemiestyje nuo K.Bryanto namų Niuport Biče.
Būtent iš ten sekmadienį pakilo sraigtasparnis, skraidinęs krepšininką, jo trylikametę dukterį Gianną ir dar šešis jų draugus į krepšinio turnyrą Mambos sporto akademijoje.
„Man sunku suvokti, kas įvyko. Išgyvenimai labai stiprūs, nes ilgai gyvenau toje pačioje vietoje, lankėme tą pačią bažnyčią – aš su savo vaikais, jis su savo“, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ iš savo namų Kalifornijoje sakė 75 metų žinomas plastikos chirurgas, ne vienas savo atostogas praleidęs konsultuodamas ir operuodamas vaikus Vilniaus universiteto Vaikų ligoninėje.
Daug metų Domanskių šeima sekmadieniais sutikdavo K.Bryantą Švenčiausiosios Angelų Karalienės katalikiškoje bažnyčioje Niuport Biče.
Išeivių iš Lietuvos šeimoje užaugęs chirurgas apie dvidešimt metų gyveno šiame prabangiame Los Andželo priemiestyje.
„Kobe ateidavo į mišias su vaikais, visada buvo labai malonus, pasisveikindavo, – pasakojo E.J.Domanskis. – Sužinojau, kad tragedijos dieną 7 val. ryte jis irgi buvo mišiose ir priėmė komuniją.
Ir tik po to išskrido į turnyrą. Kaip skaudu – buvo toks tikintis žmogus ir iš Dievo sulaukė tokios nelaimės. Visi čia nepaprastai išgyvena.“
Pateko į „Lakers“ rungtynes
Nepaprastai jautriai tragediją išgyvena filmų režisierius M.Markevičius, kuris išgarsėjo sukūręs dokumentinį filmą „Kita svajonių komanda“.
Pirmosiomis dienomis po nelaimės jis su savo artimiausiais draugais, su kuriais dvidešimt metų kartu žiūrėdavo K.Bryanto ir „Lakers“ žaidimą, bandė suprasti, kodėl neapleido jausmas, tarsi būtų žuvęs šeimos narys.
Kai krepšininkas pateko į NBA, jam buvo septyniolika, o M.Markevičiui tuomet – devyniolika.
„Sportininkai yra kitokie nei kitos garsenybės. Juos matai beveik kasdien – žinai, jei jie serga gripu, jų pakilimus ir nuopuolius, džiaugsmus ir nesėkmes, – sakė 43 metų M.Markevičius, užaugęs Los Andžele lietuvių išeivių šeimoje. – Aktoriai ir muzikos žvaigždės negyvena taip viešai, matai tik jų darbus.
Sportininkai daugiau atsiveria, tu juos jauti. Nesu patyręs nieko panašaus į K.Bryanto mirtį. Kai mirė Michaelas Jacksonas, visiems buvo šokas, bet tokių jausmų nebuvo.
Dabar visi – seni ir jauni, sportininkai ir politikai – ne tik kalba, bet ir verkia prieš kameras.“
Jau dvylika metų jis turi „Lakers“ klubo NBA sezono abonementą. Todėl penktadienį režisierius buvo vienas laimingųjų, kurie turėjo galimybę dalyvauti pirmosiose po tragedijos „Lakers“ rungtynėse Los Andžele – emocingose, draskančiose sielą, tokiose, kurios amžiams įsirėš į širdį.
Pirmosiomis dienomis po nelaimės M.Markevičius ketino nuvažiuoti iki vienos tų vietų, kur žmonės Los Andžele eina atsisveikinti su K.Bryantu, tačiau nusprendė palaukti penktadienio, išsitraukti iš spintos penkiolikos metų senumo Kobe marškinėlius ir važiuoti į „Staples Center“ areną kartu su vienu iš draugų, su kuriais augo mylėdami „Lakers“.
Žada dažniau būti kartu
„Kai buvome mokykloje, augome dievindami Magicą Johnsoną. Aš verkiau, kai sužinojau, kad jis užsikrėtė ŽIV. Man buvo keturiolika, atrodė, kad jis mirs.
Ačiū Dievui, Magicui viskas gerai, o praėjus keleriems metams į NBA atėjo Kobe. Kiek kartų su draugais žiūrėjome jo žaidimą? Šimtus!
Eidavome į rungtynes arenoje, žiūrėjome namuose ir baruose. Kobe buvo lyg mus jungianti jėga. Mums buvo devyniolika, kai jis atėjo į „Lakers“. Iš berniukų tapome vyrais kartu su juo.
Ar gyvenime viskas blogai, ar gerai – tris ar keturis kartus per savaitę įsijungi rungtynes ir žiūri, kaip K.Bryantas daro tai, kas atrodo neįmanoma, – jausmingai pasakojo M.Markevičius. – Dabar liūdna, bet tai priverčia permąstyti gyvenimą, vertinti tai, ką turi.
Visi draugai susitikome ir pasižadėjome, kad matysimės dažniau, žiūrėsime daugiau „Lakers“ rungtynių kartu.
Dabar turime LeBroną Jamesą, o dar svarbiau tai, kad turime vienas kitą ir sportą, suteikiantį tiek džiaugsmo ir prisiminimų.“
Dukros – K.Bryanto mokykloje
Iš arti matydama sraigtasparnio katastrofos vietą D.Čekanauskas-Navarrette taip pat pirmiausia pagalvojo apie tai, kad reikia branginti kiekvieną momentą.
„Niekas neturi pažadėto rytojaus“, – užsirašė Amerikos lietuvė, auginanti tris vaikus – sūnų Tomą, dvynukes Katariną ir Isabellą.
Užpraeitą vasarą ji mergaites vežiojo į tinklinio stovyklą Mambos sporto akademijoje – ten, kur sekmadienį sraigtasparniu skrido K.Bryantas su dukra ir draugais.
Tai buvo ką tik pastatytas centras su moderniausiomis aikštėmis ir puikiais treneriais.
Tuo metu D.Čekanauskas-Navarrette net nežinojo, kad akademija priklauso K.Bryantui, ji neatkreipė dėmesio, ar ten kabojo krepšininko nuotraukos.
Los Andžele visur K.Bryanto yra daug – jis prisilietė ne tik prie „Lakers“ klubo.
„Jis buvo mūsų visų. Saviškis, – sakė D.Čekanauskas-Navarrette. – Mūsų vaikai mažiau supranta, bet mus taip sukrėtė tai, kad kartu žuvo vaikai ir tėvai. Po tokios žinios sunku atsigauti.“
Vis matydamas K.Bryanto trylikametės dukters Giannos nuotraukas ir vaizdus, kur ji šypsodamasi greta savo tėčio iš pirmos eilės stebi „Lakers“ rungtynes, ašarų nesulaikė ir M.Markevičius.
„Ją vadino Mambacita – mažąja Mamba, būsimąja krepšinio žvaigžde“, – kalbėjo režisierius.
Trečiokai palaikė Lietuvą
Juodą savaitę režisieriui prašviesino tik netikėtai jautrus susitikimas su vienos Los Andželo mokyklos vaikais.
Vieno M.Markevičiaus bičiulių vaikų mokykloje vyko tarptautinė diena, ir trečiokai gavo užduotį pristatyti Lietuvą. Todėl draugas nusprendė pasikviesti į klasę M.Markevičių papasakoti apie Lietuvos krepšinį.
„Kalbėjau vaikams, kad Kobe suvienijo daugybę žmonių. Lietuvoje irgi vienijanti jėga buvo krepšinis, padėjęs išgyventi sunkiausiu laikotarpiu“, – pasakojo režisierius, sukūręs dokumentinę juostą apie 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse Lietuvos iškovotą bronzą.
„Dauguma olimpiečių svajoja apie auksą? Jų svajonė buvo laisvė“, – užrašyta ant filmo plakato, kurį studijavo vaikai.
Kai katalikiškos Šv.Anastasijos mokyklos trečiokai žiūrėjo „Kitos svajonių komandos“ ištraukas, jie palaikė Lietuvą taip, tarsi žaistų jų mylimiausia komanda.
Jie šokinėjo nuo kėdžių po kiekvieno taiklaus metimo, jie plojo ir šaukė, kai Lietuvos rinktinė lemiamose rungtynėse dėl bronzos nugalėjo Jungtinę komandą, sudarytą iš buvusios Sovietų Sąjungos šalių žaidėjų.
„Sėdėjau klasės gale ir stebėjau, kaip už Lietuvą serga trisdešimties amerikiečių vaikų grupė. Apėmė nenusakomas jaudulys, – pasakojo M.Markevičius. – Kažkodėl tai mane nuramino, veikė kaip terapija ir priminė, koks ypatingas gyvenime yra sportas.
Nesvarbu, ar tu augai Los Andžele žiūrėdamas į K.Bryantą, ar Lietuvoje žiūrėdamas į Šarūną Marčiulionį arba Arvydą Sabonį. Sporto jėga yra nepaprasta.“
Dirba greta žaidėjo namų
Nepaprasta K.Bryanto žvaigždė ryškiai švietė nuo Filadelfijos, kur jis gimė, iki Italijos, kur gyveno vaikystėje.
Visa Azija pamišusi dėl visko, kas susiję su K.Bryantu, – ne mažiau nei Amerika, kur žmonės gerbė jo talentą ir asmenybę, net jei nemėgo „Lakers“.
Bet niekur kitur K.Bryantas nebuvo toks savas kaip Los Andžele. Angelų miestu vadinamas megapolis savo angelui, iškeliavusiam į dangų, dabar meldžiasi, neša gėles, balionus ir kamuolius, rašo eiles, kuria dainas ir verkia, verkia, verkia.
Nuovoką praradę žmonės būriuojasi katastrofos vietoje, greta „Lakers“ namų ir treniruočių arenų, šalia K.Bryanto įkurtos sporto akademijos ir ten, kur jis gyveno, – Niuport Biče prie „Newport Coast“ vadinamo prabangių namų komplekso.
„Tai išskirtinio grožio vietovė ant kalno, nuo jos atsiveria vaizdas į Ramųjį vandenyną.
Esu daugkart buvęs „Newport Coast“, nes ten gyvena daug mano pažįstamų. Daugybė mano pacientų yra iš Niuport Bičo, čia mano klinika veikia jau per dvidešimt metų“, – sakė E.J.Domanskis.
Irgi mąstė apie sraigtasparnį
Niuport Bičas yra gerokai piečiau nuo Los Andželo. Taupydamas laiką, kad nestovėtų kamščiuose, iš savo namų K.Bryantas dažnai keliaudavo į rungtynes, treniruotes, kitus renginius sraigtasparniu.
Tarkime, nuo Johno Wayne’o oro uosto, iš kur ir skraidydavo K.Bryantas, iki nusileidimo aikštelės netoli arenos, kurioje rungtyniauja „Lakers“, skristi reikėdavo apie 12–15 minučių.
Pabandyk tą atstumą įveikti automobiliu pavakary – užtruksi apie pusantros valandos.
Pietų Kalifornijoje nieko nestebina nuolat virš galvos dūzgiantys sraigtasparniai. E.J.Domanskis sakė, kad kadaise irgi svarstė skraidyti, bet nesiryžo.
„Mes turėjome namą Palm Springse, o iki jo automobiliu reikia važiuoti apie dvi valandas. Galvojau, būtų malonu pas pacientus nuskristi ir grįžti, nes daug savaitgalių važinėdavome mašina.
Bet pradėjau galvoti apie tai, kad jei sraigtasparnio variklis sustoja, krinti kaip akmuo. Pasirodė pavojinga“, – pasakojo tarp geriausių JAV grožio chirurgų minimas Amerikos lietuvis.
„Pas mus skraidyti sraigtasparniais normalu. Mano vyro kompanijos vadovai visą laiką į darbą skraido iš savo namų Santa Barbaroje, – pasakojo D.Čekanauskas-Navarrette. – Bet nežinau, kiek laiko būtų sutaupęs Kobe sekmadienį.
Kol nuvažiuoji į oro uostą, kol nusileidi... Mašina užtruktų iki dviejų valandų. Bet ką čia dabar kalbėti?“
Turėjo vienus marškinėlius
Savo kompiuteryje Daiva susirado pačios darytas nuotraukas iš „Lakers“ čempioniško parado 2010-aisiais Los Andžele, kai K.Bryantas penktąjį kartą į viršų kėlė auksinę NBA nugalėtojų taurę, o kartu su juo džiūgavo visas miestas.
Dabar ji iš spintos išsitraukė savo senučius K.Bryanto marškinėlius, pažymėtus 8-uoju numeriu. Amerikos lietuvė neturėjo Shaquille’o O’Nealo marškinėlių. Neturėjo Magico Johnsono. Nei Paulo Gasolio. Tik Kobe.
„Atrodė, kad jis bus čia visada su ta savo šypsena“, – išgyveno D.Čekanauskas-Navarrette.
Įkvėpė siekti tikslų
Kai atėjo paskutinių K.Bryanto karjeros NBA rungtynių diena, šis Los Andželo lietuvis negalėjo pasinaudoti savo sezono abonementu ir nueiti gyvai atsisveikinti su Nr.24.
Tą nepakartojamą 2016-ųjų pavasario vakarą M.Markevičius buvo Lietuvoje, kur filmavo filmą „Tarp pilkų debesų“ – savo ambicingiausią karjeros projektą.
Kitame pasaulio gale K.Bryantas atsisveikino su krepšiniu pelnydamas 60 taškų. 37 metų žaidėjas baigė karjerą ant sparnų.
„Lietuvoje buvo ankstus rytas, aš žiūrėjau tų rungtynių klipus ir akyse kaupėsi ašaros, – prisiminė M.Markevičius. – Jackas Nicholsonas, Jay Z, visa salė ėjo iš proto, kai Kobe pelnė šešiasdešimtą tašką.
Labai norėjau būti ten. Bet supratau, kad tuo metu siekiau savo misijos. Galbūt tai nuskambės kaip klišė, bet kaip Kobe turime siekti to, ko trokštame, savo svajonių, negailestingai, nedvejodami, eidami tik pirmyn.
Jis visada išliks įkvėpėjas ir man, ir visiems.“
