Į Kiniją išvykę jauni Lietuvos krepšinio treneriai portalui lrytas.lt papasakojo, kas dėjosi karantino metu ir kokia situacija šalyje yra dabar.
Tai buvo greitas, bet dar nepatikrintas planas. Džedziango provincija, nuo Uhano nutolusi apie 800 km rytinės Kinijos link, sausio 23-ąją puolė stabdyti regiono gyvenimą.
Eksporto ir gamybos širdimi vadinama šalies teritorija užsidarė akimirksniu, o gyventojai liko įkalinti namuose. Vis dėlto griežti apribojimai davė teigiamų vaisių.
Nors provincijoje gyvena 57 mln. žmonių, regione jau keletą savaičių nėra užfiksuota naujų koronaviruso atvejų. Balandžio 20-osios duomenimis, Džedziange nustatyti 1264 susirgimai, 1230 žmonių pasveiko, 1 žmogus mirė.
Palyginimui, Lietuvoje, kur gyvena mažiau nei 3 mln. žmonių, susirgimų skaičius jau perkopė 1300, o nuo COVID-19 mirė 37 šalies gyventojai.
Paklausite, kaip milijoninei Džedziango provincijai pavyko pažaboti pandemiją ir išsaugoti žmonių gyvybes? Tam prireikė itin griežtų sąlygų, kurios Lietuvoje, ko gero, yra sunkiai įsivaizduojamos.
„Sausio 19-ąją prasidėjo kinų Naujųjų metų atostogos, aš išvykau į Malaiziją, kurioje sužinojau, kad situacija Kinijoje prastėja.
Pradžioje į tai rimtai nežiūrėjau, bet kai grįžau ir pamačiau visus karantino apribojimus, supratau, kad situacija yra sudėtinga“, – prisimena 25-erių Gintautas Kybartas, jau vienerius metus gyvenantis Kinijoje.
Iki nelemto viruso protrūkio G.Kybarto dienotvarkė atrodė įprastai: šešios treniruotės per savaitę, viena diena laisva. Treneris dirbo Džedziango sostinėje Hangdžou, kur krepšinio paslapčių mokė jaunuosius moksleivius.
Tačiau situacija Kinijoje ėmė prastėti.
„Mūsų vadovas vis nukeldavo datą, kada vėl pradėsime darbuotis, kol galiausiai pradėjome laukti, kada vaikai galės grįžti į mokyklą. Vyresnių klasių mokiniai jau pradėjo lankyti mokyklas, o jaunesni – pradės balandžio pabaigoje“, – pasakoja Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniavęs krepšininkas.
Laukimas trunka jau trečią mėnesį, per kurį lietuviui teko savo kailiu pajusti visus kinų karantino apribojimus.
Į parduotuvę – 2-3 kartus per savaitę
Džedziangas Kinijoje yra laikomas geruoju pavyzdžiu. Vietos valdžia greitai ėmėsi teikti konkrečias karantino rekomendacijas. Visi gyventojai buvo informuoti, kad jų judėjimas yra apribotas. Veikė tik maisto prekių parduotuvės ir vaistinės.
Kinai sukūrė elektronines registravimo ir sekimo sistemas, kurios leido efektyviai kontroliuoti žmonių judėjimą. Policijos ir apsaugos darbuotojai prie daugiabučių kiemų teritorijos budėjo kiaurą parą, jie tikrino, kuri viena iš trijų spalvų užsidegdavo žmogaus mobiliojo telefono ekrane.
„Sargybiniai turėjo sąsiuvinį, kuriame rašėsi, kas kada išėjo, ir stebėjo, kad išeitume nedažniau nei 2-3 dienas per savaitę. Be to, naudojome aplikaciją, kurioje rodo tavo QR kodą, priklausomai nuo spalvos – žalia, geltona, raudona – tau leidžiama praeiti arba ne“, – patirtimi dalijosi G.Kybartas.
Lietuviui šios trys spalvos kartu galėjo kelti ir patriotinius jausmus, tačiau apie gimtąją šalį buvo galima tik pasvajoti.
Žalia spalva – žmogus gali laisvai palikti namus. Geltona – žmogus privalo 7 dienas praleisti saviizoliacijoje. Raudona – 14 dienų privalomojo karantino, kuris griežtai atliekamas namuose.
Kiekvienas provincijos gyventojas vis dar turi kasdien matuoti savo temperatūrą, jos duomenis pateikti specialioje sistemoje. Melagystėms čia nėra vietos, norint patekti į parduotuvę ar kitą viešą įstaigą, temperatūrą dar kartą išmatuos atsakingas asmuo.
Gyvenimas atsigauna
Kovo pradžioje susirgimų skaičius visoje Kinijoje ėmė mažėti, o miestai pradėjo švelninti sąlygas.
„Nors stebėjimo postai kiekviename rajone vis dar yra, jau galime judėti, kada norime. Vis dar tikrinama temperatūra ir prašoma dėvėti kaukes, bet, sakyčiau, kad tikrasis karantinas baigėsi kovo pabaigoje, kai didžioji dalis apribojimų buvo sušvelninti, o įmonių, parduotuvių ar kitų įstaigų veikla vėl prasidėjo“, – dabartinę situaciją Kinijoje komentavo G.Kybartas.
Tiesa, socialiniuose tinkluose ėmė plisti vaizdo įrašai, kuriuose neva į parduotuves nėra įleidžiami užsieniečiai. Vis dėlto lietuviui to patirti kol kas neteko.
„Manau, kad situacija šiuo metu yra normali. Žinoma, vietose, kur atsiranda naujų viruso atvejų, ribojimai vėl yra sugriežtinami, bet manau, kad tai normali reakcija.
Žmonių kiekiai atrodo panašūs į tuos, kurie buvo prieš karantiną, pilnos parduotuvės, sporto aikštelės. Dabar žmonės baiminasi ne dėl viruso, o dėl savo darbų, nes daug žmonių patyrė finansinių nuostolių, prarado darbus“, – nuotaikas Kinijoje pasakoja treneriu dirbantis lietuvis.
Spėjo grįžti į Lietuvą
Kartu su G.Kybartu Hangdžou mieste treneriu dirbo ir dar vienas lietuvis Eduardas Straigis. Tiesa, 26-erių lietuvis pasirinko kitą planą – grįžti į Lietuvą.
„Kiniją palikti turėjau kovo pabaigoje, bet vadovams sakiau, kad man nebėra tikslo likti ilgiau. Netikėjau, kad prasidės darbai, tad išvykau šiek tiek anksčiau“, – pasakoja treneris.
Vasario viduryje į gimtąją Šilutę grįžęs E.Straigis kelionę iš Kinijos atsimins ilgam.
„Tušti metro, – neįprastą vaizdą prisiminė lietuvis. – Seniau jie kursuodavo kas keletą minučių, o tada pasirodydavo tik kas pusvalandį. Visur matavo temperatūrą ir tikrino dokumentus. Traukiniu galiausiai atvykau į Šanchajų, kur apsaugai vėl teko rodyti ir dokumentus, ir mobiliojo telefono ekraną. Klausinėjo, ar nebuvau Uhane.
Oro uoste eilės buvo kosminės. Tiesa, tik prie keleto išvykimo vartų, nes didžioji dalis skrydžių jau buvo atšaukta.
Kol lipau į lėktuvą, užpildžiau keletą formų, vieną iš jų vėliau atidaviau Maskvoje. Beje, ten taip pat vyko griežta patikra, neleido lipti iš lėktuvo, kol neišmatavo temperatūros. Blogiausia, kad nespėjau į lėktuvą, tad Rusijoje užtrukau ilgiau nei planavau.“
Po nepilno mėnesio karantinas sukaustė ir Lietuvą, tačiau E.Straigiui situacija Lietuvoje kardinaliai skiriasi nuo to vaizdo, kurį matė Kinijoje: „Net nepanašu į karantiną.“
Lietuvoje karantinas prasidėjo kovo 16-ąją, o tęsis dar mažiausiai iki balandžio 27-osios.
