Skambus Čempionų lygos pavadinimas neturi nieko bendra su realybe: pagal dalyvių pajėgumą tai yra trečiarūšės varžybos po dviejų turnyrų – elitinės Eurolygos ir antrosios pagal rangą Europos taurės, kurioje sėkmingai žaidžiant galima atverti ir Eurolygos duris.
Daugiau kaip prieš du dešimtmečius ką tik įsikūręs Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubas buvo padaręs tokią pat klaidą: 2000-aisiais pasirinko Suprolygą – turnyrą, kurį FIBA skubotai sukūrė kaip principinę atsvarą pirmuosius žingsnius tąsyk žengusiai šiuolaikinei Eurolygai.
Beje, Suprolyga tada patraukė ne tik naujoką „Lietuvos rytą“, bet ir daug didžiųjų žemyno klubų: Maskvos CSKA, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“, Stambulo „Efes Pilsen“ ir kitus. Paskui visi jie grįžo į Eurolygą.
Suprolyga mirė jau po pirmojo sezono, vegetavo ir visi kiti FIBA rengiami klubų turnyrai. Tuo tarpu privačia iniciatyva atsiradusi Europos komercinė struktūra (ECA) – Eurolygos ir Europos taurės rengėja – išsikovojo svarbiausias pozicijas žemyno klubiniame krepšinyje.
Buvusiems „Lietuvos ryto“ klubo vadovams teko padėti begalę pastangų, kad Eurolyga priimtų Vilniaus krepšinį į savo šeimą. Tam prireikė ir nuolat kylančių rezultatų aikštėje, ir sumanios krepšinio diplomatijos.
Pastarosios – bene daugiausia. Eurolyga su Jordi Bertomeu priešakyje buvo itin palanki nuo pirmojo sezono su ja buvusiam Kauno „Žalgiriui“, o antroji komanda iš Lietuvos elitiniame turnyre atrodė nepageidaujama.
Daugybė skrydžių, susitikimai su Eurolygos vadovais ir nesuskaičiuojamos valandos pokalbių – „Lietuvos ryto“ savininkų pastangos nustelbė aktyvų prieš Vilniaus krepšinį nukreipto Kauno klubo lobizmą Eurolygos koridoriuose.
„Lietuvos rytas“ pasiekė tikslą: įsitvirtino Eurolygos sistemoje ir įrodė, kad to buvo vertas.
Klubas šešis sezonus žaidė Eurolygoje, iš jų triskart pateko į „Top 16“. Europos taurę, kurioje debiutavo 2003-iaisiais, „Lietuvos rytas“ laimėjo du kartus, dar po sykį užėmė antrąją ir trečiąją vietas.
Buvo velniškai sunku kaskart surinkti konkurencingą biudžetą, privilioti ryškius žaidėjus.
Bet atlygis už tai Vilniaus krepšinio sirgaliams buvo saldus: po „Lietuvos ryto“ kojomis yra kritę tokie grandai kaip Stambulo „Fenerbahce“, „Barcelona“, Tel Avivo „Maccabi“, Atėnų „Panathinaikos“, Vitorijos „Tau Ceramica“.
„Lietuvos rytas“ sukūrė Vilniaus krepšinio legendą ir Eurolygos svajonė iki šiol buvo gyva tarp komandos šlovę išgyvenusių sostinės krepšinio sirgalių.
Šis skrydis elitinio krepšinio padangėje lyg ir buvo kelrodis nieko panašaus dar neišgyvenusiam dabartiniam „Rytui“.
Naujieji Vilniaus klubo savininkai ir vadovai vienas po kito kalbėjo apie tai, kad „Ryto“ ateitis – tik Eurolyga: ne vien svaičiojimais pagarsėjęs Antanas Guoga, bet ir Darius Gudelis, Linas Kleiza.
Dar prieš keletą mėnesių dabartinis „Ryto“ valdybos pirmininkas Adomas Bužinskas irgi regėjo kitokią klubo viziją.
„Iki 2025 metų turime žaisti Eurolygoje – ten mes einame. Jei judėsime ta linkme, po trijų sezonų Eurolyga turi būti pasiekta. Gal dabar daliai tai atrodys kaip pokštas, bet jei Eurolyga eis uždaresniu keliu, plėsis ir užsidarys, „Rytas“ turi ten būti.
Mes esame ir turime būti Eurolygos klubų viršūnėje ir ten mes eisime“, – vasarį kalbėjo A.Bužinskas, kuris yra Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas.
Bet tas pats A.Bužinskas pirmadienį parodė, kad strategija, vadyba ir vertybės nėra stipriosios Vilniaus krepšinio vėliavą iš „Lietuvos ryto“ perėmusio „Ryto“ pusės.
Štai kaip A.Bužinskas pakeitė plokštelę: „Rytas“ pereina į FIBA Čempionų lygą. Tai yra ilgai svarstytas sprendimas, kuris pradeda kiek užtrukusį klubo pertvarkos procesą.
Girdėjau pokštų apie 12-okų perėjimą žaisti į penktokų lygą ir kitų kandžių replikų. Vis dėlto perėjimas į FIBA Čempionų lygą nėra žingsnis atgal – tai rimtas žingsnis klubo pertvarkos procese siekiant ilgalaikio tikslo – žaisti stipriausiame Europos klubiniame turnyre.
Ir dabartinėmis sąlygomis apie tai mes negalime svajoti nei trejų, nei penkerių metų perspektyvoje. Arba liekame įstrigę vidutinioko vaidmenyje, arba pasirenkame sudėtingesnį, bet ilgalaikį organizacijos pertvarkos procesą.
Taip, FIBA „Ryto“ organizacijai suteikia finansinį stabilumą. Taip, FIBA suteikia galimybę dirbti prioritetine klubo kryptimi – jaunimo piramidės ugdymu. Tai šiuo metu itin svarbu „Ryto“ klubui“.
Valdybos pirmininko logika – sunkiai paaiškinama. Vadinasi, Eurolyga ar Europos taurė trukdo ugdyti jaunimą (įdomu, ką apie tai pasakytų „Žalgiris“?), todėl spjauni į veidą ilgamečiam partneriams Europos krepšinyje ir tuo pat metu pasakai, kad vis tiek nori pas juos žaisti.
Faktas yra kitas: „Ryto“ perėjimas – tik propagandinis FIBA organizacijos šūvis kare su Eurolyga.
Komandą, kurią krepšinio visuomenė matė kaip neatsiejamą Eurolygos sistemos dalį, FIBA tiesiog elementariai nusipirko.
Planuotų pajamų kasmet nesurenkančiam, senų skolų negražinančiam ir į naujas brendančiam Vilniaus klubui Čempionų lyga pasiūlė, neoficialiomis žiniomis, iki 100 tūkst. eurų daugiau, nei klubas galėjo tikėtis užsidirbti Europos taurėje.
Profesionalaus sporto mastu tokios kuklios sumos „Ryto“ vadovams, kurie vos prieš porą metų svaigo apie 6 mln. eurų biudžetą, pakako išduoti du dešimtmečius puoselėtas sostinės krepšinio vertybes – žaisti tarp žemyno geriausiųjų ir siekti Eurolygos svajonės.
Ironiška, kad dabartinis „Rytas“ parsidavė organizacijai, kurios vilionėms, o paskui – reketui jo pirmtakas „Lietuvos rytas“ buvo atsispyręs.
Po Suprolygos fiasko šio amžiaus pradžioje FIBA pavydžiai stebėjo Eurolygos sėkmės istoriją. Ilgai besikankinusių dėl savo nevisavertiškumo organizacijos vadovų įsiūtis 2016-aisiais prasiveržė banditiškais metodais.
FIBA, kuri lyg ir turėtų rūpintis ir džiaugtis visokeriopa krepšinio plėtra, pagrasino sankcijoms valstybėms, kurių klubai nesiliaus žaidę ECA rengiamoje Europos taurėje.
Kare su savo mirtinu varžovu J.Bertomeu FIBA vadovai vis dėlto pabūgo užkliudyti svarbiausią ECA turnyrą Eurolygą. Lietuvoje tai reiškė, kad „Žalgiris“ lieka konflikto nuošalyje, o visos strėlės smigo į ilgametį ECA partnerį „Lietuvos ryto“ klubą, daug metų žaidusį Europos taurėje.
Į FIBA dūdą vieni pirmųjų Europoje puolė pūsti Lietuvos krepšinio federacijos vadovai Arvydas Sabonis ir Mindaugas Špokas – jie netgi grasino „Lietuvos rytą“ pašalinti iš LKL.
Tačiau tuometė Vilniaus klubo vadovybė savo komandos ir sirgalių teisę laisvai rinktis, kur žaisti, iš pradžių apgynė teisme Lietuvoje, o paskui – drauge su ECA – ir Vokietijoje.
J.Bertomeu tada asmeniškai dėkojo „Lietuvos ryto“ klubo vadovui Gedvydui Vainauskui už lojalumą ir drąsą vieniems pirmųjų stoti prieš FIBA savivalę.
Bet ratas apsisuko ir dabartinis „Rytas“ savo noru paliko moderniausią Europoje krepšinio organizaciją.
Pritraukti daugiau rėmėjų lėšų nesugebantis ir realiai tik iš Vilniaus savivaldybės subsidijų gyvenantis „Rytas“ susigundė FIBA pinigais. Ir nesvarbu, kad ta pati FIBA padarė kiaulystę Lietuvos krepšiniui parėjusiame pasaulio čempionate Kinijoje, o paskui šaltu veidu finansiškai numelžė Lietuvą už teisę mūsų rinktinei siekti olimpinio kelialapio Kaune.
Ką Tarptautinei krepšinio federacijai reiškia „Rytui“ numesti kad ir šimtą tūkstančių eurų po to, kai iš tos pačios Lietuvos pasiimi milijonus?
„Bus įdomu sudalyvauti šiame dideliame turnyre. Stabili finansinė pusė, aiškus sportinis principas, ambicingi plėtros planai, investicijos į transliacijas, dėmesys kiekvienai komandai nuteikia labai pozityviai, – kalbėjo „Ryto“ generalinis direktorius Rolandas Jarutis. – Finansinė turnyro pusė ir garantijos parodo daug apie FIBA užmojus, o tai šiuolaikiniame krepšinyje yra labai svarbu. Ypač tai tampa aktualu dabar, pandemijos metu, kai visame sporto pasaulyje tvyro didelė nežinia.“
Neabejotina, kad pandemija paveiks krepšinį. Bet kiekviena krizė kartu yra ir šansas: pavyzdžiui, mažiau turtingam „Rytui“ sumaniai pasinaudoti situacija buriant atpigsiančius krepšininkus ir užkopti ten, kur įprastomis sąlygomis būtų neįmanoma.
Drąsūs proveržio variantai buvo ankstesniojo „Lietuvos ryto“ vizitinė kortelė. O dabartinis „Rytas“ viską nukelia į neapibrėžtą perspektyvą: sprendimas pereiti į Čempionų lygą grindžiamas FIBA rodytu išskirtiniu dėmesiu ir sudarytomis finansinėmis sąlygomis, kurios padės klubui stiprinti visą savo piramidę.
Nuolatinė pastarųjų metų sumaištis „Ryte“ neįtikina, kad klube tikrai yra pakankamai kompetencijos ir profesionalumo tai piramidei stiprinti.
Ir dar klausimas: ar „Rytas“ išties turi planų kaip klubas, o ne kaip trumpalaikis kažkieno pasipelnymo projektas? Juk po vertybių perkainojimo akivaizdu: „Ryto“ piramidėje esantys krepšininkai paprasčiausiai pasmerkti žaisdami Vilniuje nepasiekti aukščiausio profesionalios karjeros taško.
Neįtikėtinomis „Lietuvos ryto“ klubo pastangomis atvertas Eurolygos duris Vilnius užtrenkė pats: išaušo kitoks rytas.
