Tolimais 1958-siais sostinėje pradėjo veikti Kompleksinė vaikų ir jaunių sporto mokykla, po kurios sparnu įsitaisė begalės sporto šakų treneriai bei jų auklėtiniai. Ten pat buvo ir Vilniaus krepšininkų tvirtovė.
Vis dėlto po dvylikos metų – 1970-ųjų sausio 1 dieną – įsakymu buvo įkurta atskira specializuota Vilniaus krepšinio mokykla, kuri savo veiklą nenutraukė iki šių dienų.
„Gal yra kažkokia skaičių magija, bet į VKM atėjau berniuku, kai rinko būtent 1958-ųjų krepšininkų grupę. Tad treniravausi šioje mokykloje, po to nuo 1984 metų buvau joje treneriu, o jau nuo 2015-ųjų esu Vilniaus krepšinio mokyklos direktoriumi“, – datas ir skaičius bėrė dabartinis VKM vadovas 61-erių V.Tupčiauskas.
Mokyklos direktorius tikina, kad per pusę amžiaus ant sostinės krepšinio mekos parketo prakaitą liejo ne vienas ateityje garsus Lietuvos krepšininkas.
Praėjusiame šimtmetyje VKM galėjo girtis, kad pro šios mokyklos duris į didįjį sportą žengė visų laikų geriausios Lietuvos krepšininkės Angelė Jankūnaitė-Rupšienė, Vida Šulskytė-Beselienė, tobulėjo Eduardas Kairys, Artūras Karnišovas, Rimantas Kaukėnas, Antanas Kavaliauskas, o šiame dešimtmetyje sužibo jaunosios žvaigždės Jonas Valančiūnas, Ąžuolas Tubelis, Marekas Blaževičius bei Augustas Marčiulionis.
„Nėra taip, kad bet kuri mokykla kas kelis metus sugebėtų „štampuoti“ šalies krepšiniui žvaigždes – turi sueiti begalė būtinų faktorių, kad galėtum pasidžiaugti tuo išskirtiniu talentu“, – tikino VKM vadovas.
Šiuos mokslo metus VKM pasitinka turėdama 29 trenerius bei 1170 jaunųjų krepšininkų, iš kurių net 200 mergaičių. Įvairaus amžiaus pirmenybėse kovoja 70 šios sporto įstaigos ekipų.
– Jūsų vadovaujamoje mokykloje treniruojasi ne tik berniukai ir jaunuoliai, bet ir mergaitės. Ši situacija Vilniuje išskirtinė, nors mokyklos istorijoje gausu garsių sostinės žaidėjų. Kodėl tik VKM rūpi mergaičių krepšinis?, – buvo paklaustas V.Tupčiauskas.
– Todėl, kad krepšinį žaidžia ne tik berniukai. Žinoma, tos mergaičių grupės labai „traukiasi“, liko vos šešios ekipos. Manęs, kaip trenerio, kuris dirbo du dešimtmečius su merginomis, klausia, kodėl taip yra su jaunomis krepšininkėmis?
Atsakau paprastai: tiesiog mergaitės nemato ateities, nėra motyvacijos. Jei berniukai žiūri į Kauno „Žalgirį“, Vilniaus „Rytą“, tai kur žiūrėti merginoms?
Buvo savo laiku Vilniaus „Lietuvos telekomas“, o dabar elitinėje moterų lygoje žaidžia vos penkios komandos. Ir iki aukščiausio lygio yra labai toli.
Sakysime, nuo sovietmečio laikų dar buvo bandoma lygiuoti mergaites į Jurgita Štreimikytę-Virbickienę, seses Anetą ir Jurgitą Kaušaites, Lina Dambrauskaitę.
Dabar tėvai žiūri į moterų krepšinį ir sako – kam savo vaiką stumti į neperspektyvų reikalą? Tai karti tiesa, su kuria sunku susitaikyti ir rožiniai akiniai seniai yra pamesti.
– Vis dėlto VKM yra šešios merginų komandos. Tai yra savotiškas pasiekimas.
– Miestas privalo nenusisukti tų mergaičių, kurios nori žaisti krepšinį – esame biudžetinė organizacija, tad suteikiame galimybę save realizuoti ir jaunosioms žaidėjoms.
Tačiau tas „moterų krepšinio vėžys“ yra apėmęs visą mūsų šalį – mes džiaugiamės, kad auginame perspektyvias žaidėjas, kaip pavyzdį galėčiau įvardinti 17-metę Audronę Zdanevičiūtę, tačiau kiti regionai liūdina: nelieka mergaičių ekipų, krepšinio mokyklos skaičiuoja tik berniukų grupes.
Ką gali sakyti, jei tam tikrose amžiaus grupėse Moksleivių krepšinio lygoje kovoja vos šešios Lietuvos mergaičių ekipos. Per visą šalį – vos šešios...
– Miestas VKM skiria per metus apie 900 tūkst. eurų finansavimą. Natūralu, jog tiek jūsų, tiek ir kitas šalies krepšinio mokyklas siekiama kažkaip lyginti – vaikų skaičiumi, pergalėmis, treneriais. Kaip VKM atrodo bendrame Lietuvos moksleivių krepšinio fone?
– Prieš kokius trejus metus VKM buvo geriausia šalies krepšinio mokykla, sugebėjusi aplenkti tiek Kauną, tiek ir Klaipėdą – visas 67 mokyklas bei sporto centrus, kuriuose krepšinio treniruojasi vaikai.
Mes tąkart MKL iškovojome penkis čempionų titulus.
Praėjusiame sezone – tris, o šiemet pirmenybės nesibaigė dėl koronaviruso, tačiau tikrai būtų dvi komandos, kurios iškovotų auksą. Kitą vertus, mes stengiamės to neakcentuoti ir nesureikšminti. O juolab, nevaikščioti nosį iškėlus.
Tas neoficialus karas tarp krepšinio mokyklų tik žlugdo patį vaikų sportą. Nemanau, kad būtina taip aktyviai akcentuoti vietas, medalius, nes dėl šios priežasties vyksta savotiškos peštynės tarp miestų.
Vaikai tampa jų įkaitais, tų pačių krepšinio mokyklų įkaitais – nesėkmė laikoma visos sistemos nesėkme. Taip tikrai neturėtų būti.
– Per pastaruosius kelis metus VKM ir vėl „užderėjo“ perspektyviais krepšininkais – po J.Valančiūno ir vėl kalbama apie kylančias sostinės žvaigždutes Ą.Tubelį, A.Marčiulionį, M.Blaževičių. Kodėl tai nieko, tai daug?
– Tai klausimas, į kurį vargu ar kas atsakys. Turi nemažai dalykų į vieną vietą „sukristi“ – ir krepšininko ūgis, ir fiziniai duomenys, ir charakteris, ir ta pati motyvacija.
Juk kasmet turime baigiančių mokyklą vaikinų, su visais dirbama, bet nėra taip, kad kasmet turi garantuotą rezultatą.
Sakysime, šįkart atėjo geriausi kartos žaidėjai, kurie tobulėjo ir, galime sakyti, kad „viskas buvo vienoje krūvoje“ ir tai davė rezultatą.
Juk negalime paaiškinti, kodėl 1971-ųjų ir 1975 metų jaunimo komandos turėjo žvaigždėmis tapusius krepšininkus – A.Karnišovą, Martyną Purlį, Gintautą Vileitą. O po to ėjo ir Šarūnas Jasikevičius su Žydrūnu Ilgausku.
Sutapo, kad pastaruoju metu atėjo geras jaunimas, o mes sudarėme geriausias sąlygas atsiskleisti.
M.Blaževičius prie mūsų mokyklos prisijungė kai jam buvo 15 metų. Tėvai atėjo ir paprašė, kad pasiimtume jį iš kitos įstaigos į VKM – jie matė mūsų mokykloje perspektyvą. Tas pats ir su Ą.Tubeliu – duomenys geri, gal ir ir kitame krepšinio centre jis sužibėtų, bet vaikinas atėjo pas mus.
– Vasarą tarp VKM ir Sostinės krepšinio mokyklos įsiplieskė pykčiai, kai Savivaldybė nutarė, jog VKM turės pirmumo teisę į salių nuomą. Sostinės krepšinio mokykla pirštu rodė į VKM, kad tokiu būdu vykdoma nesąžininga konkurencija.
– Ta konkurencija sostinėje nepadeda krepšiniui. Reikia atskirti, kas yra verslas iš krepšinio ir vaikų krepšinis. Mes ir SKM turėtų bendradarbiauti, surasti sąlyčio taškų, tačiau viskas yra atvirkščiai ir siekiama tam tikros veiklos žlugdymo.
Mes siūlėme turėti 4 amžiaus grupių komandas, kurios siektų kuo didesnio sostinės ekipų progreso. Tačiau komercinė struktūra pasirinko kitą bendradarbiavimo modelį, kuris dalina Vilniuje mokyklas įtakos sferomis.
Manau, daugiau sostinėje negalėtų atsirasti krepšinio centrų. Reikia suprasti – pinigai ir garbė yra nelabai suderinami dalykai. Bandėme sėstis su SKM vadovais prie derybų stalo, bet tai buvo nevykęs bandymas.
– Manote, kad biudžetinė įstaiga – Vilniaus krepšinio mokykla – turi ateitį?
– Aš tikiuosi, kad VKM išliks ir ateityje. Komercinės krepšinio mokyklos norėtų, kad neliktų biudžetinių organizacijų ir joms būtų lengviau gyventi bei daryti savo verslą.
Tačiau aš turiu kitokią nuomonę – biudžetinės krepšinio mokyklos yra net būtinos, kad būtų sudarytos sąlygas visiems norintiems lankyti krepšinio treniruotes.
Net ir tiems, kurie negali sau leisti treniruotis už tai mokant nemažus pinigus. Be to, kiek rodo patirtis, ne visos komercinės mokyklos išsilaiko ir kas kažkiek laiko bankrutuoja.
Kur tada vaikai treniruosis? Miesto nuostata turėtų būti aiški: siekti didesnio vaikų užimtumo ir pozicijos, jog sportas privalo būti prieinamas visiems.
Privačios mokyklos turi gyvuoti – tai normalu, tačiau kaip balansas privalo savo veiklą vykdyti ir įstaigos, kurios būtų orientuotos į vaikų užimtumą bei ugdymą.
Kitą vertus, visoms komercinėms krepšinio verslo struktūroms primenu, jog net ir didžioji dalis LKL komandų išsilaiko tik iš miesto biudžetų, tačiau pastoviai konstatuojama, jog kalbama apie socialinę-visuomeninę ekipų paskirtį.
Naikinti biudžetines sporto mokyklas vardan komercijos ir pinigų yra nesąžininga visuomenės atžvilgiu. Todėl manau, kad ateityje nebus tokių nesąžiningų dalykų.
