Šių metų sausio mėnesį Miunchene vykusiame Eurolygos jaunimo turnyre A.Canka išvedė „A.S. Stella Azzurra“ krepšinio akademijos komandą į turnyro finalą bei buvo išrinktas į naudingiausių žaidėjų penketą.
Išsinuomojo
Šį krepšininką į Kėdainius dvejiems metams padėjęs privilioti krepšinio agentas Tadas Bulotas teigį, kad A.Canka domėjosi daug Italijos bei viena geriausių Vokietijos komandų, o jo išpirka buvo tokia didelė, kad norint krepšininką gauti „Nevėžiui-Optibet“ teko pasitelkti partnerį. 198 cm ūgio atakuojantis gynėjas į krašto krepšinio klubą atvyksta nuomos pagrindais.
„Praėjusį sezoną A.Canka rungtyniavo antroje Italijos lygoje, kur gindamas Roseto „Sharks“ komandos garbę fiksavo 7,8 taško bei 4,1 atkovoto kamuolio vidurkius.
Šių metų sausio mėnesį Miunchene vykusiame Eurolygos jaunimo turnyre A.Canka išvedė „A.S. Stella Azzurra“ krepšinio akademijos komandą į turnyro finalą bei buvo išrinktas į naudingiausių žaidėjų penketą.
Šiame turnyre jo statistiniai rodikliai siekė 16,8 taško, 4,3 atkovoto kamuolio, 4,3 rezultatyvaus perdavimo bei 21,3 naudingumo balo vidurkius.
Tiesa, dėl didelės išpirkos, kurią reikėjo sumokėti A.Canka buvusiai komandai, „Nevėžis-Optibet“ turėjo pasitelkti partnerį, „Lokomotiv Kuban“ klubą, išperkant žaidėjo sutartį iš „Stella Azura“ komandos“, – sakė T. Bulotas.
Jis teigia, kad italui apsispręsti, žaisti Kėdainiuose ar ne, padėjo ne tik komandos siūlomos privilegijos.
„A.Canka ir Arielis Hukporti yra tais pačiais metais gimę vaikinai. Faktas, kad Vokietijos krepšininkas A.Hukporti pasirinko atvykti į Kėdainius, padėjo Abramo lengviau apsispręsti taip pat kurį laiką žaisti čia.
Abramo siekis, žinoma, yra NBA, tad jam buvo labai svarbu rungtyniauti daug minučių – daugiau nei jam galėtų suteikti Eurolygos, Eurocup ar kitose stipriose Europos šalių lygose žaidžiančios komandos. Žinoma, ir galimybė būti krepšinio šalyje bei dirbti su patikrintais specialistais“, – saė krepšinio agentas.
Vytenis Gulbinas: A.Canka gali nuversti kalnus
Krepšinio klubo „Nevėžis-Optibet“ savininkas ir direktorius V.Gulbinas neabejoja – A.Canka temperamentas pakreiptas teisinga linkme padės jam pačiam kryptingai siekti savo tikslų, o klubui – stipriai šoktelėti aukštyn. Nors darbas su jaunais žaidėjais nėra pats lengviausias, viliamasi, kad rezultatai viską atpirks.
„Darbas su jaunais žaidėjais ilgas ir sunkus procesas. Kiekvienas žaidėjas yra asmenybė. Mūsų klubo žmonės turi atrasti geriausias jų asmenybių savybes, rasti būdų pakeisti žalingas savybes.
Tai neapsiriboja tik krepšiniu. Mes stengiamės jaunuolius paversti ne tik gerais žaidėjais, bet ir ugdyti juos gerais žmonėmis.
Abramo yra augęs Italijoje, o jo suvaldytas karštas būdas gali nuversti kalnus.
Italijos krepšinio talento kaina buvo tokia didelė, kad norint „Nevėžiui-Optibet“ jį įsigyti, teko pasitelkti partnerių pagalbą. Sutarties pasirašymo akimirka. O mes ir esame tam, kad rastume būdą ji nuraminti ir visą energiją panaudoti protingai. Manau, kad šių dviejų charakterių darinys bus tik didelis pliusas jo tolimesnėje karjeroje“, – įsitikinęs V.Gulbinas.
Kreipdamas dėmesį ne tik į fizinius žaidėjo duomenis, bet ir į asmenines savybes, klubas tikisi išvengti problemų, kurias kartais gali sukelti nepamatuotos jaunatviškos ambicijos.
„Renkantis žaidėjus, svarbu ne tik pataikymo procentas, greitis ar ūgis. Investuodami savo laiką ir pinigus, mes turime būti tikri dėl šių žaidėjų potencialo. Turime žinoti asmenines žmonių savybes, jų norą ir motyvaciją.
Žinoma, labai svarbu ir fizinės savybės, kurios galbūt yra dar projektuojamos (kur jos galėtų būti).
Dirbant su krepšininkais didžiausios rizikos – sveikatos problemos ar traumos. Tačiau negalime pamiršti asmeninių savybių ir charakterio subtilybių.
Mano manymu, dažnu atveju perspektyvūs žaidėjai tampa didžiausiais savo paties priešais, kai jų asmeninės savybės tampa didžiausia kliūtimi bandant siekti didžiausio meistriškumo.
Turime nemažai atvejų čia pat, Lietuvoje, kai ypač perspektyvūs jaunuoliai, greitai pasiekę sėkmę pradingdavo sunkiose gyvenimo džiunglėse ir jų vardai ima šmėžuoti visai ne sporto skiltyse...“ – svarsto klubo direktorius.
Išgarsins Kėdainius
Ar A.Canka ir A.Hukporti galimybės patekti į NBA realios, ar tėra jauno krepšininko svajonė?
Klubo direktorius savo žaidėjais neabejoja ir net mano, kad NBA lygį pasiekti jie gali itin greitai. Jei tik ims tai, ką „Nevėžis“ jiems duos.
„Šių ir kitų žaidėjų sėkmė – mūsų bilietas į sėkmingą tolimesnį klubo gyvavimą. Tačiau reikia būti realistams – jeigu šie žaidėjai per metus ar dvejus pasieks tai, ką jie gali, t.y. NBA lygį, mums jų išlaikymas taps nerealus ir tuo labiau neprotingas.
Reikia suprasti, kad šiame klubo etape mes kiekvienais metais turime rasti žaidėjų, kuriems galime padėti tapti geresniais ir padėti augti. Tačiau kartu stengsimės išlaikyti komandos branduolį, kuris leis siekti sportinių pergalių ir padės jauniems žaidėjams lengviau integruotis į komandą.
Kalbant apie jų galimybes NBA – jeigu jais netikėtume, garsiai apie tai nekalbėtume.
Tikiu, kad jeigu šie vyrukai sunkiai dirbs, girdės, ką jiems sako treneriai ir kiti žmonės, netrukdys patys sau – girdėsime Kėdainių vardą už Atlanto“, – įsitikinęs V.Gulbinas.
A.Canka: „Turiu labai daug sportinio pykčio“
Jaunojo krepšinio talento iš Italijos istorija – ir liūdna, ir įkvepianti. Abramo mama – Albanijos pabėgėlė, kuri Italijos krantus pasiekė mažu laiveliu. Ir nors mažasis Abramo gimė jau Italijoje, tuometiniai įstatymai buvo kitokie ir pilietybės jis iškart negavo. Jo mama ir jis pats visateisiais italais tapo tik po 12 labai sunkaus gyvenimo metų.
„Aš gyvenau tik su mama. Kiek save atsimenu, visuomet gyvenome skurdžiai. Man gimus kurį laiką gyvenome bažnyčios įkurtuose prieglaudos namuose, skirtuose vargšams. Kai paūgėjau, mama ėmė dirbti ir ilgainiui išgalėjo išnuomoti butą.
Dienos buvo sunkios, mama uždirbdavo nedaug, išgyventi jai vienai su vaiku, nuomojantis būstą, mokant vietinius mokesčius, be jokių socialinių garantijų buvo labai sunku.
Aš viską suprantu ir savo mamą labai myliu – ji dirbo labai daug, stengėsi, kad turėčiau stogą virš galvos ir ką pavalgyti. Bet toks gyvenimas privertė mane užaugti anksčiau laiko. Dar būdamas visai pyplys žinojau, kad mama neturi pinigų, žinojau, kad dažnai negaudavau ko norėčiau ne todėl, kad mama nenori man kažko nupirkti, o todėl, kad neišgali. Neverkdavau, nezyzdavau ir neliūdėdavau – ji nupirkti negali, ir taškas. Priimdavau tai kaip faktą, kurio negaliu pakeisti.
Ir nepaisant to, aš buvau visuomet labai laimingas.
Italijos pasą gavau tik tada, kai man buvo 12 metų, ir mama pilietybę gavo tuo pačiu metu. Dabar ten veikia saulės teisės principas – kai vaikas gimsta Italijoje, jis iškart gauna šalies pilietybę. Tuomet, kai gimiau aš, to nebuvo. Mudu su mama buvome tiesiog du pabėgėliai“, – kalbėjo A.Canka, pridurdamas, kad apie vaikystę galėtų pasakoti keletą dienų, kol išpasakotų viską, kaip gyveno.
Vaikinas sako, kad Italijoje karaliauja futbolas, tad apie krepšinį nieko doro jis ilgą laiką nė nežinojo, bet vos išvydęs jo žaidimą treneris pamatė, kad iš šio vaikino kažkas bus.
„Kai buvau vaikas, pradėjau žaisti futbolą. Taip pat treniravausi aikido. Vėliau gavau progą išbandyti krepšinį. Treneris, pamatęs mano žaidimą, pasakė, kad esu perspektyvus ir kvietė žaisti pas jį. Man krepšinis sekėsi geriau, jaučiau tai.
Bet mama pasakė, kad iki metų galo turiu pabaigti savo žaidimą futbolo komandoje, baigti aikido treniruotes ir, jei noriu, žaisti tik krepšinį.
Keisčiausia tai, kad prieš pradedant žaisti krepšinį apie jį beveik nieko nežinojau.
Vėliau mama nupirko planšetę su internetu – pamenu tą dieną kaip šiandien. Įsijungiau „Youtube“ kanalą ir ėmiau žiūrėti NBA rungtynes. Tai buvo kažkas nepaprasto. Žiūrėjau išsižiojęs, negalėjau nustoti grožėtis žaidimu.
Tada ir supratau, kad tai mano tikslas. Noriu taip žaisti, noriu ten žaisti. Ir aš ėmiau daug treniruotis, stengiausi iš visų jėgų“, – pasakojo A.Canka.
Ir taip prasidėjęs jaunojo krepšininko kelias klojosi tol, kol jis pasiekė „Nevėžį-Optibet“. Abramo sako apie komandą nieko nežinojęs, išskyrus tai, kad jos pavadinimas toks pats, kaip Lietuvoje tekančios upės. Bet apie Lietuvos krepšinį jis žino nemažai.
„Žinau lietuvius krepšininkus, žiūriu rungtynes. Manau, kad lietuvių krepšinis yra labiau apgalvotas, nei paremtas fiziniais žaidėjų duomenimis. Italijoje krepšinis greitas, stiprus, ten daug jėgos. Lietuviai viską analizuoja, nagrinėja, žiūrima video medžiagą, sudaromas visas žaidimo planas, taktikos.
Aš pats esu greitas, vikrus, atletiškas žaidėjas“, – gūžteli pečiais Abramo pripažindamas, kad lig šiol turėjo visai kitokią krepšinio mokyklą. Ir visgi jis žada mokytis ir stengtis, nes turi didelių siekių.
Nepaisant albaniško kraujo, Italijos suformuoto ūmaus charakterio, Abramo supranta, kad krepšinis – komandinis žaidimas ir į tai jis žiūri labai rimtai. Rungtynės nėra vieno žaidėjo šou, krepšinyje reikia visapusiško sutarimo ir bendrystės su komandos nariais.
„Svarbu komandoje pažinoti vieniems kitus. Reikia būti ir draugais už aikštės ribų, o aikštelėje būti viena jėga, vienu kumščiu. Čia ne individualus sportas, o komandinis, reikia mokėti prisitaikyti, pajusti kitą žaidėją“ – sako Abramo, o paklaustas, ar negaila būna išsiskirti su draugais keičiant komandas, parodo visai kitą reikalo pusę.
„Gal kažkiek gaila, bet iš kitos pusės – visame pasaulyje turi daug draugų. Žaisti krepšinį skirtingose komandose yra gerai. Pasibaigus karjerai turi daugybę ryšių, pažįsti daug žmonių.
Kitais metais planuoju mokytis sporto vadybos, kai baigsiu krepšininko karjerą, baigęs mokslus ir turėdamas daug pažinčių ir ryšių galėsiu lengvai susirasti darbą. Nereikės pradėti nuo apačios, neturint nieko. Čia turėsiu žinių, patirties bagažą“, – šypteli vaikinas.
Tada surimtėja ir sako – jo komandos draugo Arielio gyvenimo istorija panaši. Abu vaikinai augo be tėvo, abu skynėsi kelią į šviesesnį rytojų savo jėgomis.
„Mes turime daug pykčio, sportinio pykčio. Tie, kurių gyvenimas buvo lengvas ir jie gaudavo viską, ko norėdavo – jie neretai mažiau stengiasi. Jiems viskas atėjo lengviau.
O man – ne. Man neįdomu, ką pagalvos kiti, aš dėl savo tikslo dirbu iš paskutinių jėgų. Gyvenau taip sunkiai, kad daugiau nieko nebijau. Dabar aš padedu savo mamai. Po 18 metų gyvenimo Italijoje ji pagaliau ištekėjo, taigi jai dabar jau lengviau.
Bet aš neliūdžiu. Visa tai mane atvedė ten, kur aš esu dabar. Ir aš kovoju ir dirbu tam, kad vieną dieną mano sūnus gyventų gražų, kokybišką gyvenimą, kad jam nereikėtų skursti, kaip teko man.
Turi būti morališkai pasikaustęs, kad išgyventum tokį gyvenimą. Ten, kur aš gyvenau, daug skurdžiai gyvenančių žmonių nuėjo šunkeliais, pradėjo pardavinėti narkotikus, vartoti juos ir pan. Bet juk turi būti stiprus, turi siekti savo tikslų“, – sakė vaikinas.
Kodėl jis kalba apie tai, paklausite? Na, visų pirma akivaizdu, kad jis turi ko siekti. Visų antra, apie tai prabilti jį paskatino... patys lietuviai. Kaip? Ogi savo skundais.
„Nėra lengva apie tai kalbėti, bet reikia tam, kad kiti suprastų, koks yra tas gyvenimas. Kažkam gal reikia suprasti, kad jis gali gyventi geriau. O kažkam reikia suprasti, kad kiti gyvena žymiai blogiau, ir nustoti skųstis.
Manau, lietuviai draugiški. Kurį laiką pagyvenau Vilniuje, teko pabendrauti su jais. Man nepatiko tik tai, kad jie daug skundėsi valdžia, gyvenimu, šalimi.
Bet žinote, jie neteisūs. Turite didžiuotis savo šalimi! Lietuva man patinka, tai puiki šalis, tikrai“, – šypsodamasis teigė A.Canka.
