Eurolygoje šį sezoną žaidė trylika lietuvių, tarp kurių labiausiai pasižymėjo „Žalgirio“ gynėjas Marius Grigonis ir Vitorijos „Baskonia“ puolėjas Rokas Giedraitis. Ryškius pėdsakus paliko dar keli Lietuvos krepšininkai, tuo tarpu jaunasis žalgirietis Mantas Rubštavičius į aikštę pirmą kartą žengė tik per paskutines sezono rungtynes.
Marius Grigonis
M.Grigonio pavardė šį sezoną skambėjo labai garsiai. Jis žaidė rezultatyviausiai tarp lietuvių ir Kauno „Žalgirio“ krepšininkų, buvo išrinktas geriausiu Eurolygos spalio mėnesio žaidėju ir pripažintas geriausiu šeštojo turo krepšininku, reguliariajame sezone užėmė antrąją vietą pagal baudos metimų taiklumą (94,4 proc.) ir 17-ąją vietą pagal rezultatyvumą.
M.Grigonis pasitelkė labai platų puolimo veiksmų arsenalą. Jis varė varžovus į neviltį tolimais metimais, verždavosi ir atakuodavo iš vidutinio nuotolio, puikiai žaidė du prieš du (ypač su Joffrey Lauvergne‘iu), o įkvėpimą pajutus kuriam nors komandos draugui, kartais sąmoningai pasitraukdavo į šešėlį, bet tik tam, kad po kelių minučių smogtų dar skaudžiau.
27 metų kaunietis jau antrajame ture įmetė 21 tašką į „Chimki“ krepšį, o po kelių savaičių per rungtynes su Vilerbano ASVEL ekipa pelnė 25 taškus ir pasiekė karjeros rezultatyvumo rekordą. Iki šio sezono M.Grigonio karjeros rekordas buvo 19 taškų, o šį sezoną jis penkeriose rungtynėse surinko 20 ar daugiau taškų.
Vis dėlto komandai labai trūko M.Grigonio indėlio lemiamoje sezono dalyje. Paskutiniuose turuose jis žaidė gana pasyviai ir atakavo netaikliai. Per sezoną 198 cm ūgio gynėjo rezultatyvumas vienženklis buvo tik aštuoneriose rungtynėse, bet tarp jų – trejose paskutinėse. Per jas M.Grigonis pataikė tik 29,4 proc. metimų.
M.Grigonis buvo vienas iš vos šešių Eurolygos krepšininkų, kurie reguliariajame sezone visas 34 rungtynes pradėjo starto penkete (beje, tarp tų šešių buvo ir kitas žalgirietis Thomasas Walkupas). Jis žaisdavo 27,6 minutės, pelnydavo 13,4 taško, pataikė 50,6 proc. dvitaškių ir 45,6 proc. tritaškių, atlikdavo 3,3 rezultatyvaus perdavimo ir išprovokuodavo 4,2 pražangos.
Praėjusį sezoną M.Grigonio vidurkis buvo 11,5 taško, užpraėjusį – 8,7 taško.
Rokas Giedraitis
Pernai iš Berlyno ALBA į Vitorijos „Baskonia“ persikrausčiusiam puolėjui puikiai tiko naujos komandos žaidimo braižas. 28 metų šiaulietis iškart pritapo Vitorijos ekipoje ir buvo vienas sunkiausiai stabdomų Eurolygos žaidėjų.
Varžovai kentėjo ir nuo R.Giedraičio tritaškių, ir nuo prasiveržimų, o „Baskonia“ taip pat labai pravertė jo instinktas ginantis laiku kyštelėjus ranką sutrikdyti varžovų ataką.
Net jei nepavykdavo perimti kamuolio ir pačiam nuskuosti į greitą ataką (praėjusį sezoną ALBA ekipoje R.Giedraitis tą darydavo gerokai dažniau), lietuviui pakeitus kamuolio skriejimo trajektoriją, varžovų puolimas neretai įstrigdavo.
Tiesa, žiemos pradžioje R.Giedraitį buvo ištikusi ilga metimų krizė. Sėkmingai padėtį užsiimdavęs puolėjas dažnai mesdavo laisvas, bet kamuolys vis atsitrenkdavo į lanką, o kartais lanko net neliesdavo.
Tuo laikotarpiu jis per šešerias rungtynes pataikė vos 23,1 proc. tritaškių (jo sezono vidurkis buvo 40,5 proc. tritaškių). Vis dėlto krizė negalėjo trukti amžinai ir po kelių savaičių R.Giedraičio taikiklis vėl veikė taip, kaip turi veikti.
R.Giedraitis buvo vienas sunkiausiai pakeičiamų Eurolygos krepšininkų. Labai trumpą atsarginių suolą turinčioje Vitorijos komandoje jis žaisdavo vidutiniškai 28,8 minutės ir pagal šį rodiklį reguliariajame sezone buvo aštuntas.
200 cm ūgio puolėjas žaidė visas 34 rungtynes ir tik kartą nepateko į starto penketą. R.Giedraitis pelnydavo 12,7 taško ir atkovodavo 3 kamuolius, o per rungtynes su Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipa įmetė 26 taškus ir pasiekė karjeros rezultatyvumo rekordą. 20 ar daugiau taškų jis pelnė ketveriose rungtynėse.
Artūras Gudaitis
Šį pavasarį A.Gudaitis buvo vienintelis atkrintamosiose varžybose žaidęs Lietuvos krepšininkas. Tačiau Sankt Peterburgo „Zenit“ vidurio puolėjas per ketvirtfinalio seriją su „Barcelona“ komanda aikštėje praleido vos 9 minutes. Jį sustabdė pirmosiose rungtynėse gauta čiurnos trauma.
Eurolygos sezonas 27 metų klaipėdiečiui baigėsi taip, kaip prasidėjo. Praėjusių metų rudenį jis visą pasiruošimo etapą irgi praleido dėl traumos.
Sveikatos problemos sutrukdė greitai apsiprasti naujoje komandoje, į kurią A.Gudaitis pernai perėjo iš Milano „Olimpia“ ekipos, tačiau net ir sezonui įsibėgėjus jis nežaidė taip galingai, kaip žaidė iki 2019 metų pradžioje patirtos sunkios traumos.
Nors lietuvis išeikvodavo daug jėgų, grumdamasis dėl geresnės padėties baudos aikštelėse, „Zenit“ antrosios linijos žaidėjai ne visada pastebėdavo 208 cm ūgio aukštaūgį.
A.Gudaitis ne vieneriose rungtynėse prastai žaidė pirmosiomis minutėmis, tačiau ant atsarginių suolo išklausęs trenerio Xaviero Pascualio patarimus, varžovams pridarydavo kur kas daugiau bėdų.
A.Gudaitis galingiausiai rungtyniavo sausio mėnesį, kai traumą patyrė kitas „Zenit“ vidurio puolėjas Alexas Poythressas.
Nors A.Gudaičiui aiškiai trūko ištvermės bėgioti apie 30 minučių, būtent tuo metu jis labiausiai gniuždė varžovus ir per dvejas iš eilės rungtynes pelnė 25 ir 22 taškus. 25 taškai – jo karjeros rezultatyvumo rekordas.
Šį sezoną A.Gudaitis žaidė 31 rungtynes, 24 kartus pateko į starto penketą, pelnydavo 9,7 taško, pataikė 60,1 proc. dvitaškių, atkovodavo 4 kamuolius, išprovokuodavo 4 pražangas ir pasiekė du dvigubus dviženklius.
Vis dėlto jo vidurkiai buvo ženkliai mažesni nei geriausiame 2018-2019 metų sezone. Jame tuo metu „Olimpia“ aprangą vilkėjęs A.Gudaitis pelnydavo 12,5 taško ir atkovodavo 7,1 kamuolio.
Tadas Sedekerskis
Šis sezonas 23 metų puolėjui tapo proveržio sezonu. T.Sedekerskis dar 2016 metų rudenį debiutavo Eurolygoje ir kelis kartus bandė įsitvirtinti „Baskonia“ pagrindinėje komandoje, bet tuometinių trenerių neįtikindavo, todėl būdavo skolinamas silpnesnėms ir žemesnio rango turnyruose žaidusioms ekipoms.
Pirmosiomis šio sezono savaitėmis neringiškis irgi nebuvo svarbus sudėties mainos žaidėjas, tačiau greitai įrodė treneriui Duško Ivanovičiui, kad juo galima pasitikėti. T.Sedekerskio atliekamo juodo darbo apimtis abiejose aikštės pusėse buvo milžiniška, jis žinodavo, ką daryti su kamuoliu, todėl žiemos pradžioje gavo tvirtą vietą starto penkete ir nuo tada beveik kiekvienose rungtynėse žaisdavo apie 20 minučių.
Nors puolėjas nėra nei labai aukštas (200 cm), nei labai tvirtai sudėtas, jis retai pralaimėdavo jėgos dvikovas baudos aikštelėse ir, susižeidus Tonye Jekiri, sėkmingai žaidė vidurio puolėjo pozicijoje.
Sezono pradžioje T.Sedekerskiui truputį stigo ryžto puolant, bet pavasarį krepšininkas parodė, kad gali nemažai nuveikti ir puldamas, o per rungtynes su „Chimki“ ekipa pelnė 11 taškų ir pasiekė karjeros rezultatyvumo rekordą.
T.Sedekerskis žaidė 32 rungtynes (21 rungtynes pradėjo starto penkete), pelnydavo 3,5 taško ir atkovodavo 2,9 kamuolio. Kukli statistika visiškai neatspindėjo puolėjo indėlio į „Baskonia“ pergales.
Rokas Jokubaitis
Nors jaunasis gynėjas Eurolygoje žaidė jau trečią sezoną, šis sezonas buvo kitoks. R.Jokubaitis šį sezoną tikrai žaidė, o ne būdavo įleidžiamas į aikštę labai trumpiems tarpsniams. Jei per du praėjusius sezonus mažeikiškis aikštėje praleido 134 minutes, tai šį sezoną jis rungtyniavo 648 minutes.
Kad R.Jokubaitis per Eurolygos rungtynes bus visavertis sudėties mainos žaidėjas, treneris M.Schillieris parodė jau pirmosiomis savaitėmis. 20-metis 193 cm ūgio gynėjas pateisino pasitikėjimą ir žaidė kaip senbuvis: užtikrintai vadovavo puolimui, greitai rasdavo geriausią atakos tęsinį, skaldydavo varžovų gynybos įtvirtinimus pavojingai verždamasis į baudos aikštelę.
R.Jokubaitis nebijojo klysti ir nevengė žaisti agresyviai. Tiesa, sezono pabaigoje jis rungtyniavo atsargiau ir gana ilgus tarpsnius žaidė gana pasyviai.
R.Jokubaitis nedažnai mesdavo iš toli ir dideliu rezultatyvumu kol kas nedžiugino, bet lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje per dvejas rungtynes pelnė po 15 taškų ir pasiekė karjeros rekordą.
Jis žaidė 31 rungtynes, 5 kartus pateko į starto penketą, aikštėje praleisdavo 20,9 minutės, pelnydavo vidutiniškai 7 taškus ir atlikdavo 2,5 rezultatyvaus perdavimo.
Lukas Lekavičius
27 metų gynėjas parodė, kad jo galimybių ribos yra aukštai, bet galimybių ribas pasiekdavo tik trumpuose rungtynių tarpsniuose. L.Lekavičius žaidė labai banguotai.
Neretai net per vienas rungtynes jis vos ne idealiai sužaisdavo trumpą tarpsnį, per kurį terorizuodavo varžovus pavojingai verždamasis į baudos aikštelę, paleisdamas į krepšį vieną kitą balioną iš vidutinio nuotolio ar taikliai švystelėdamas kamuolį iš toli, bet jau po kelių minučių neatpažįstamai pasikeisdavo ir per ilgai laikydavo kamuolį arba nusivarydavo jį į varžovų apsuptį. Kai taip atsitikdavo, treneriui M.Schilleriui būdavo ramiau pasodinus L.Lekavičių ant suolo.
L.Lekavičiaus rezultatyvumas retai būdavo dviženklis, o dvejose rungtynėse jis nepelnė nė taško. 180 cm ūgio šilališkis visas geriausias savybes ryškiausiai atskleidė sezono pabaigoje, kai įmetė 21 ir 20 taškų į ALBA ir Atėnų „Panathinaikos“ krepšį.
Gynėjas žaidė 33 rungtynes, pelnydavo 8,2 taško ir atlikdavo 2,4 rezultatyvaus perdavimo. Jis pataikė 56,8 proc. dvitaškių ir 50 proc. tritaškių. L.Lekavičius buvo vienintelis pagrindinio dvyliktuko žaidėjas, nė karto nepraėjęs rungtynių starto penkete.
Septintą sezoną Eurolygoje žaidusio L.Lekavičiaus rezultatyvumo vidurkis buvo blogesnis negu praėjusį sezoną (10,5 tšk.) ir blogesnis negu 2016-2017 metų sezone (8,5 tšk.), po kurio jis išvyko į „Panathinaikos“ klubą.
Nors A.Milaknio rezultatyvumo vidurkis šį sezoną buvo mažiausias nuo tada, kai Kauno klubas prieš aštuonerius metus jį susigrąžino iš Prienų komandos, gynėjo žaidime buvo ir teigiamų pokyčių.
Skirtingai nei kelis praėjusius sezonus, A.Milaknis nebetrypčiodavo prie tritaškio linijos ir gavęs kamuolį geroje padėtyje dažniausiai nedvejodamas mesdavo į krepšį.
Tiesa, „Žalgiriui“ kitaip sudėliojus puolimo akcentus, 34 metų metikas gerose padėtyse atsidurdavo rečiau negu praėjusiais metais, bet pataikė net 47 proc. tritaškių. Jo tolimų metimų taiklumas šį sezoną buvo geriausias karjeroje.
Šį sezoną A.Milaknis rečiau gaudavo beprasmes pražangas, kartais apgaudavo tolimo metimo laukdavusius varžovus ir prasiveržęs įmesdavo iš po krepšio.
Nuo gruodžio mėnesio 195 cm ūgio metikas beveik visas rungtynes pradėjo starto penkete, bet „Žalgirio“ žaidimas rėmėsi kitais krepšininkais. O lemiamoje sezono dalyje A.Milaknis negalėjo padėti komandai dėl vasario viduryje patirtos kirkšnies traumos.
A.Milaknis žaidė 25 rungtynes, 12 kartų pateko į starto penketą, aikštėje praleisdavo 18,5 minutės ir pelnydavo vidutiniškai 6 taškus.
Paulius Jankūnas
18-ąjį sezoną Eurolygoje žaidęs P.Jankūnas nepretendavo į „Žalgirio“ lyderio vaidmenį, tačiau patikimai atlikdavo daugumą trenerio M.Schillerio skirtų užduočių.
Tiesa, 37 metų puolėjui sunkiai klostėsi sezono pradžia, kuomet jis ir darydavo nemažai pozicinių klaidų, ir labai ilgai negalėjo pataikyti iš toli (pirmąjį tritaškį įmetė tik 14-ajame ture po 10 nesėkmingų bandymų).
Kauno komandos kapitonas nebuvo rezultatyvus ir per visą sezoną tik vieneriose rungtynėse surinko dviženklį taškų skaičių (vasario pabaigoje įmetė 13 taškų į Madrido „Real“ krepšį).
Tačiau jis pataikė ne vieną svarbų metimą, niekur nedingo ir jo įgūdžiai pergudrauti tiek varžovus, tiek teisėjus. Gera buvo ir P.Jankūno fizinė forma – pavasarį jis beveik visose rungtynėse aikštėje praleisdavo daugiau nei 20 minučių.
P.Jankūnas žaidė visas 34 rungtynes, pelnydavo 3,9 taško ir atkovodavo 4,4 kamuolio. 8 rungtynes starto penkete pradėjusio ir 15,9 minutės žaisdavusio veterano vidurkiai buvo net didesni negu dėl pandemijos nutrauktą 2019-2020 metų sezoną, kuriame jis įmesdavo 3 taškus ir atkovodavo 3,1 kamuolio.
Martinas Gebenas
Nors treneris M.Schilleris kartą prasitarė esąs „didelis M.Gebeno gerbėjas“, „Žalgirio“ stratego veiksmai šių jo žodžių nepatvirtino. M.Schilleris bendravardį į aikštę paprastai įleisdavo tik antrajame kėlinyje, skirdavo jam epizodinį vaidmenį, ir M.Gebenas žaisdavo gana trumpai.
26 metų vidurio puolėjas užduotis dažniausiai atlikdavo. Jis sėkmingai žaidė du prieš du, neblogai užsiimdavo padėtį gindamasis, o antroje sezono pusėje net ir greitos pražangos nebebuvo didelė M.Gebeno bėda.
M.Gebenas žaidė 33 rungtynes, dukart pateko į starto penketą (per rungtynes, kurias praleido J.Lauvergne‘is), aikštėje praleisdavo 8,1 minutės, pelnydavo 3,3 taško, atkovodavo 2,1 kamuolio ir pataikė 61,8 proc. dvitaškių. Antrą sezoną Eurolygoje žaidęs 208 cm ūgio vilnietis vienose paskutiniųjų rungtynių į ALBA krepšį įmetė 12 taškų ir pakartojo karjeros rezultatyvumo rekordą.
Pirmasis E.Ulanovo sezonas užsienio klube buvo kartus. Stambulo „Fenerbahçe“ treneris Igoras Kokoškovas per kelis mėnesius nesugalvojo, kaip panaudoti geriausias 29 metų puolėjo savybes.
Tiesa, sezono pradžioje kaunietis dažnai ir gana sėkmingai žaisdavo nusisukęs nuo krepšio, neretai mesdavo ir pataikydavo iš toli, bet vėliau šie jo įgūdžiai būdavo pasitelkiami vis rečiau.
E.Ulanovas per visą sezoną vos ketveriose rungtynėse pelnė 10 ar daugiau taškų. Jis tris kartus dviženklę ribą pasiekė per keturis pirmuosius turus, o vėliau blykstelėjo tik sausio viduryje, kai įmetė 15 taškų į „Panathinaikos“ krepšį ir pasiekė asmeninį sezono rezultatyvumo rekordą.
Sezonui įsibėgėjus E.Ulanovas pradėjo žaisti labai pasyviai ir varžovų pusėje beveik negaudavo kamuolio, neretai jam kildavo ir problemų ginantis.
Nepaisant to, lietuvis visas rungtynes pradėjo „Fenerbahçe“ starto penkete. Jis žaidė 28 rungtynes ir pelnydavo 4,5 taško. Reguliariojo sezono pabaigoje E.Ulanovas nežaidė dėl nedidelės traumos, o ketvirtfinalio seriją praleido, nes užsikrėtė koronavirusu.
Šį sezoną E.Ulanovo vidurkis buvo prasčiausias Eurolygos karjeroje. Net debiutuodamas „Žalgiryje“ (2014-2015 m. sezone) jis įmesdavo 5,4 taško, o praėjusį sezoną pelnydavo 8,3 taško.
Karolis Lukošiūnas
23 metų gynėjas iš pradžių patekdavo į dvyliktuką dėl Patricio Garino traumos, bet iki vasario vidurio žaidė labai nedaug (per 23 turus – tik 6 rungtynėse).
Tačiau susižeidus A.Milakniui, treneris M.Schilleris vilnietį į aikštę leisdavo dažniau, jis žaisdavo ilgiau, sezono pabaigoje į ALBA krepšį įmetė 12 taškų ir pasiekė karjeros rezultatyvumo rekordą, o per paskutines rungtynes su „Panathinaikos“ klubu netgi pateko į starto penketą.
Vis dėlto 195 cm ūgio metiko vaidmuo buvo labai nežymus, o per kitas rungtynes jo pavieniai tolimi metimai tikslą pasiekdavo labai retai.
K.Lukošiūnas žaidė 16 rungtynių, pelnydavo 2,3 taško ir pataikė 40,7 proc. tritaškių. Tiesa, jo tolimų metimų taiklumas į viršų šovė per rungtynes su ALBA.
Marekas Blaževičius
„Žalgirio“ treneriui M.Schilleriui renkantis dvyliktuką, 19-metis vidurio puolėjas buvo paskutinis tarp 14 paraiškoje įrašytų pagrindinės komandos krepšininkų.
Net jei M.Blaževičius patekdavo į dvyliktuką, žaisdavo labai retai ir trumpai. Jis iki paskutiniojo turo aikštėje praleido vos 10 minučių ir pelnė 5 taškus.
209 cm ūgio vilnietis gavo progą tik per sezono uždarymo rungtynes, per kurias žaidė 18 min. ir pelnė 7 taškus (su „Panathinaikos“).
Iš viso M.Blaževičius žaidė 6 rungtynes ir įmesdavo vidutiniškai 2 taškus.
Mantas Rubštavičius
„Žalgirio“ dublerių žaidėjai 19-metis Mantas Rubštavičius ir 17-metis Paulius Murauskas į Eurolygos paraišką buvo įtraukti tik pavasarį.
Kai Kauno komandą praretino koronavirusas, M.Rubštavičius pirmą kartą pateko į dvyliktuką ir per paskutines rungtynes su „Panathinaikos“ klubu debiutavo Eurolygoje. Panevėžietis žaidė 2 min. ir pelnė pirmuosius 2 taškus.
