Tiesa, pirmadienį treneris turėjo galvoti ir apie savo saugumą: Permėje šaulys universitete iššaudė 8 žmones ir dar 19 sužeidė.
Jau lapkričio 26-ąją K.Maksvyčio lauks pirmasis nacionalinės ekipos trenerio egzaminas – Lietuva pasaulio pirmenybių atrankoje namie sužais mačą su Bulgarija, o po trijų dienų išvykoje santykius aiškinsis su čekais.
„Dabar laukia keli pirmieji namų darbai – visų pirma, reikia surinkti trenerių štabą, sudėlioti žaidėjų sąrašą ir sudėlioti pasirengimo planą. Kol kas vyksta juodraštiniai namų darbai ir jau kimbu į darbus.
Jei kalbėsime apie trenerių štabą, tai gal įvardinsiu juos po savaitės. Iš kai kurių trenerių jau turiu sutikimą, iš kitų – laukiu. Juk reikia suderinti ne tik su jais, bet ir su klubais. Tad palaukime“, – pasakojo pirmadienį K.Maksvytis.
Kalbėdamas apie žaidėjų sąrašą, naujasis strategas taip pat tikino, jog turi laiko apsispręsti.
„Turiu mėnesį – iki spalio 20-osios. Tikrai netempsime iki tos datos. Jau turiu tą preliminarų žaidėjų sąrašiuką: vienas yra taip vadinamiems FIBA „langams“, kitas vasarai, kai visi krepšininkai galės padėti.
Patys svarbiausi darbai būna pirmieji – pats sunkiausias bus pirmasis etapas, kai pradėsime kovoti lapkritį. Juk rinktinę „čiupinėsiu“ tik 3-4 dienas ir reikės iškart žaisti. Sunku per tokį laiką įdiegti naujoves ir sustyguoti žaidimą.
Pirmasis „langas“ labai svarbus ir norėsiu surinkti pačią stipriausią ekipą, kokią tik galima bus surinkti“, – kalbėjo naujasis rinktinės treneris.
Lietuvos nacionalinė vyrų ekipa savo pasirodymą 2023 metų planetos pirmenybių atrankos F grupėje pradės lapkričio 26-ąją namie su Bulgarija, o po to lapkričio 29-ąją varžysis išvykoje su Čekija.
K. Maksvyčio pavardė beveik dvejus metus figūravo ieškant kam patikėti medalių badmetį išgyvenančios Lietuvos vyrų rinktinės vairą.
Pastarąjį kartą lietuviai medaliais dabinosi prieš šešerius metus, kai 2015-siais laimėjo Europos pirmenybių sidabrą Prancūzijoje.
Su rusų Permės „Parma“ klubu vasarą sutartį dar metams su galimybe likti šiame poste ir iki 2023-iųjų pratęsęs K.Maksvytis pokalbyje su portalu lrytas.lt teigė, kad svarstė pasiūlymą užimti vyriausiojo rinktinės trenerio postą.
„Kartais pasiūlymai treniruoti Kauno „Žalgirį“ ar Lietuvos rinktinę pasitaiko tik kartą gyvenime. Kai gavau pirmą pasiūlymą, norėjau treniruoti rinktinę, deja, rusai tuomet neišleido“, – sakė liepos viduryje K.Maksvytis.
Lietuvos krepšinio federacija (LKF) kartą jau bandė vilioti Rusijoje dirbantį trenerį, tiesa, 2019 m. K.Maksvyčio kontrakte nebuvo sąlygos dėl rinktinės treniravimo FIBA atrankos languose, tad su „Parma“ klubu susitarti nepavyko.
Šią vasarą K.Maksvytis su Rusijos klubu išsiderėjo dėl dviejų svarbių sutarties sąlygų – galimybės už išpirką persikelti į Eurolygos klubą ir leidimo treniruoti Lietuvos rinktinę.
„Susitarti dėl šių sąlygų šįkart nebuvo labai sunku. Dėl rinktinės – visiškai jokių problemų. Šiek tiek reikėjo pasiderėti dėl Eurolygos išpirkos“, – teigė K.Maksvytis.
Taip pat K.Maksvytį, jau turintį sutartį su rusų klubu, 2019-siais bandė persivilioti ir į „Barcelona“ komandą strategą Šarūną Jasikevičių išleidęs Kauno „Žalgiris“, tačiau rusai nesusigundė išpirka ir Lietuvos specialisto neišleido.
Numatomą K.Maksvyčiui nacionalinės ekipos stratego vietą 2019-siais rinktinėje tada užėmė Darius Maskoliūnas, kuris joje išbuvo kiek daugiau nei metus.
Lietuviai su D.Maskoliūnu šiaip ne taip šiemet pavasarį sugebėjo prasimušti į 2022-siais vyksiantį Europos krepšinio čempionatą.
Tačiau liepos pradžioje Lietuvos ekipa atrankos į Tokijo olimpiadą finale nusileido Slovėnijai 87:96 ir pirmą kartą per visą Nepriklausomybės istoriją nepateko į žaidynes, o po pralaimėjimo rinktinės trenerio postą savo noru paliko 50-metis D.Maskoliūnas.
Vasarą K.Maksvyčio karjera taip pat galėjo pakrypti į Graikiją, kur jo geidė pajėgus klubas.
„Sprendimas likti Rusijoje sunkus nebuvo. Mano nuomone, sunkiausia, kai treneris sėdi be darbo, tuomet nustojama tobulėti, prarandamas ritmas.
Šią vasarą turėjau ne vieną pasirinkimą, buvo ir labai rimtas pasiūlymas iš Patrų „Promitheas“ klubo, kuris dalyvauja Europos taurėje.
Vis dėlto derybos nenusisekė, nes klubas nebūtų leidęs pasiimti savo asistentų.
Be to, šios ekipos biudžetas šiek tiek mažesnis nei Permės“, – pasirinkimą komentavo K.Maksvytis.
– Permė jau nesiekia jūsų spausti dėl rinktinės – nedaro kliūčių?
– Tą istoriją jau turėjome anksčiau. Šiek tiek jau apsišlifavome, nes jie pamatė, koks skausmingai man tas etapas buvo, kai neleido vadovauti rinktinei.
Dabar susidėjo viskas – į sutartį įtraukėme šį punktą. Ir federacija buvo aktyvi. Viskas pribrendo ir tikrai nebuvo problemų dėl paskyrimuoį rinktinės stratego postą.
– Kaip tik šiandien Permėje universitete vyko žudynės, kur nušauti buvo aštuoni žmonės. Jūs saugus esate?
– Taip, aš jaučiuosi saugiai. Tačiau mieste jaučiama panika.
Vieno iš klubo darbuotojų sūnus dėsto universitete, tai begeriant su juo kavą jis skambino, pergyveno, bet viskas su jo sūnumi buvo gerai.
Čia toks išskirtinis atvejis Permėje. Na, sakysime, Rusijos mastais tai yra savotiškas užkampis, nors Permė yra milijoninis miestas. Stebiu situaciją.
– Buvę rinktinės treneriai Darius Maskoliūnas ir Dainius Adomaitis tikino, kad nelengva susitvarkyti su įtampa nacionalinėje komandoje. Jūsų tai neatbaidė? Juk iki tol vadovavote jaunimo komandoms.
– Na, reikia, visų pirma, priprasti prie vyrų krepšinio rinktinės trenerio vardo. Vis dar save pratinu (juokiasi).
Dėl atsakomybės, tai net ir per jaunimo čempionatus visada buvome po didinamuoju stiklu – iš mano rinktinės reikalavo aukščiausių rezultatų, aiškino, kad jei čempionai nebus vėl čempionais, tai tikrai blogai.
Žinau, kad ta nauja kėdė yra karšta. Dažniausiai visi rinktinių strategai pradeda taip pat, kaip ir aš – man tik keista, kad kol kas esu sutinkamas su dideliu entuziazmu. Po pralaimėjimų gali būti ir ne tokių malonių dalykų.
Tačiau esu tam pasirengęs. Asmeniškai aš turiu ambicijų pratęsti tą istoriją, kurią turėjau su jaunimo rinktinėmis – juk dalis jų dabar yra nacionalinės komandos žaidėjai. Sakysime, aš pasirengęs visiems iššūkiams.
– Ar kalbėjotės jau su rinktinės nariais?
– Daugiausia kalbėjausi su tais krepšininkais, su kuriais ir taip gerai bendrauju. Jie mane pasveikino.
Bet reikės prisėsti prie kandidatų sąrašo ir pasikalbėti su žaidėjais – mėgstu turėti gerus santykius su krepšininkais.
– Su jaunimu laimėjote nemažai aukso medalių. O su nacionaline ekipa tikitės bent medalių?
– Jei netikėčiau, neičiau į šias pareigas. Mums, treneriams, yra kur kas patogiau pradėti nuo kuklių tikslų. Po to yra sunku, jei „apsišauki“ ar nudegi.
Bet žinau, kur einu. Kitų tikslų Lietuvos nacionalinėje ekipoje nėra – niekas nekelia tau tikslo laimėti tik tam tikrą skaičių rungtynių ar patekti į kitą etapą. Jei jau eini, tai tikslas vienas – medaliai.
– Per pastaruosius keletą metų daugelis pastebėjo, kad nacionalinėje ekipoje vis dėlto nesiklijuoja aukštaūgių Jono Valančiūno ir Domantas Sabonio tandemas. Jūs juos ir toliau matote kartu aikštėje?
– Rinktinės tikslas yra turėti geriausius žaidėjus. Pas mus susidarė situacija, jog pačius geriausius žaidėjus mes turime vienoje pozicijoje ir tai yra galvos skausmas strategui – kaip padalinti tas minutes tarp krepšininkų, kaip surasti ekipos žaidimo braižą.
Bet tai malonus galvos skausmas. Pradžioje svarbiausia, kad surinktum visus norimus kandidatus, o jau tada reikės turėti planus A ir B: su aukštaūgiais ir su mažesne sudėtimi.
Bet jei mes turime geriausius NBA lygos žaidėjus, tikrai neturėtume jų atsisakyti.
– Ar į rinktinę sugrįš iš jos pasitraukę Donatas Motiejūnas, Adas Juškevičius? Juk pastarasis buvo paskelbęs apie pasitraukimą iš ekipos – bandysite susigrąžinti?
– Bandysiu susigrąžinti Adą, nes jis bus labai reikalingas per tuos FIBA „langus“, kai nėra visų pagrindinių žaidėjų.
Per trumpą laiką teks pasiekti gerą rezultatą, todėl norėsiu turėti tuos krepšininkus, kurie yra buvę su manimi, žino mano žaidimo sistemą.
Donatas mane pasveikino su paskyrimu, bandysiu ir jį įtraukti į rinktinę. Jis turėtų būti rinktinėje.
– Ar kalbėjotės su buvusiais rinktinės treneriais? Gal gavote patarimų?
– Kol kas neteko, bet būtinai pasikalbėsiu. Pasveikino Darius Maskoliūnas su pareigomis. Tikrai kalbėsiu su treneriais, paklausinėsiu apie galimą štabą, žaidėjus, kuriais jie liko patenkinti, o kuriais nusivylė.
– Ne vienas rinktinės strategas tikino, kad vis dėlto yra geriau, kai specialistas dirba tik su nacionaline ekipa, o ne ir klube. Derinsite šias pareigas – kaip manote, jums bus sunku?
– Na, lyg ir turiu derinti darbą klube ir rinktinėje, bet jei strategas dirba tik nacionalinėje ekipoje, jis praranda trenerio formą.
Praranda praktiką ir greitį sprendimams. Bandau suderinti ir tai netrukdys vienas kitam.
– Ar jūsų trenerių štabe bus tų trenerių, kurie iki tol dirbo nacionalinėje ekipoje?
– Tai, greičiausiai turėtų būti. Ir bus tų trenerių, kurie jau žino, kas yra FIBA „langai“. Nes kai aš vadovavau jaunimui, viskas vyko tik vasarą, o dabar dar ir rudenį bei žiemą.
Ne kartą sakiau, kad man toks formatas nepatinka, nes treneris surenka žaidėjus, turi vos kelias treniruotes ir po to privalo siekti gerų rezultatų.
Tai nedėkingas variantas. Manau, kad vienas ar du mano padėjėjai jau bus susipažinę su „langų“ specifika.
– Jūs turite gerus santykius su Jonu Valančiūnu, Arnu Butkevičiumi, Edgaru Ulanovu. Dabar jie yra nacionalinės komandos nariai – kiek svarbūs jiems ir jums šie ryšiai?
– Tada ten buvo auksinė jaunimo rinktinė, dabar bus kita rinktinė. Nežinau, ar jie turės tą pranašumą nacionalinėje ekipoje.
Kitą vertus, jie mane žino, aš žinau juos – žinau, kaip jie elgiasi stresinėje situacijoje, kokios jų stiprybės ir silpnosios pusės. Šita patirtis man tikrai padės.
