Pernai su „Monaco“ klubu sutartį sudaręs D.Motiejūnas į Europą grįžo po devynių sezonų, praleistų Šiaurės Amerikoje ir Kinijoje. Po ilgos pertraukos vidurio puolėjui reikėjo laiko, kad vėl prisitaikytų prie europietiško krepšinio, o pirmosios savaitės buvo labai sunkios.
Nors niekas nebūtų galėjęs prikišti, kad kaunietis nesistengė, sezono pradžioje jis blaškėsi gindamasis, netinkamai užsiimdavo padėtį puldamas ir ilgai ieškojo savo vietos „Roca Team“ penkete. Vis dėlto 32 metų aukštaūgis pamažu apsiprato komandoje ir tapo vienu svarbiausių jos žaidėjų. Antroje sezono pusėje jo veiksmai buvo daug tikslesni ir puolant, ir ginantis. D.Motiejūnas labai padėdavo dvigubinant gynybą, sėkmingai atsidengdavo tiek baudos aikštelėje, tiek už tritaškio linijos, statė patikimas užtvaras, gerai žaidė vienas prieš vieną, bet daugiausiai žalos varžovams padarydavo metimais pusiau kabliu iš artimo nuotolio.
Kone vienintelė D.Motiejūno bėda buvo labai netaiklūs baudos metimai. Tarp krepšininkų, kurie per sezoną metė bent 30 baudų, jis vienintelis pataikė mažiau nei pusę metimų (43,9 proc.). Žiemos pabaigoje net D.Motiejūno tritaškių taiklumas buvo geresnis negu baudos metimų.
D.Motiejūnas žaidė 33 rungtynes, pelnydavo 10,4 taško ir atkovodavo 4,8 kamuolio. Jis pasiekė du dvigubus dviženklius, ketveriose rungtynėse pelnė 20 ar daugiau taškų, o jo sezono rekordas, pasiektas per rungtynes su ALBA ekipa, buvo 23 taškai (jo karjeros rekordai nuo 2011 m. yra 26 taškai ir 21 atkovotas kamuolys).
Šį sezoną tik vieno „Žalgirio“ krepšininko vidurkis buvo dviženklis. Šią ribą po paskutiniųjų rungtynių peržengė 28 metų įžaidėjas L.Lekavičius.
L.Lekavičius buvo neabejotinai labiausiai Kauno komandos braižą lėmęs žaidėjas, tačiau jis rungtyniavo netolygiai. Pirmoje sezono dalyje žemiausio žalgiriečio žaidimas buvo lyg zebras – sudarytas iš siaurų juodų ir baltų juostų. L.Lekavičius kartais per vienas rungtynes kelias minutes žaisdavo pasakiškai, bet po to pažerdavo siaubingų klaidų virtinę. Laimei, antroje sezono pusėje pavyko zebrą išvyti ir „Žalgirio“ atakų organizatorius rungtyniavo stabiliau. Kone daugiausiai problemų, ypač komandai netekus kito įžaidėjo M.Kalniečio, kilo paskirstant L.Lekavičiaus jėgas. Vis dėlto treneris Jure Zdovcas dažniausiai tiksliai įvertindavo svarbiausio krepšininko būklę ir pakeisdavo jį L.Lekavičiui nepritrūkus kvapo.
Truputį pasikeitė ir L.Lekavičiaus žaidimo pobūdis. Jei sezono pradžioje jis labai dažnai susukdavo varžovų galvas sukdamas ratus baudos aikštelėje, tai vėliau šio žaidimo elemento buvo atsisakyta. Tačiau įžaidėjo įsiveržimai, kuriuos pratęsdavo metimai iš vidutinio nuotolio arba perdavimai vidurio puolėjams liko vienu pavojingiausių „Žalgirio“ veiksmų.
L.Lekavičius buvo vienas iš dviejų „Žalgirio“ krepšininkų, kurie žaidė visas 32 rungtynes. Jis pelnydavo 10,2 taško, atlikdavo 4,2 rezultatyvaus perdavimo ir išprovokuodavo 3,7 pražangos. Įžaidėjas pasiekė du dvigubus dviženklius (12 taškų ir 10 rezultatyvių perdavimų su „Real“ bei 17 taškų ir 11 išprovokuotų pražangų su „Crvena Zvezda“), dvejose rungtynėse pelnė 20 ar daugiau taškų, tačiau dvejas rungtynes baigė nepelnęs nė taško. Jo sezono rekordas buvo 22 taškai per rungtynes su „Barcelona“ (jo karjeros rekordas yra 29 taškai).
Per aštuonis Eurolygos sezonus L.Lekavičiaus dviženklį rezultatyvumo vidurkį pasiekė antrą kartą. Nebaigtą užpraėjusį sezoną (2019-2020 m.) jis įmesdavo 10,5 taško, o praeitą sezoną rinkdavo 8,2 taško.
Antroji šio sezono pusė buvo kone geriausias E.Ulanovo karjeros laikotarpis. 30-mečiui puolėjui pavyko atskleisti daug geriausių savo savybių ir kartu pakelti į aukštesnį lygį komandos žaidimą.
Tiesa, sezono pradžia E.Ulanovui buvo lyg nesėkmingo praėjusio sezono, kuriame vilkėjo Stambulo „Fenerbahçe“ aprangą, tęsinys. Kartais net atrodydavo, kad jis nežino, ką krepšininkas turėtų daryti aikštėje. Jam tik retsykiais pavykdavo pralaužti varžovų gynybą žaidžiant nusisukus nuo krepšio arba pataikyti tritaškį.
Vis dėlto žiemą įvyko ilgai lauktas lūžis ir sirgaliai pamatė visai kitokį E.Ulanovą. Antroje sezono pusėje jis užtikrintai žaidė vienas prieš vieną, o varžovams bandant dvigubinti gynybą, pastebėdavo galimus atakos tęsinius pasitelkiant komandos draugus, neblogai atakavo iš toli, savo aikštės pusėje pats padėdavo dvigubinti gynybą, bet laiku grįždavo prie dengiamo varžovo. Kartais E.Ulanovas gana ilgus tarpsnius likdavo šešėlyje (ypač, jei komandos puolimas būdavo darnus), bet vėl imdavosi iniciatyvos, kai atakos pradėdavo strigti.
Iki sausio vidurio E.Ulanovo vidurkis buvo 5,2 taško. Antrąją sezono pusę (nuo antrųjų rungtynių su buvusia komanda „Fenerbahçe“) puolėjas pelnydavo 11,3 taško. Aštuntą sezoną Eurolygoje žaidęs E.Ulanovas nepraleido nė vienerių iš 32 rungtynių, pelnydavo 8,1 taško, atkovodavo 4,3 kamuolio, atlikdavo 2,1 rezultatyvaus perdavimo ir išprovokuodavo 2,9 pražangos.
Puolėjo sezono rekordai buvo 22 taškai (jis per rungtynes su „Panathinaikos“ pakartojo 2017 m. pasiektą karjeros rekordą), 9 atkovoti kamuoliai, 9 išprovokuotos pražangos, 6 rezultatyvūs perdavimai ir 6 perimti kamuoliai. Geriausią karjeros sezoną E.Ulanovas pelnydavo 8,3 taško (2019-2020 m.).
R.Giedraitis šį sezoną vėl buvo rezultatyviausias Eurolygos lietuvis. Tačiau jo antrasis sezonas Vitorijos „Baskonia“ komandoje ir trečiasis sezonas Eurolygoje buvo blankesnis negu praėjęs.
„Baskonia“ treneriai – tiek sezono pradžioje dirbęs Duško Ivanovičius, tiek jį pakeitęs Nevenas Spahija – visiškai pasitikėjo 29 metų lietuviu. Puolėjas tik trejas rungtynes pradėjo ne starto penkete ir žaidė ilgiausiai komandoje (jis taip pat buvo ir ilgiausiai žaidęs Eurolygos lietuvis). R.Giedraitis darė tai, ką geriausiai moka: stengėsi draskyti varžovų gynybą sunkiai sustabdomais prasiveržimais, vos gavęs progą mesdavo iš toli, gindamasis bandydavo iškrapštyti kamuolį iš varžovų rankų ir pradėti greitą ataką.
Vis dėlto „Baskonia“ puolėjas rungtyniavo ne taip agresyviai, kaip praėjusį sezoną. Pokyčiai buvo nežymūs, bet juos atspindėjo truputį kritę vos ne visi asmeninės statistikos rodikliai. O ir visos Vitorijos komandos žaidimas buvo gana padrikas – sustyguoti puolimą nepavyko nė vienam treneriui.
R.Giedraitis per sezoną žaidė 29 rungtynes, pelnydavo 11,1 taško ir atkovodavo 3,2 kamuolio. Jis trejose rungtynėse pelnė 20 ar daugiau taškų, o jo asmeninis sezono rekordas buvo 22 taškai per rungtynes su buvusia komanda ALBA (R.Giedraičio karjeros rekordas yra 26 taškai).
Praėjusį sezoną puolėjas įmesdavo 12,7 taško, o užpraėjusį sezoną, kurį žaidė Berlyno komandoje, pelnydavo 13,8 taško.
Po trejų „Žalgiryje“ praleistų sezonų R.Jokubaitis pakeitė aplinką ir praėjusių metų rudenį debiutavo „Barcelona“ gretose. Nors iš Eurolygos vidutiniokų komandos perėjo į ekipą, keliančią aukščiausius tikslus, R.Jokubaitis pasinaudojo jam suteiktomis progomis bei trenerio pasitikėjimu ir žengė dar vieną žingsnį į priekį.
21 metų įžaidėjas neabejojo savo jėgomis, tiksliai įvertindavo padėtį pozicinėse atakose ir nuo pirmųjų sezono rungtynių žaidė ne pagal amžių brandžiai. Nors buvo keletas nemalonių išimčių, R.Jokubaitis dažniausiai patikimai vadovaudavo „Barços“ puolimui ir nedarydavo jaunatviškų klaidų. Jo vaidmuo ypač padidėjo, kai žiemą du mėnesius traumą gydėsi pagrindinis komandos įžaidėjas N.Kalathis. Nors lietuvis iš graikų kilmės amerikiečio neperėmė vietos starto penkete, pakilęs nuo suolo parodė, jog yra visiškai pasiruošęs svarbesniam vaidmeniui.
R.Jokubaitis ne tik užmegzdavo komandos atakas, bet ir neretai pats jas pabaigdavo. Gynėjo prasiveržimai abiem puolimo kraštais ir metimai iš vidutinio nuotolio buvo sunkiai sustabdomi, o antroje sezono pusėje jis vis dažniau mesdavo iš toli. Netikėtumo veiksniu pasinaudodavęs R.Jokubaitis tolimus metimus dažnai atlikdavo laisvas, o jo taiklumas buvo labai aukštas (56,8 proc.).
R.Jokubaitis žaidė 30 rungtynių, pelnydavo 7,8 taško ir atlikdavo 3 rezultatyvius perdavimus. Šį sezoną jis pagerino karjeros rezultatyvumo (16 taškų per rungtynes su „Anadolu Efes“) ir rezultatyvių perdavimų (7) rekordus. Praėjusį sezoną Kauno komandoje įžaidėjo vidurkiai buvo 7 taškai ir 2,5 atkovoto kamuolio.
Nors antrą sezoną Sankt Peterburgo „Zenit“ klube žaidusio A.Gudaičio statistika nebuvo iš kojų verčianti, 28 metų vidurio puolėjas komandos žaidimo sistemoje buvo nepakeičiamas. Vos ne visas „Zenit“ puolimas buvo grindžiamas tolimomis A.Gudaičio užtvaromis, kurios varžovų gynyboje pramušdavo tiek skylių, kad prieš komandos draugų akis atsiverdavo platus atakos variantų spektras.
Pats A.Gudaitis, kuris išeikvodavo daug jėgų atlikdamas juodą darbą, atakų smaigalyje atsidurdavo retai. Tačiau beveik per kiekvienas rungtynes jis sirgalius nudžiugindavo dėjimais, kuriais pabaigdavo tiksliai atliktą derinį du prieš du.
Sausio pradžioje A.Gudaitis iškrito iš rikiuotės dėl čiurnos traumos. Iki tol jis žaidė 17 rungtynių ir tik vieną mačą pradėjo ne starto penkete. Septintą sezoną Eurolygoje rungtyniavęs vidurio puolėjas pelnydavo 6,7 taško ir atkovodavo 4,2 kamuolio, bet pataikė tik pusę baudos metimų (20 iš 40). Jis vos trejose rungtynėse pelnė 10 ar daugiau taškų, o jo sezono rekordas buvo 15 taškų (karjeros rekordas yra 25 taškai).
Praėjusį sezoną A.Gudaitis pelnydavo 9,7 taško, o geriausią karjeros sezoną Milano „Olimpia“ komandoje rinkdavo 12,5 taško (2018-2019 m.).
Dvyliktą sezoną Eurolygoje žaidusio A.Milaknio užduotis buvo ta pati, kaip daugelį praėjusių metų – atsidengti ir mesti. Pirmąją užduoties dalį 35 metų gynėjas dažniausiai įvykdydavo, bet kai kurie varžovai jam skirdavo padidintą dėmesį, todėl atsidengti A.Milakniui ne visada būdavo lengva.
Jo taiklumas smarkiai svyravo. Dažniausiai A.Milaknis pasižymėdavo tik trumpuose tarpsniuose, per kuriuos pataikydavo kelis tritaškius iš eilės, bet po to jam vėl nepavykdavo prisitaikyti, o penkeriose rungtynėse žalgirietis nepelnė nė taško. Kita vertus, A.Milaknio taiklūs metimai kelis sykius išjudino Kauno komandą, jis periodiškai nustebindavo varžovus prasiveržimais, keliuose mačuose patikimai vykdė užduotį sukaustyti varžovų metikus.
A.Milaknis žaidė 31 rungtynes, pelnydavo 7,3 taško, pataikė 41,6 proc. tritaškių ir 93,1 proc. baudos metimų. Jo sezono rekordas buvo 19 taškų (karjeros rekordas nuo 2017 m. yra 20 taškų).
Geriausią karjeros sezoną (2014-2015 m.) A.Milaknis pelnydavo 9,96 taško, o po to jo vidurkis visus sezonus būdavo nuo 6 iki 8 taškų. Į šiuos rėmus A.Milaknis įsiterpė ir šį sezoną.
Mantas Kalnietis
Po penkerių su puse metų pertraukos į „Žalgirį“ grįžusio ir dvyliktą sezoną Eurolygoje rungtyniavusio M.Kalniečio žaidimas buvo skirtas ne silpnų nervų žiūrovams. 35 metų įžaidėjas buvo sunkiai nuspėjamas ir dažnai priimdavo drąsius, bet kartu avantiūriškus sprendimus: mesdavo iš toli vos prasidėjus atakai arba atlikdavo perdavimą, kurio nelaukdavo net komandos draugas. Keli netikėti M.Kalniečio tritaškiai išmušė iš vėžių varžovus, bet avantiūriškų sprendimų efektyvumo koeficientas nebuvo pakankamai aukštas. M.Kalnietis būdavo naudingesnis, kai sutramdydavo vidinį rizikos poreikį ir sukurdavo tvirtesnius ryšius su Kauno komandos priekinės linijos žaidėjais.
Vasario pabaigoje M.Kalniečiui buvo atlikta čiurnos operacija, dėl kurios jam Eurolygos sezonas baigėsi anksčiau nei komandos draugams. Jis žaidė 18 rungtynių, pelnydavo 5,9 taško ir atlikdavo 4,4 rezultatyvaus perdavimo. „Žalgirio“ įžaidėjas per rungtynes su „Fenerbahçe“ klubu pasiekė dvigubą dviženklį: pelnė 11 taškų ir atliko 11 rezultatyvių perdavimų. Šie skaičiai buvo jo sezono rezultatyvumo ir karjeros rezultatyvių perdavimų rekordai (jo karjeros rezultatyvumo rekordas, pasiektas dar 2010 m. žaidžiant „Žalgiryje“, yra 24 taškai).
Eurolygos reguliariajame sezone M.Kalnietis pagal rezultatyvius perdavimus užėmė dešimtąją vietą. Jis buvo vienintelis lietuvis, patekęs į asmeninės statistikos lyderių dešimtukus.
Perėjęs į Maskvos CSKA komandą, Marius Grigonis neparodė nė pusės to, ką sirgaliai matė didžiąją 2020-2021 metų sezono dalį. Tiesa, M.Grigonio žaidimo kreivė keistai krito dar 2021 metų pavasarį, vos tik buvo paskelbta, kad jis išvyks iš „Žalgirio“, o šį sezoną jis gerąją savo versiją pristatė vos kelis kartus.
Ketvirtą sezoną Eurolygoje žaidusiam 27 metų gynėjui keliuose mačuose pavyko nudžiuginti sirgalius taiklių tolimų metimų salvėmis ar aštriais prasiveržimais. Tačiau daug dažniau jo prasiveržimai būdavo neapgalvoti ir baigdavosi klaidomis ar metimais iš kone beviltiškų padėčių. Nieko stebėtino, kad M.Grigonis pataikė tik 41,2 proc. dvitaškių (tai – mažiausias skaičius tarp visų Eurolygos lietuvių). Vis dėlto labiausiai CSKA naujokas įsiminė nuolatiniais priekaištais teisėjams ir vaidyba, į kurią teisėjai kreipė vis mažiau dėmesio.
Visą spalio mėnesį dėl nugaros traumos praleidęs M.Grigonis žaidė 16 rungtynių, per kurias pelnydavo 8,5 taško. Jo sezono rekordas buvo 20 taškų (karjeros rekordas yra 25 taškai), bet dviženklę ribą gynėjas pasiekė vos penkiuose mačuose. Vieną kartą jis aikštę paliko nepelnęs nė taško, o dvejų rungtynių nebaigė dėl penkių pražangų.
M.Grigonio vidurkis praėjusį sezoną, kuomet žaidė „Žalgiryje“, buvo 13,4 taško, o karjeros rekordas yra 25 taškai.
Antrą sezoną „Žalgiryje“ žaidžiantis 20-metis vidurio puolėjas gavo netikėtą galimybę, kai spalio pradžioje traumą patyrė pagrindinis vidurio puolėjas Joffrey Lauvergne‘is.
Autoritetų nepaisantis jaunuolis tvirtai įsikibo į jam suteiktą šansą. M.Blaževičius gerai užsiimdavo padėtį varžovų baudos aikštelėje ir sėkmingai priimdavo kamuolį, pats taip pat atliko kelis efektingus perdavimus. Tiesa, gindamasis jis iš pradžių labai blaškydavosi ir greitai rinko pražangas, bet ši problema pamažu buvo sprendžiama.
Nors M.Blaževičius žiemą per rungtynes su „Fenerbahçe“ klubu surinko pirmą dvigubą dviženklį (10 taškų ir 10 atkovotų kamuolių), o į „Maccabi“ krepšį įmetė 20 taškų ir pasiekė karjeros rezultatyvumo rekordą, pasveikus J.Lauvergne‘iui jam vėl teko pasislinkti. Sezono pabaigoje M.Blaževičius aikštėje praleisdavo vos po kelias minutes.
Jis žaidė 27 rungtynes (11 kartų pateko į starto penketą), pelnydavo 5,7 taško ir atkovodavo 2,6 kamuolio.
Vitorijos „Baskonia“ senbuvis Eurolygoje žaidė ketvirtą sezoną, bet tik antrą – iš eilės. Praėjusiais metais jis vis būdavo skolinamas silpnesniems klubams.
Šį sezoną kone didžiausias pokytis buvo sustiprėjęs T.Sedekerskio pasitikėjimas savimi. Jei anksčiau jis mesdavo tik tada, kai galimybė būdavo išties gera, tai dabar jo raginti du kartus nebereikia. Tiesa, puolėjui pradėjus dažniau ir drąsiau atakuoti, rudenį buvo kritęs jo taiklumas, bet antroje sezono pusėje T.Sedekerskis kamuoliui vis dažniau suteikdavo teisingą skriejimo trajektoriją. Kita vertus, antroje sezono pusėje lietuvis pralaimėdavo vis daugiau dvikovų baudos aikštelėse.
Gali būti, kad T.Sedekerskis trūko trenerio Neveno Spahijos pasitikėjimo. O naujasis treneris galbūt nelabai žinojo, kokias užduotis skirti 24 metų lietuviui. Pasikeitus „Baskonia“ treneriams, T.Sedekerskis per kai kurias rungtynes žaidė vos po kelias minutes arba visai nežaidė.
T.Sedekerskis žaidė 27 rungtynes, pelnydavo 4,8 taško ir atkovodavo 4,4 kamuolio. Jo vidurkiai buvo geriausi per keturis Eurolygos sezonus. T.Sedekerskio rezultatyvumas buvo dviženklis tik ketveriose rungtynėse, tačiau kartą jis surinko dvigubą dviženklį (11 taškų ir 12 atkovotų kamuolių per rungtynes su „Uniks“).
Puolėjas šį sezoną pasiekė karjeros rezultatyvumo (15 taškų per rungtynes su „Panathinaikos“), atkovotų kamuolių (12) ir rezultatyvių perdavimų (6 perdavimai per rungtynes su „Žalgiriu) rekordus.
Sankt Peterburgo „Zenit“ treneris Xavieras Pascualis tikriausiai pats negalėtų paaiškinti, kodėl pakvietė Mindaugą Kuzminską. Patyręs puolėjas, į Eurolygą grįžęs po beveik dviejų sezonų pertraukos ir joje žaidęs dešimtą sezoną, per kelis mėnesius nuolatinės vietos komandos sudėties mainoje negavo.
Tiesa, kartą 32 metų puolėjas net pateko į starto penketą, keliuose mačuose žaidė gana ilgai, bet kai kurias rungtynes praleido ant atsarginių suolo arba į aikštę būdavo įleidžiamas tik trumpiems tarpsniams.
M.Kuzminskas stengėsi agresyviai žaisti varžovų baudos aikštelėje, neblogai rungtyniavo nusisukęs nuo krepšio, kartais blykstelėdavo tolimais metimais. Tačiau gindamasis, ypač vienas prieš vieną, jis darydavo tiek klaidų, kad būdavo aišku, kodėl treneris palieka jį ant suolo.
M.Kuzminskas žaidė 22 rungtynes ir pelnydavo vidutiniškai 5 taškus. Jo sezono rekordas buvo 18 taškų (karjeros rekordas nuo 2015 m., kai atstovavo „Unicaja“ komandai, yra 23 taškai), tačiau net devyneriose rungtynėse puolėjas nepelnė nė taško.
Paskutinio karjeros sezono pradžioje „Žalgirio“ kapitoną kamavo smulkios traumos, lapkričio pradžioje P.Jankūnui buvo atlikta kelio operacija, dėl kurios jis nežaidė du mėnesius.
37 metų puolėjui buvo sudėtinga gainiotis jaunesnius ir greitesnius varžovus, patirtis ir nuojauta vis rečiau padėdavo kovojant dėl geresnės padėties baudos aikštelėje. P.Jankūnas užkamšydavo kai kurias spragas, bet ryškiai blykstelėjo tik per paskutines rungtynes su „Crvena Zvezda“ komanda, į kurios krepšį įmetė 13 taškų ir pasiekė asmeninį sezono rekordą. Veterano rezultatyvumas dviženklis buvo vos dvejose rungtynėse.
P.Jankūnas šį sezoną žaidė 17 rungtynių, pelnydavo 3,7 taško ir atkovodavo 2,6 kamuolio. Jo rezultatyvumo vidurkis per 19 sezonų, kuriuos žaidė Eurolygoje, mažesnis buvo tik 2019-2020 metais.
Kauno klubas pakvietė R.Miniotą, kai ieškojo pamainos traumą patyrusiam J.Lauvergne‘iui. „Žalgirio“ krepšinio mokykloje ugdytas kėdainietis lapkričio viduryje grįžo iš Ispanijos ir netrukus debiutavo Eurolygoje.
R.Miniotas dažniausiai žaisdavo trumpus tarpsnius, bet aikštėje jautėsi drąsiai, nebijodavo mesti į krepšį ar stumdytis su labiau patyrusiais varžovais. Jis gana patikimai atlikdavo trenerio skirtas užduotis, bet į dvyliktuką patekdavo ne kiekvieną kartą.
26 metų aukštaūgis žaidė tik 10 rungtynių, per kurias pelnydavo 2,8 taško ir atkovodavo 1,9 kamuolio. Jo karjeros rekordas – 8 taškai (per panaikintas rungtynes su „Uniks“ klubu).
Karolis Lukošiūnas
Trečią sezoną atstovaudamas Kauno komandai K.Lukošiūnas pagaliau sulaukė minučių, kai galėjo būti naudingas ne vien per Lietuvos lygos rungtynes.
Vis dėlto gynėjo vaidmuo buvo gana keistas. Jis 10 rungtynių pradėjo starto penkete, bet per kai kurias rungtynes nesulaukdavo trenerio ženklo eiti į aikštę. O tada, kai jam būdavo leidžiama žaisti, 24-erių K.Lukošiūnas neįrodė, kad yra pasiruošęs rungtyniauti Eurolygoje. Nors dažnai mesdavo laisvas, jo taiklumas buvo žemas (33 proc. tritaškių), gynėjas labai retai verždavosi ir dažnai klysdavo gindamasis. Jis net 10 rungtynių nepelnė nė taško, o dviženklę ribą pasiekė vos dukart.
K.Lukošiūnas žaidė 20 rungtynių ir pelnydavo 3,6 taško. Jo sezono ir karjeros rekordas – 15 taškų (per rungtynes su „Fenerbahçe“ klubu, kuomet aikštėje praleido net 36 min.).
Motiejus Krivas
„Žalgiris“ į paraišką įtraukė kelis jaunus krepšininkus: pernai Eurolygoje debiutavusį 19-metį Mantą Rubštavičių, 18-metį Liutaurą Lelevičių, 19-metį Titą Sargiūną ir 17-metį Motiejų Krivą (17, 203).
Kai komandą išretino traumos ir koronavirusas, L.Lelevičius, T.Sargiūnas ir M.Kirvas pateko į dvyliktuką, bet Eurolygoje debiutavo tik M.Krivas. Jis per rungtynes su „Olimpia“ žaidė 2 min. ir taškų nepelnė.
